Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Kur veda vedimo linijos

Neregiams skirtos vedimo linijos, įspėjamieji reljefiniai paviršiai, kurie oficialiuose dokumentuose vadinami taktiliniais vaikščiojamojo paviršiaus indikatoriais, tampa gyvenimo norma, be kurios jau sunkiai įsivaizduojame mūsų miestų gatves, viešąsias erdves. Kalbant matematikos sąvokomis (o jos mažiau ar daugiau mokėmės visi), tai jau nebe teorema, kurią reikia nuolat įrodinėti, bet aksioma, nereikalaujanti įrodymo. Galutinai šią „aksiomą“ įtvirtino nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs statybos techninis reglamentas (toliau – STR) 2.0301:2019 „Statinių prieinamumas“. Tiktai viena yra įvairūs reglamentai, reikalavimai, ir šiek tiek kita – realus gyvenimas! Tuo visiškai nenorime pasakyti, kad reglamentai ir realybė skiriasi – mūsų aptariamu atveju, jeigu ir skiriasi, tai tik minimaliai, tačiau klausimų, tam tikrų situacijų neapibrėžtumo kyla. Ne vienas atvejis, kai vedimo linija, užuot saugiai nuvedusi iš taško A į tašką B, neregį atveda iki šaligatvio viduryje stypsančio elektros stulpo arba kokio pastato kampo, į vedimo linijos teritoriją būna išsikišusios krūmų ar medžių šakos. Vilniuje, Žemaitės gatvėje, vieno medžio šakos tvirtumą savo kakta teko išbandyti ir šių eilučių autoriui. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, kakta liko sveika, o atsikišusią šaką seniūnaičio Petro Čyžiaus rūpesčiu netrukus nupjovė. 

Mobilumo ir orientacijos specialisto Juozo Daunaravičiaus pastebėjimu, taktilinius paviršius ne visada žino ir teisingai supranta patys neregiai. Jam antrina ir LASS fizinės aplinkos specialistas Vytautas Gendvilas: „Taktilinė vedimo linija skirta vesti neregį tam tikra kryptimi. Įspėjamieji paviršiai (burbuliukai) reikalingi ten, kur reikia pačiam priimti sprendimą: pasisukti ar eiti tiesiai, suprasti, kad toliau yra laiptai aukštyn arba žemyn, perėja per gatvę.“ Atrodo, elementaru ir visi neregiai turėtų žinoti, bet ar dažnai susimąstome? Kai kada vedimo linijos, įspėjamieji paviršiai mums atrodo įrengti nelogiškai, be sistemos, bet šiek tiek pasigilinus aiškėja, kad ta logika ir sistema vis dėlto yra. Atskira kalba – ant vedimo linijų ypač vasarą, ypač kurortiniuose miestuose, sustatyti ledų vežimėliai, kebabų kioskeliai ir kiti panašios paskirties laikini statiniai ar tiesiog kliūtys. Visa tai turėdama galvoje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) šių metų Baltosios lazdelės dieną skiria klausimams ir situacijoms, susijusioms su taktiliniais vaikščiojamojo paviršiaus indikatoriais. Į visuomenę kreipiamasi prašant viešosiose erdvėse – autobusų, traukinių stotyse, šaligatviuose – vedimo linijų neužstatyti lagaminais, įvairios paskirties kioskeliais, automobiliais. LASS filialams ir patiems neregiams siūloma labiau įsigilinti į taktilinių vaikščiojamųjų paviršių paskirtį ir funkcijas, didesnį dėmesį skirti tiek geriems, tiek prastiems pavyzdžiams. 

Rugsėjo viduryje „Mūsų žodžio“ redakcija, kartu su visa LASS besirengdama Baltosios lazdelės dienai, surengė apskritojo stalo diskusiją „Kur neregį veda vedimo linijos?“. Apie Lietuvos miestų gatves ir viešąsias erdves diskutavo LASS vadovai: prezidentas Paulius Kalvelis (toliau – P. K.), jo pavaduotojas Vilmantas Balčikonis (V. B.), LASS specialistai Andžėjus Ravanas (A. R.), Audrė Grybauskaitė (A. G.), Juozas Daunaravičius (J. D.), Vytautas Gendvilas (V. G.), Daina Vitkauskienė (D. V.). Diskusiją moderavo A. Valenta (A. V.). 

A. V. Diskusija apie vedimo linijas ir taktilinius paviršius redakcijoje brendo porą mėnesių. Viskas prasidėjo nuo mūsų pokalbio su Audre apie Lietuvos kurortinių miestų prieinamumą neregiams, konkrečiai – apie Druskininkus ir Palangą. Audre, tuomet minėjai, kad, tavo nuomone, Druskininkai neįgaliesiems (ne tik neregiams) pritaikyti gana neblogai. Išsakei kelias pastabas, bet galutinis vertinimas teigiamas – ar gali trumpai prie mūsų pokalbio sugrįžti dar kartą? 

A. G. Taip, mano nuomone, Druskininkai neregiams pritaikyti gana gerai. Šaligatviuose daug vedimo linijų, reljefinių paviršių, nuolydžių judantiems vežimėliais. Pritaikytos ne tik centrinės gatvės, bet ir Karolio Dineikos parkas, privažiavimai prie ežero – trumpai sakant, kur eini, ten nueini. Klausinėjau pačių druskininkiečių, ar pritaikymus pastebi? Ar naudojasi? Sakė, kad pastebi ir naudojasi. Pasigedau garsinių šviesoforų, ypač pagrindinėje, M. K. Čiurlionio, gatvėje. 

J. D. Taip, miesto parke taktiliniai žymėjimai įrengti gerai. Garsinių šviesoforų ir aš pasigedau. 

A. R. Druskininkuose buvau prieš dvejus metus. Jau tada atkreipiau dėmesį į nuolydžius, taktilinius žymėjimus. Dėl šviesoforų negaliu nieko pasakyti, tada specialiai jais nesidomėjau, tačiau pats miestas akliesiems draugiškas, ramus, patogus. 

P. K. Druskininkuose M. K. Čiurlionio gatve beveik nevaikštau. Mano maršrutas veda prie gydyklų. Ten gatvės dar nemačiusios rekonstrukcijos ir, sakyčiau, šiek tiek pamirštos. Pėsčiųjų Vilniaus alėja sutvarkyta, patogi, bet per vidurį pristatyta įvairių meno skulptūrų. Alėja plati, galima nesunkiai apeiti, bet vis tiek nėra gerai, kai neregiui ant kelio atsiranda koks nors netikėtas objektas. Pritariu Andžėjui, bendras miesto fonas neregiui yra palankus. Einant pėsčiųjų taku palei Nemuną, vedimo linijų nėra, tiktai klausimas, ar jos ten reikalingos? Vienoje pusėje gatvė, kitoje – žolės juosta, o už jos upė. Eidamas taku neregys niekur nenuklys, o jeigu nuklys, iš karto pajus. 

A. V. Man klausantis kyla keletas klausimų. Pirmiausia, ko galėtume ar norėtume tikėtis, ar vedimo linijos turi atsirasti bet kokia kaina, net jeigu gatvė ir nerekonstruota, ar vis dėlto palaukti rekonstrukcijos ir reikalauti tada? 

P. K. Reikalauti vedimo linijų, kol visa gatvė nerekonstruota, būtų neracionalu. Rekonstruojant viską ar beveik viską reikėtų ardyti, keisti, o tai kainuoja. Tačiau minimalius elementus – garsinius šviesoforus, taktilinius paviršius prie perėjų ar sankryžų – savivaldybės turėtų įrengti. Kokia nauda, jeigu vedimo linija mane atveda prie sankryžos, bet garsinis šviesoforas joje neveikia? Jeigu noriu pereiti per sankryžą, turiu rizikuoti, klausytis, kada mašinos važiuoja man iš kairės ar dešinės, kada sustoja. 

A. V. Minimumas, užtikrinantis neregio saugumą, prieš rekonstrukciją, visa kita – rekonstrukcijos metu. O kaip dėl vedimo linijų? Ar jos turi būti visada ir visur? 

A. R. Ar kalbėsime apie vedimo linijas, ar apie kitus žymėjimus, pirmiausia turėtume remtis teisės aktais, kitais dokumentais, kuriuose tai reglamentuojama, o ne savo asmeniniais norais ar pageidavimais. Vis dar nemažai atvejų, kai konsultuojame architektus, kitus specialistus remdamiesi ne dokumentais, o taip, kaip mums atrodo. Pavyzdžiui, įvairūs taktiliniai žymėjimai ant durų, nors atitinkami dokumentai nurodo, kad žymėjimai turi būti šalia durų. 

V. G. Taip, dokumentus reikia skaityti. Svarbiausia nuostata: vedimo linijos neturi klaidinti ir kartu neturi būti perteklinės. Jeigu yra pėsčiųjų takas, iš kurio neregys niekur nenuklys, o žengęs į šalį iškart pajus, sakyčiau, kad vedimo linijos jame būtų perteklinės. 

A. V. Antrasis mūsų su Audre aptartas miestas – Palanga. Daug vedimo linijų, įspėjamųjų paviršių, bet kyla visokių minčių. 

A. G. Palangoje paskutinįkart buvau jau po pirmojo mūsų pokalbio. Miestas tvarkomas, vedimo linijų daugėja, bet man būtų įdomu pasižiūrėti planus, padiskutuoti su atsakingais valdininkais, kaip tos linijos atsiranda? Ką galvoja savivaldybės tarnautojai apie tai, kur neregiai vaikšto ir kur jiems reikia vaikščioti? Nuošali, rami gatvelė – linijos yra, išeinu į judresnę gatvę – daug kavinių, pramogų vietų – linijų jau nebėra. Druskininkuose kur eisi, ten nueisi, tai apie Palangą šito nepasakyčiau. Palangoje šią vasarą eidama vedimo linija nuėjau į krūmus. 

P. K. Kaip ir Audrė, Palangoje buvau visai neseniai. Yra daug vietų, kur neregiai gali jaustis tikrai patogiai, bet yra ir nesutvarkytų. Einant nuo Jono Basanavičiaus gatvės iki Gintaro muziejaus, mano supratimu, visiška tragedija. Šaligatvio viduryje auga medžiai. Negana to, jie dar aptverti. Viską suvedu į rekonstrukciją: Vytauto gatvė turbūt dar nerekonstruota? Kitas atvejis: gatvė rekonstruota, vedimo linija yra, bet pėsčiųjų tako pakraštyje. Ja eidamas ateini iki perėjos, iki įspėjamojo paviršiaus, tik atsiduri ne jo viduryje, o šone. Neseniai užtikau liniją (tiesa, ne Palangoje), kuri atvedė net ne į įspėjamąjį paviršių, o palei jo šoną. Gal pagal atitinkamus dokumentus ir galima, bet sprendimai įdomūs. Su vedimo linijomis takų pakraščiuose viskas gerai, kol nepradėjo šalia augti krūmai ir jų šakos trukdyti pėstiesiems. 

D. V. Sutinku tiek su Audrės, tiek su Pauliaus nuomonėmis. Miestas yra tvarkomas, gatvės rekonstruojamos, bet vedimo linijos tiesiamos šaligatvio pakraštyje. Fotografavau, rodžiau, aiškinau, bet yra taip, kaip yra. Palangoje kiekvieną vasarą atsiranda dar viena blogybė: ant vedimo linijų statomi ledų vežimėliai, kioskeliai, į pėsčiųjų zoną išsikiša įvairūs stogeliai. Kai pradedi aiškintis, sako, kad nėra kur patraukti. Kai kur iš tikrųjų nėra, kitur nesunkiai galima patraukti labiau į šalį. 

A. V. Ar patys palangiškiai vaikšto su baltosiomis lazdelėmis, ar vedimo linijos jiems ką nors sako? 

D. V. Vaikšto, linijos padeda. Kaip minėjau, vidurvasarį didžiausia kliūtimi tampa ant vedimo linijų sustatyti kavinių staliukai, įvairūs kioskeliai. Nuolat keliame šitą problemą, bet kiekvieną vasarą tas pats. Vedimo linijos dažniausiai būna šaligatvio pakrašty, patraukti kioskelių ar ledų vežimėlių nėra kur. Pritariu minčiai, kad jeigu yra pėsčiųjų takas ir abipus jo žolė – vedimo linijos nereikalingos. Žolė neregiui – geriausias orientyras. 

A. V. Norėčiau grįžti prie vidury šaligatvio augančių medžių – situacija pažįstama turbūt ne tik tiems, kas ilsėjosi Palangoje ir Vytauto gatve ėjo iki Gintaro muziejaus. Klausimas: ar žmogus, einantis su lazdele ir turintis bent minimalius mobilumo įgūdžius, negali tokio medžio apeiti? Ar sulauks ta gatvė rekonstrukcijos, ar nesulauks, medžių dėl neregių niekas neraus. Apeidinėti turbūt teks ir ateityje. Asmeniškai man didesnę nuostabą ir įsiūtį kelia situacijos, kai vedimo linija veda tiesiai į elektros ar kokį kitą stulpą. Tada jau tikrai kyla noras jį „išrauti“. 

A. R. Aš visada už kompromisą. Jeigu vedimo linija atveda iki stacionaraus objekto – ledų ar kebabų kiosko, gal ne blogiausias variantas? Turėdamas tam tikrus mobilumo įgūdžius, aš susigaudysiu, kaip tą kioską apeiti ar iš kurios pusės nusipirkti ledų. Svarbiausia, kad vedimo linija nevestų iki kokio nors skėčio ar atsikišusio daikto, kuris tau galėtų išdurti akį. Nereikia Palangos, pasižiūrėkime, kas vasarą darosi Vilniaus gatvėje Vilniuje. Tiktai tuščias reikalas tikėtis, kad dėl neregių vasarą kavinės „neišeis“ į gatves. Pritariu, kad nuo žmogaus gebėjimo susiorientuoti konkrečioje situacijoje priklauso daug. Visų situacijų neaprašysi, neišnagrinėsi, niekada nebus taip, kad aplinka visu šimtu procentų prisitaikytų prie neregių. 

V. G. Siūlau grįžti prie spalio 15-osios. Kokią žinią visuomenei transliuosime, ko norėsime jos paprašyti? Manau, svarbiausia žinia turėtų būti tokia: ant vedimo linijų nestatyti lagaminų, vežimėlių, kioskelių, automobilių – jos skirtos ne tam. Nereikia pamiršti, kad vedimo linija turi padėti ir silpnaregiams – būti kontrastinga. 

J. D. Vilniuje, Gerosios Vilties gatvėje, vedimo linija nuveda prie elektros pastotės. Neregiai juokauja, kad aklieji greitai pradės dirbti elektrikais. Kaune, Ąžuolyne, vedimo linijoms suformuoti panaudotos ne reljefinės trinkelės, bet į pėsčiųjų tako paviršių įvirintos metalinės juostos. Žiemą jos apledėja, kiemsargiai ledą daužo kirtikliais – klausimas, kiek tokios linijos laikys? 

A. V. Ar metalinės linijos yra blogai? 

J. D. Nesakau, kad blogai. Reljefinės trinkelės – ilgaamžiškesnis sprendimas. 

A. V. Pradėjome Druskininkais, Palanga, bet galvoje turime bendresnę situaciją. Juozai, daug važinėjate po visą Lietuvą, kokie reikalai kituose miestuose? 

J. D. Neseniai buvome Šiauliuose – miestas tikrai gražiai tvarkomas, daug vedimo linijų, įspėjamųjų paviršių. Kai kur turiu priekaištų dėl kontrastų. Keičiasi ir Alytus. Ten, kur vyksta gatvių rekonstrukcija, teisės aktuose numatytų reikalavimų paprastai laikomasi. 

V. G. Kalbėti abstrakčiai apie aplinkos prieinamumą – ne geriausia išeitis. Reikia imti nuotraukas, konkrečias situacijas ir žiūrėti. Iki 2020 m. vedimo linijos, įspėjamieji paviršiai buvo tik rekomenduojami – kas kaip suprato, taip ir darė. Įsigaliojus STR „Statinių prieinamumas“, situacija keičiasi. Yra gerų pavyzdžių, yra ir labai blogų. Ukmergėje yra vieta, kur pėsčiųjų ir dviračių takai skiriasi tik plytelių spalva – vienos raudonos, kitos baltos – jokio reljefinio žymėjimo. Bet toje pačioje Ukmergėje yra ir vietų, sutvarkytų pagal reikalavimus. 

A. V. Skaičiau tą STR, šis tas pasakyta, bet dažniau duodamos nuorodos į atitinkamus ISO (angl. Tarptautinė standartizacijos organizacija) standartus. Iš patirties žinome, kad STR reikalavimų laikytis privaloma, o ISO dažniausiai yra rekomendacinio pobūdžio. Kaip yra mūsų aptariamu atveju, kai STR tiesiog yra nuoroda į ISO, formuluotė: „remiantis atitinkamo ISO reikalavimais“? 

V. B. Taip, STR reikalavimai yra privalomi, ISO dažnai būna rekomendacinio pobūdžio. Tačiau tuo atveju, kai STR primygtinai nurodo laikytis ISO standartų, mano supratimu, tai jau ne rekomendacija, o reikalavimas. 

A. V. Grįžkime prie diskusijos: ar jums neatrodo, kad turime kalbėti ne tik apie vedimo linijas, bet ir apie netvarkingus šaligatvius? 

A. R. Žinoma, kad nepatogu, kad trukdo, bet netvarkingi šaligatviai trukdo ir reginčiam žmogui. Ar galime reikalauti, kad savivaldybės juos sutvarkytų vien todėl, kad nepatogu neregiams? 

A. G. Reginčiam žmogui tik trukdo, o neregio lazdelė kliūva kiekviename žingsnyje. Čia jau daugiau nei nepatogu. 

A. V. Kur kreiptis – į atitinkamą savivaldybės skyrių ar dar kur nors, jeigu vedimo linijos, taktiliniai paviršiai padaryti netvarkingai? Kokius argumentus turėtume pateikti savivaldybėms, kai šaligatvis tampa toks nepatogus, kad, anot Audrės, lazdelė kliūva kiekviename žingsnyje? 

A. R. Šiandien patys sau dar nesame atsakę į visus klausimus, kaip turėtų būti, kas yra gerai, o kas negerai. Kuo daugiau atsakymų turėsime, tuo tvirčiau jausimės. Tuo panašios diskusijos ir naudingos. 

A. V. Turbūt kiekvienos diskusijos pabaigoje kyla daugiau klausimų, nei buvo jos pradžioje. Mūsų pokalbis irgi ne išimtis. Pabaigai noriu atkreipti dėmesį į tai, kad reikalaudami ko nors iš kitų, patys turėtume rodyti pavyzdį. Iki šių metų rudens vilniečiai aklieji į renginius, meno saviraiškos repeticijas rinkdavosi įmonei „Liregus“ priklausančioje salėje Skroblų g. 19. Dėl įvairių priežasčių šios vietos teko atsisakyti. Pasiūlytos kitos patalpos, esančios LASS priklausančiame pastate Žemaitės g. 21. Viskas būtų lyg ir gerai, bet, vertinant aplinkos prieinamumo kriterijais, vaizdelis liūdnokas! Situacija buvo nedėkinga, nes patalpų ieškoti teko labai greitai, bet tai neatleidžia nuo pareigos patiems būti iki galo nuosekliems. 

Nuotrauka. Žmonėms su regos negalia reikia visuomenės supratimo, kad vedimo linijos jiems reikalingos saugiai ir savarankiškai judėti aplinkoje / LASS archyvo nuotr. 

Dešinėje nuotraukos pusėje vėsiuoju metų laiku plačios alėjos taktiliniu vaikščiojamuoju paviršiumi tolyn nuo fotografo eina vyras su baltąja lazdele. Jis dėvi tamsų bliuzoną su kapišonu, džinsus ir sportbačius. Už kelių metrų priešais jį po skėčiu pastatytas sulankstomas stalas su kėdėmis ir stendais, kur stovi aukštas vaikinas ir visa galva už jį žemesnė mergina su kuprine. Šiltai apsirengusi porelė galimai diskutuoja su kitoje stalo pusėje esančiu žmogumi. Nors alėja yra bent 5 metrų pločio, o pakraštyje tarp aukštų pušų yra daug vietos, daiktai sustatyti tiesiai ant vedimo linijos, todėl ja besinaudojantis vyras netrukus susidurs su netikėta kliūtimi. Tolėliau matyti alėja vaikštinėjantys žmonės.