Skaityk lengvai

RYGA-VILNIUS-RYGA  

Baigiantis vasarai į Lietuvą porai dienų atvyko Latvijos aklųjų organizacijos pirmininkas Kasparas Biezajas ir jo pavaduotoja Dacė Dobraja.

Svečius domino Lietuvos neįgaliųjų užimtumo politika, aptartas kultūrinis bendradarbiavimas, narystė Europos aklųjų sąjungoje.

Latvijos aklųjų organizacija nėra Europos aklųjų sąjungos narė.

Buvo įdomu pasidomėti, kaip kultūros, užimtumo, reabilitacijos klausimai sprendžiami Latvijoje.

Svečiai nuvyko į Lietuvos audiosensorinę biblioteką.

Po susitikimo su bibliotekos vadovais ir darbuotojais, trumpo pasivaikščiojimo po renovuotas patalpas, Latvijos kolegos neslėpė nustebimo.

Latvijos aklųjų biblioteka, kaip ir mūsiškė, priklauso šalies kultūros ministerijai.

Prieš porą metų dėl mažėjančio skaitytojų skaičiaus ministerija nusprendė, kad biblioteka yra per didelė ir nuostolinga.

Aklųjų biblioteka Latvijoje liko, bet jos padaliniai regionuose buvo perduoti savivaldybių bibliotekoms.

Antrą viešnagės dieną svečiai keliavo į UAB „Liregus“.

Jos direktorius Leonas Kirkilovskis papasakojo apie įmonės veiklą, gaminamą produkciją, pakvietė apžiūrėti cechus, išvežimui paruoštos produkcijos sandėlį.

Latvijoje tokių įmonių, kaip mūsų „Liregus“ ar „Regseda“, seniai nelikę.

Latvijoje egzistuoja socialinės įmonės, jose dirbantys neįgalieji iš šalies Užimtumo tarnybos gauna atitinkamas subsidijas.

Subsidija — piniginė pašalpa ar parama.

Jeigu žmogus dirba atviroje darbo rinkoje, subsidija jam nemokama.

Neįgaliųjų darbas Latvijoje subsidijuojamas visu 100 proc., bet tik dvejus metus.

Mūsų Užimtumo įstatymą ir sistemą, kai subsidija keliauja paskui neįgalų žmogų, svečiai įvertino kaip labai pažangų.

Su LASS prezidentu Pauliumi Kalveliu ir viceprezidentu Vilmantu Balčikoniu svečiai aptarė kitus abiejų šalių aklųjų organizacijų veiklos ypatumus.

Latvijos aklųjų sąjunga vienija apie 3000 narių, turi keliolika regioninių padalinių.

Mūsų šalies neregiams geriau pažįstama Liepoja.

Liepoja yra miestas Latvijoje.

Latvijoje plačiai išvystyta aklųjų reabilitacijos sistema — reabilitacijos paslaugas iš aklųjų sąjungos perka valstybė.

Rygoje ir Liepojoje veikia reabilitacijos centrai, į kuriuos žmonės atvyksta iš visos šalies.

Daugiausia dėmesio reabilitacijos kursuose paprastai skiriama mobilumui, buities įgūdžiams.

Yra programa norintiems išmokti dirbti su informacinėmis technologijomis.

Iš viso reabilitacijos paslaugas akliesiems Latvijoje teikia apie 50 žmonių.

Latvijoje reabilitacijos centrai veikia visus metus.

Latviai turi Kino įstatymą, pagal jį šalyje kuriami filmai negali būti išleisti be garsinio aprašo.

Taip pat Latvija turi nuo 2021 m. valstybės apmokamą šunų vedlių paslaugą.

Spalio mėnesį Latvijos aklieji su savo pagalbininkais šunimis turėtų lankytis Lietuvoje.

SPARNUOTOJI NEGALIA BRAILIO RAŠTU  

Ar gali negalia turėti sparnus ir skraidyti?

Dvasia, mintimis, savo darbais — tikrai taip!

Šiais metais LASS respublikinis centras, remiamas Lietuvos kultūros tarybos, įgyvendino leidybos projektą „Sparnuotoji negalia“.

Brailio raštu buvo išleistos 4 knygos apie tai, kaip, pasitelkę valią, nuolatinį darbą, neįprastą elgesį, žmonės įveikia negalią.

Žmonės įveikia socialinę, emocinę atskirtį, sugeba savo trūkumus paversti privalumais.

Gebėti priimti kitokį žmogų buvo svarbu visada ir tai ypač svarbu dabartiniame pasaulyje.

Kartais atrodo, kad aplinkui tamsu ir juoda, ima atrodyti, kad tave supantys žmonės pamažu virsta tavo priešais.

„Sparnuotosios negalios“ knygose galima rasti optimizmo, pozityvumo, meilės ir pagarbos žmogui.

Visas išleistas knygas galima rasti Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre.

Ieškokite „Sparnuotosios negalios“ knygų brailio raštu:

1) Beauvais Clémentine „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“.

2) Brubaker Bradley Kimberly „Karas, kurį galiausiai laimėjau“.

3) Frey Jana, „Užgesęs žvilgsnis“.

4) Hickok Lorena, „Helenos Keler istorija“.

ORIENTACIJOS EKSKURSIJA PO ŠIAULIŲ SENAMIESTĮ  

Kada reikia lankytis Šiauliuose?

Aišku, kad šviečiant saulei, nes tai — Saulės miestas.

Taip ir padarė LASS Plungės ir Alytaus filialų nariai.

Į svečius pas šiauliečius atvyko iš karto po Žolinės, rugpjūčio 17, 18 dienomis, kai visi Lietuvoje keipo nuo karščio.

Viskas prasidėjo dar pavasarį, kai LASS orientacijos ir mobilumo specialistas Juozas Daunaravičius atvyko į komandiruotę Šiauliuose.

Filialo pirmininkė Odeta Jurevičienė pasakoja, kad tada kolegai ji pasiūliusi vakare pasivaikščioti po sutvarkytą senamiestį.

Jie norėjo įvertinti, kaip viešosios erdvės pritaikytos akliesiems ir silpnaregiams.

Sutvarkytas senamiestis tapo labai patogus regos negalią turintiems žmonėms, beveik nebeliko laiptų, nuolydžių.

Pagalvojome, kad apžiūrėti miestą gali ir kitų miestų mūsų bendruomenės nariai.

Ką aplankyti atvykusiems į Šiaulius, siūlė čia visą gyvenimą gyvenanti filialo pirmininkė Odeta.

Pasitaręs su ja orientacijos ir mobilumo specialistas Juozas rinko medžiagą, pritaikė ją regos negalią turinčių žmonių ekskursijai.

Tad keliaudami po miestą atvykę neregiai klausė, lietė, apžiūrinėjo ir, tikėtina, daug įsidėmėjo.

Ekskursijos dalyviai susipažino su keliais miesto taktiliniais žemėlapiais.

Žmonės aplankė daug pastatų, ilsėjosi prie fontanų, aplankė daug skulptūrų.

Daugelis atvykusiųjų tvirtino, kad labai didelį įspūdį paliko Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra.

Orientacijos ir mobilumo specialistas atkreipė dėmesį, kad beveik visur senamiestyje yra įrengti taktiliniai takai.

Suklotos ėjimo kryptį nurodančios ir įspėjamosios plytelės, bet jos yra šviesiai pilkos spalvos, nėra kontrastingos.

Tokios spalvos plyteles pamatyti silpnaregiui nėra paprasta.

Kontrastingos spalvos yra geltona, žalia ir raudona.

Po ekskursijos, trukusios apie 3 valandas, atvykę bendruomenės nariai turėjo galimybę pasišnekučiuoti kavinėje.

Vieni kitų teiravosi, ką veikia savo mieste, kiek jų susirenka į bendrus pasibuvimus, ar dažnai vyksta jų filiale renginiai.

Iš Alytaus atvykę žmonės atvežė kolegoms lauktuvių: saldumynų, knygą apie Alytų, kad šiauliečiai galėtų paskaityti ir atvykti į ekskursiją.

Iš viso Šiauliuose svečiavosi 22 alytiškiai.

Filialo pirmininkė Daiva Markinienė dėkojo už puikiai suorganizuotą ekskursiją.

Daiva pasakojo, kad žmonės mėgsta keliauti, mėgsta važiuoti net ir kelioms dienoms.

Šiauliuose alytiškiai dar nebuvo, todėl labai rūpėjo pamatyti miestą.

Važiavo ir jaunimas, ir vyresni bendruomenės nariai, neišsigando tolimo kelio.

Bendradarbiavimas tarp filialų stiprina aklųjų ir silpnaregių bendruomenę.

LASS Plungės filialo pirmininkė Janina Rupšienė į Šiaulius atvyko su 11 savo filialo narių.

Kelionė sužavėjo tuo, kad tai buvo ir edukacija, ir pažinimas, ir mobilumo, orientacijos pamoka.

Tiek Alytaus, tiek Plungės filialų nariai, pabuvę ekskursijoje Šiauliuose, siūlo ir kitiems čia atvykti.

PUSANTROS SEKUNDĖS KELIONĖ  

Kiekvienas turime savo siekių, kartais net tokių ypatingų, kad juos drąsiai galime vadinti „viršukalnėmis“.

Rugpjūčio 4-11 dienomis lengvaatletis Povilas Krapikas, lydimas šešių bičiulių, įveikė sudėtingą trasą aplink Monte Rozos kalnyną.

Kalnynas yra Italijos ir Šveicarijos Alpėse.

Tai antrasis pagal aukštį kalnų masyvas Europoje su trasa, siekiančia 200 kilometrų.

Trasa veda keliautojus per derlingus slėnius, Alpių kaimelius, uolėtus, snieguotus kalnus su milžiniškomis ledynų viršūnėmis.

Į kelionę Povilas leidosi su bendražygiais iš šiuolaikinės piligrimystės kultūrinio turistinio kelio „Camino Lituano“.

Jo vienijamas bendraminčių būrys kartu keliauja nuo 2017 metų.

Iki šiol tai buvo žygiai po Lietuvą, tačiau šiemet pirmą kartą nutarta išbandyti sudėtingesnį maršrutą ir kopti į kalnus.

Kelionė prasidėjo Italijoje, o baigėsi Šveicarijoje.

Povilas į viršukalnes leidosi padedamas vedlių, jais buvo trys komandos nariai — Marius Minkevičius, Gediminas Kabaila, Vaida Juodkojytė.

Kiti trys kartu keliavę žmonės buvo atsakingi už transportą, maistą, kitus organizacinius kelionės dalykus.

Tai Rasa Augutytė, Jurgita Lieponė, Jolanta Kurčauskaitė.

Ši kelionė — tai ne tik iššūkių kupinas patyrimas, bet ir didelio pasiruošimo reikalaujantis sprendimas.

Apie tai Povilas pasakojo:

Dėl fizinio pasirengimo mes nesijaudinome, esame patyrę keliautojai.

Tačiau didžiausias iššūkis kilo dėl mano nematymo, todėl viską reikėjo numatyti taip, kad kelionė būtų saugi.

Pasiruošimą sunkino tai, kad Lietuvoje nėra kalnuotų vietovių, o vykti kitur ir pasibandyti taip pat neturėjome galimybių.

Pagrindinė priemonė mano kelionėje buvo turistinė lazda.

Turistinė lazda puikiai pakeitė baltąją lazdelę, lengvino patį ėjimą, kopimą į kalnus.

Itin kruopštaus pasirengimo prireikė ir susidedant kuprinę.

Povilas jau iš ankstesnių kelionių žinojo pagrindinius principus, bet kai kur patarimais gelbėjo ir bičiuliai, ypač tie, kurie yra kopę į kalnus.

Svarbu buvo susidėti reikalingiausius daiktus taip, kad kuprinės svoris neviršytų 10 procentų kūno masės.

Povilas susidėjo 12 kilogramų kuprinę, kurioje tilpo dienos maistas, miegmaišis, apranga, tinkanti ir prie 25 laipsnių šilumos, ir prie šalčio.

Kopimas į kalnus kiekvieną dieną prasidėdavo ryte.

Visi iškeliaudavo kartu, o tuomet jau kiekvienas eidavo savo tempu.

Po kurio laiko žygeiviai susitikdavo kartu pailsėti, užkąsti.

Jie kelionėje maitinosi lengvais užkandžiais — riešutais, šokoladu, o jau sotesnis maistas buvo per pusryčius ir vakarienę apsistojimo vietose.

Kartu su komanda Povilas iš viso nuėjo beveik 200 kilometrų, per dieną įveikdavo 20 kilometrų atstumą.

Dažniausiai per dieną įveikdavo vieną viršukalnę, įkopdavo į ją, pasidžiaugdavo gamta ir vėl leisdavosi žemyn.

Povilas kalbėjo:

Kai lipi į kalną, keliant koją gali pasitikrinti, kokio dydžio kilimas, koks bus pagrindas.

Jei statant pėdą ir nepataikysi, bet vis tiek žinai, kad vienu kitu centimetru patraukus koją toliau, tu ją pastatysi.

O kai leidiesi, apima jausmas, kad statai koją į niekur, tarsi į bedugnę.

Todėl kalnuose labai svarbus tikėjimas savimi, ir, žinoma, pasitikėjimas vedliu, kad jis duos teisingą komandą saugiai nulipti.

Vienas iš Povilo vedlių buvo verslininkas, žygeivis, vienas iš „Camino Lituano“ įkūrėjų Marius Minkevičius.

Marius atviravo, kad kaip būti vedliu kalnuose aiškinosi patys savo jėgomis.

Vedliai keitėsi trasoje be jokio išankstinio plano, viskas priklausė nuo situacijos.

Iki šios kelionės daugiausia kalnuose patirties yra turėjęs Marius.

Marius pasakojo:

Ši kelionė mums visiems buvo pirmas kartas, todėl viską kruopščiai planavomės — ir savo pačių, ir Povilo jėgas, ir maršruto sudėtingumą.

Mums puikiai užteko, kad Povilas turėjo žygio lazdą, ją laikydamas vienoje rankoje pasimatuodavo aukštį, o su kita ranka jis buvo įsikibęs į vedlio kuprinę.

Jei kalno šlaitai būdavo labai statūs, ar aš, ar Gediminas, prilaikydavom Povilą, kad jis teisingai pastatytų koją.

Bet Povilas ėjo labai natūraliai, puikiai jautė aukščio kitimą, atstumą.

Mums tikrai nekilo problemų, nes Povilas yra stipriai pasirengęs fiziškai.

Išvengti sudėtingų situacijų kalnuose beveik neįmanoma.

Daugiausia sunkumų komandai teko patirti pirmąją kelionės dieną, kai lipant dideliais, nestabiliais akmenimis užklupo lietus.

Povilas prisiminė:

Akmenys slidūs, judantys, todėl jaudulio patyrėme labai daug.

Tačiau kitomis dienomis jau nebebuvo taip baisu, nes po pirmos tokios dienos kūnas ir protas suprato, ko galima tikėtis.

Jei slysta vedlys, tai tarsi dvi akys turi stebėti keturias kojas.

Aš turėjau tik sekundę laiko išklausyti duodamą komandą ir pusę sekundės ją įgyvendinti.

Dėl didelės dėmesio koncentracijos sudėtingose vietose net nebuvo laiko pasigrožėti kalnų platybėmis.

Tačiau vedlys Marius atviravo, kad apie kraštovaizdį Povilui pasakodavo pasiekus Alpių slėnius ar per pertraukėles.

Šios grupės sėkmę įvertino ir pakeliui sutikti bendražygiai.

Iš jų jausdavosi didelis palaikymas, pagarba.

Įspūdingiausias buvo susitikimas su italų keliautojų grupe.

Kai užkopėme į 3 kilometrų ledyną, italai mus pasitiko su plojimais.

Tai labai pavykęs atostogų planas su nuostabiais patyrimais, geromis emocijomis, komandos dar didesniu sustiprinimu.

Kiek yra keliaujančių po kalnus neregių ir silpnaregių, sunku pasakyti.

Tačiau Povilas įsitikinęs, kad jis Lietuvoje tikrai yra ne vienintelis, o už šalies ribų jis žino net pavyzdžių, kai kopiama į dar sudėtingesnes viršūnes.

Pabandžius kopti, kalnai užburia visam gyvenimui, tad jei Povilui visa tai reikėtų pakartoti, jis net nedvejotų.

DIRBTINIS INTELEKTAS — MŪSŲ ATEITIES AKYS  

Eglė mėgsta sakyti, kad išmanusis telefonas atstoja jai akis, jį turėdama Eglė gali daug ką nuveikti pati.

Eglė gali savarankiškai ne tik tvarkytis buityje, bet ir rasti reikiamus objektus mieste, ir tai tik maža dalis galimybių, kurias suteikia išmanusis telefonas.

Jau kurį laiką netyla kalbos apie dirbtinį intelektą.

Eglė šiame straipsnyje nori detaliau pristatyti dirbtinio intelekto galimybę analizuoti nuotraukas ir jas aprašyti.

Eglė dar prisimena laikus, kai nuotrauka neregiui buvo nepasiekiamas informacijos šaltinis.

Jau kone dešimtmetį specialiomis programėlėmis galime gauti abstrakčius nuotraukų aprašymus.

Dirbtinis intelektas padeda gauti labai konkrečius nuotraukų aprašymus.

Štai ką dirbtinis intelektas sako apie nuotrauką, kurioje nufotografuota papūga, tupinti ant virtuvinio vežimėlio krašto:

Nuotraukoje matosi Afrikos pilkoji papūga, kuri tupi ant šviesiai žalio vežimėlio krašto.

Papūga yra pilkos spalvos su baltu veidu ir raudonomis uodegos plunksnomis.

Ji žiūri tiesiai į kamerą.

Ant vežimėlio yra mažas baltas indelis, kuriame yra sėklų, aplinkui taip pat yra išbarstytų sėklų.

Šalia vežimėlio yra nedidelis medis, kuris yra ant rato platformos.

Fone matosi langas ir sidabrinis oro sterilizatorius.

Grindys atrodo šviesaus medžio spalvos.

O štai kaip tą pačią nuotrauką aprašo įprastai naudojama programėlė nuotraukoms atpažinti:

Pilka papūga tupi ant metalinio stovo priešais langą.

Eglė papasakos, ką jai pavyko atrasti išbandant dirbtinį intelektą.

Išbandymas ne žaidimui, o pagalbai

Eglė nufotografavo pakuotę ir sužinojo, kas tai, iš ko padaryta, be to, gavo smulkiai aprašytą ją supančią aplinką.

Eglei svarbu sužinoti, drabužiai švarūs ar ne.

Pasitaiko, kad, atrodo, tik šiandien apsirengė, o jau sugebėjo kažkur išsiterlioti arba dėmės tiesiog neišsiskalbė.

Pateikus nuotrauką programėlei „Be My AI“ ji pasakys, ar drabužiai švarūs.

Taip pat galima programėlės klausti, kur yra dėmės, kokių spalvų drabužiai, ar jie tarpusavyje dera.

Kojinių išsirūšiavimas — taip pat nemenkas iššūkis.

Vieni perka daug vienodos spalvos kojinių, kiti suveria jas ant specialių segtukų, kad skalbiant nesusimaišytų.

Dirbtinio intelekto taip pat galima prašyti ir patarimų.

Eglė sako, kad išsidėliojo dvejas kelnes ir dvejus marškinius.

Dirbtinis intelektas parašė taip:

Nuotraukoje matyti kambarys su medinėmis grindimis ir lova, kurios rėmas taip pat medinis.

Ant lovos yra keletas drabužių.

Kairėje pusėje yra juodos snieglentės kelnės su balta etikete šalia juosmens ir reguliuojamais dirželiais apačioje.

Šalia jų yra tamsiai pilkos džinsinės kelnės dryžuotu raštu.

Dešinėje pusėje ant lovos yra dveji pilki marškiniai, vieni iš jų turi logotipą kairėje krūtinės pusėje.

Už drabužių yra rožinė su baltomis gėlėmis antklodė.

Kambarys atrodo paprastas ir tvarkingas.

Eglė išbandė dirbtinio intelekto galimybes aiškinantis, kas parašyta ant maisto produktų pakuočių.

Tereikia nusiuntus pakuotės nuotrauką paklausti, kokia produkto sudėtis.

Kitas kasdienybėje dominantis dalykas — prietaisų su liečiamaisiais ekranais valdymas.

Visai nematant valdyti juos gana sunku.

Dirbtinis intelektas puikiai nupasakoja, kur yra užrašas, į kurią pusę reikia pasukti rankenėlę ir panašiai.

Daugelis iš mūsų tikriausiai neįsivaizduojame gyvenimo be interneto ir apsipirkimo jame.

Bėda ta, kad, atrodo, prekybininkai vis mažiau dėmesio skiria tekstiniams prekių aprašymams, dėl to nematant būna sunku išsirinkti norimą prekę.

Eglė išbandė dirbtinio intelekto pagalbą ir išsirinko tinkamą prekę.

Mieste Eglei sunku atrasti pastato duris, jei yra daug durų ir sunku sužinoti, į kokį autobusą lipti.

Eglė išbandė dirbtinio intelekto pagalbą.

Dirbtinis intelektas duris atrasti padėjo, o kol pasako nufotografuoto autobuso numerį, jis jau nuvažiuoja.

Eglė mėgsta lankytis prekybos centruose.

Dažniausiai Eglė eina ten, kur žino, kaip ką rasti, bet pasitaiko ir kad tenka eiti į nepažįstamą vietą.

Dirbtinis intelektas pasako nufotografuotą parduotuvės pavadinimą, aprašo prekes.

Didžiausias minusas yra laikas, per kurį gauname informaciją.

Programėlė visiškai netinka norint informaciją gauti labai greitai, pavyzdžiui, autobuso ar troleibuso numerį.

Kartais galima ir palaukti, bet atpažinimas tikrai trunka gana ilgai ir galbūt paprasčiau paklausti matančio žmogaus.