Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Bakalaurai, Magistrai, mokslų riteriai

Ir vėl rugsėjis, ir vėl į mokyklų klases, universitetų auditorijas grįžta gyvybė, jaunų balsų klegesys. Ausyse taip ir skamba smagiai traukiamos dainos žodžiai: „Žalias vynas ne vanduo, o studentas ne piemuo. Žalias vynas iš vandens, o studentas iš piemens...“ Ar tikrai yra taip, kaip dainuojama, paliekame spręsti pačiam skaitytojui. Visokios linksmybės, smagybės – paviršinė akademinio gyvenimo pusė, o kas yra giliau? 

Jau 7-ajame, 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje aklieji aukštųjų mokyklų auditorijose nieko pernelyg nestebindavo. Juo labiau nestebina dabar. Vis dėlto, būdami visiškai atviri patys sau, turime pripažinti, kad ne visada tos mūsų studijos būdavo kokybiškos. Katastrofiškai trūko įvairioms specialybėms reikalingos literatūros, dėstytojai neturėjo žinių ir patirties, kaip dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Pačių nuoširdžiausių ketinimų vedami, tokių studentų jie kai kada truputį pasigailėdavo, paaukštindavo pažymį ar bent jau nerašydavo neigiamo įvertinimo. Ne iš gailesčio ar užuojautos, kuri neregiams niekada nebuvo priimtina, bet žmogiškai suprasdami ir vertindami situaciją. 

1990 metais Lietuva atkūrė nepriklausomybę, „socialistinį rojų“ pakeitė rinkos ekonomika. Aukštųjų mokyklų duris vis drąsiau ėmė praverti ne tik regėjimo, bet ir kitokių negalių turintys žmonės. Kartu keitėsi studijų kokybė, reikalavimai studentams – būsimiems specialistams. Deklaruodami lygias teises ir galimybes netrukome suprasti, kad ir reikalaujama iš mūsų bus lygiai tiek pat ar labai panašiai kaip ir iš kitų visuomenės narių – nesame nei blogesni, nei „lygesni“! Tiktai iš kurios pusės bežiūrėsi, negalia į kiekvieno mūsų gyvenimą įneša savų „pataisų“. Maždaug prieš 10 metų galutinai suprasta, kad sėkmingoms neįgaliųjų studijoms neužtenka vien paties negalią turinčio žmogaus pastangų. Aukštosiose mokyklose pradėjo atsirasti neįgaliųjų reikalų koordinatoriai, Valstybinis studijų fondas (VSF) parengė plačios apimties studijų prieinamumo projektą. Savo atvirumą neįgaliems studentams aiškiai deklaravo Vilniaus (VU) ir Vytauto Didžiojo (VDU) universitetai, vėliau prie jų prisijungė ir kitos aukštosios mokyklos. Finansinę paramą negalią turintiems studentams teikia Neįgaliųjų reikalų departamentas ir minėtasis VSF. Visa tai svarbu, reikalinga ir reikšminga, bet nemažiau reikšminga ir tai, ką apie studijų prieinamumą, aukštųjų mokyklų pasirengimą priimti įvairių poreikių žmones mano patys neįgalieji. Prasidedant dar vieniems mokslo metams, kelių jaunų neregių teiraujamės apie jų pačių studijas, kilusius ar kylančius iššūkius ir būdus jiems spręsti. 

Tokia buvo pradžia 

Grigas Sakalis 2014 metais baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC), tų pačių metų rudenį pradėjo studijuoti VU istorijos fakultete. „Tokio žmogaus, su kuriuo negalią turintis studentas galėtų pasitarti, išsakyti savo poreikius nei fakultete, nei universitete tuo metu nebuvo, – prisimena Grigas. – Nepaisant to, jau pirmame kurse kreipiausi į fakulteto administraciją, ar negalėtų padėti pritaikant studijų medžiagą, skenuojant reikalingą literatūrą. Pats skenerio tada dar neturėjau. Į mano prašymą administracija pažiūrėjo geranoriškai: skenuodavo kažkas iš dekanato darbuotojų, prodekanė surado žmogų, žinantį apie neįgaliesiems teikiamą finansinę paramą. Kreipėsi mergina iš fakulteto studentų atstovybės, klausė, ar galėtų kuo nors padėti. Padėjo susiorientuoti universitete, parodė, kaip rasti reikalingas auditorijas.“ 

Vėliau atsirado žmogus, atsakingas už viso universiteto socialinę sritį. Grigas su juo susitiko, papasakojo, kaip mokosi, kokios gali reikėti pagalbos. Studentų su negalia VU daugėjo ir buvo nuspręsta, kad reikalingas neįgaliųjų reikalų koordinatorius. Netrukus toks koordinatorius pradėjo darbą ir pirmiausia neįgalius studentus surinko į būrį. „Tik tuomet supratau, kad mūsų yra visai nemažai, – sako Grigas. – Aptarėme, kokios pagalbos reikėtų, kaip galima ją organizuoti. Pasiūlėme, kad kiekviename fakultete būtų žmogus, galintis padėti spręsti neįgaliems studentams kylančius iššūkius. Nežinau, kaip kituose, bet Istorijos, Filologijos fakultetuose tokie koordinatoriai buvo. Atsirado anketos, kuriose žmogus gali nurodyti savo negalią, sunkumus, su kuriais susiduria ar gali susidurti studijų metu. Anketose yra grafa apie pagalbą, kurios jam gali reikėti.“ 

Bakalauro studijas Grigas baigė 2019 m., tų pačių metų rudenį VU filosofijos fakultete įstojo į papildomas metų trukmės pedagogikos studijas. „Stojamasis egzaminas susidėjo iš dviejų – žodinės ir rašto – dalių. Programos vadovė iš pradžių šiek tiek baiminosi, kaip aš atsakinėsiu raštu. Į egzaminą atėjo neįgaliųjų koordinatorė, kad padėtų, jeigu reikės, tiek man, tiek egzaminuotojai. Streso lygis iškart sumažėjo.“ 

Grigas prisimena pedagogikos studijų pradžią. Iš pradžių planuota, kad studijos vyks VU filosofijos fakultete. Filosofai mokosi šalia istorikų, todėl ypatingų sunkumų orientuojantis neturėjo kilti. Prieš pat mokslo metus staiga paskelbiama, kad paskaitos vyks Saulėtekyje, Verslo mokykloje. Anot Grigo, toje mokykloje jis ne tik niekada nebuvo, bet ir nesiruošė ten eiti. „Ką daryti? Maršrutą galiu pradėti mokytis, bet vis tiek nespėsiu išmokti taip, kad vienas laisvai susirasčiau reikalingą auditoriją. Neįgaliųjų koordinatorė padėjo ir čia – tarpininkavo tarp manęs ir mokyklos budėtojo. Aš įeinu į pastatą, budėtojas paklausia, ar reikia pagalbos. Jeigu reikia, palydi, jeigu ne, reikalingą auditoriją susirandu pats. Atrodytų smulkmena, bet stresą sumažina – visada žinai, kad gali sulaukti pagalbos.“ 

Neįgaliųjų koordinatoriaus tarpininkavimas panašiose situacijose, Grigo nuomone, itin sveikintinas pavyzdys. Neįgalūs žmonės skirtingi: vieni pasiprašo pagalbos drąsiau, kiti ne taip drąsiai, o čia koordinatorius iš anksto informuoja, kad paskaitas lankys neįgalus studentas, kad jam gali prireikti budėtojo ar kito darbuotojo pagalbos. Žmogui nereikia pačiam prašyti, aiškinti, kad nemato arba yra silpnaregis ir kažko neįžiūri. Anot Grigo, pažanga akivaizdi – per penkerius ar šešerius metus iš nieko pasidarė rimtas reikalas! 

Šiemet G. Sakalis vėl grįžo į VU, į magistrantūros studijas. Jau buvo susitikęs su neįgaliųjų koordinatore. Jo žodžiais, studijos dar tik prasideda ir neaišku, kokios pagalbos gali prireikti. Svarbu žinoti, kad pagalba yra ir kad gali jos drąsiai prašyti. 

Istorija apie projektorių 

Panašiai kaip G. Sakalis, savo studijų pradžią prisimena ir kita VU absolventė Ugnė Žilytė. „2015 m. VU pradėjau studijuoti vokiečių kalbą. Universitete neįgaliųjų koordinatoriaus dar nebuvo, bet kiekvienas fakultetas jau turėjo kontaktinį žmogų, į kurį neįgalus studentas galėjo kreiptis. Tik apie jį sužinojau gerokai vėliau. Iš pradžių viską dariau pati: mokiausi maršrutus, kaip pačiame universitete rasti reikalingą auditoriją, dėstytojams aiškinau, kaip iš viso aš mokausi, kaip pateikti medžiagą. Reagavo geranoriškai. Per paskaitas, jeigu reikėdavo, padėdavo kurso draugai.“ 

Ugnė prisimena atvejį, kai buvo iškilusi problema ir fakulteto administracija ją išsprendė labai greitai ir geranoriškai. Antrais studijų metais mergina kaip gretutines studijas pasirinko ispanų kalbą. „Paskaitų metu dėstytoja viską rašydavo auditorijos lentoje, regintiesiems patogu, visi viską mato. Aš matyti negaliu. Kreipiausi į dekanatą, jo darbuotojai tikrai nuoširdžiai svarstė, kaip man padėti. Siūlė keisti dėstytoją, bet ši turėjo greitai išeiti į dekretines atostogas, taigi ką nors keisti – ne išeitis. Pati pasiūliau, kad dėstytoja per paskaitas rašytų kompiuteriu ir kad prie jo būtų prijungtas projektorius. Matantiems studentams nėra skirtumo, jie matys viską tarytum būtų rašoma lentoje, o aš turėsiu medžiagą elektroniniu pavidalu. Po paskaitos ją susidėsiu į USB atmintuką ir galėsiu nagrinėti savarankiškai. Projektorius auditorijoje atsirado jau kitą dieną. Netrukus savo veiklą pradėjo ir VU neįgaliųjų koordinatorius. Pradėjome nuo susitikimų prie arbatos. Diskutuodavome, kas yra gerai, ką reikėtų tobulinti.“ 

VU baigusi bakalauro, Mykolo Romerio universitete magistro studijas, 2022 m. rudenį Ugnė įstojo į VU Šiaulių akademijos doktorantūrą. Rengia disertaciją regėjimo negalią turinčių žmonių įtraukiojo ugdymo tema. „Daugelis neįgaliems studentams įprastai kylančių problemų ar iššūkių studijuojant doktorantūroje tiesiog atkrinta, – svarsto Ugnė. – Šioje studijų pakopoje dažniausiai dirbama individualiai. Tačiau iškyla naujų. Studijuojant tiek bakalauro, tiek magistro programose, yra taisyklės, kaip pateikti dėstytojui rašto darbus, tačiau arba šių taisyklių ne visada tiksliai laikomasi, arba dėstytojai nebūna tokie reiklūs. Doktorantūroje reikalavimai griežti: antraštės vienokio dydžio šriftu, tekstas kitokio, lentelės – dar kitokio, išnašos, nuorodos, literatūros sąrašai turi būti pateikiami tiktai taip, kaip numatyta, ir ne kitaip. Su visais šiais reikalavimais neregys gali susipažinti savarankiškai, bet juos įvykdyti naudojantis vien ekrano skaitymo programa praktiškai neįmanoma. Tam tikrus maketavimo elementus galima išmokti ar surasti būdą, kaip juos išlukštenti, bet viskam reikia laiko, praktikos, o rašant darbą, kai tiek doktorantą, tiek jo vadovą spaudžia terminai, nei laiko, nei galimybės ieškoti, eksperimentuoti paprastai nelieka. Su koordinatore radome išeitį: padėjo vienas VU bibliotekos darbuotojas. Nemažai jau išmokau, ateityje tikiuosi, kad išmoksiu dar daugiau, bet vis tiek nematant visų maketavimo dalykų nesužiūrėsi. Panašiai yra ir rengiant skaidres „PowerPoint“ programoje. Tekstą aš galiu surašyti, bet vizualinės dalies – niekaip. Vis dažniau tenka girdėti, kad su tokia pačia problema susiduria jau ir būsimieji bakalaurai bei magistrai. Iškyla reikalas universitete šalia neįgaliųjų koordinatoriaus turėti žmogų, kuris galėtų neįgaliems studentams padėti sutvarkyti jų darbus. Kiek man žinoma, apie tai jau kalba ir kai kurie Seimo nariai.“ 

Dėmesys visam mokymosi procesui 

Vytautas Leveris VU baigė šiais metais. Priešingai nei Grigas ar Ugnė, su koordinatore pradėjo bendrauti nuo pirmųjų studijų dienų. „Pirmiausia reikia pastebėti, kad VU koordinatorės dėmesys negalią turintiems studentams buvo nuolatinis, – sako Vytautas. – Nuolat sulaukdavome informacijos apie įvairias VU iniciatyvas, renginius. Kiekvieno semestro pradžioje koordinatorė mus informuodavo apie finansinę paramą, išmokas. Studijų pradžioje su koordinatore aptarėme gaires, pagal kurias buvo paruoštas individualus kiekvieno neįgalaus studento studijų planas. Jame numatyta, kokiais formatais turėtų būti pateikiama mokymosi medžiaga, atsiskaitymo būdai, ar reikia egzaminų metu papildomo laiko. Planas periodiškai pristatomas dėstytojams.“ 

Nors straipsnio pradžioje minėjome, kad daugiausia remsimės tik negalią turinčių žmonių mintimis bei nuomonėmis, vis dėlto negalima nesuteikti žodžio ir pačių aukštųjų mokyklų atstovams. VU neįgaliųjų reikalų koordinatorė Skaistė Grudzinskaitė pasakoja, kad 2020 m. VU parengtas ir išleistas leidinys „Atviras neįgaliesiems universitetas“. Jame glaustai, aiškiai, konkrečiai pristatomos įvairios negalios. „Siekiame, kad dėmesys būtų skiriamas ne tik konkrečiai pagalbai, bet visam mokymosi procesui. Jau tapo tradicija bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga nematantiems VU absolventams šalia įprastų diplomų įteikti ir atspausdintus brailio raštu.“ 

S. Grudzinskaitės žiniomis, šiais metais VU studijuoja 13 regėjimo negalią turinčių žmonių, tarp jų yra neregė mergina iš užsienio šalies. „Ne apie visus negalią turinčius žmones žinome, – sako koordinatorė. – Galime kalbėti tik apie tuos, kurie patys deklaruoja savo negalią ir kuriems sudaromi individualizuoti mokymosi planai. Visiškai įmanoma, kad po mėnesio kito paaiškės, kad regėjimo ar kitą negalią turinčių žmonių yra daugiau, nei turėjome informaciją rugsėjo pradžioje.“ 

Pokyčiai VDU ir kitur 

Skaitytojams gali kilti pagrįstas klausimas: kalbame tik apie VU, o kitos aukštosios mokyklos? Pirmiausia, straipsnio apimtis neleidžia aprėpti visų ar bent didžiosios dalies šių mokyklų; antra, informacijos iš kitų aukštųjų mokyklų mažiau nei iš VU ar VDU, arba jose mokosi mažiau neregių ir silpnaregių. Atrodo, kad universitetinės aukštosios mokyklos yra daugiau nuveikusios nei neuniversitetinės. Antai dar pavasarį Vilniaus kolegijoje investicijas ir draudimą studijuojantis Ričardas Nika kalbėjo: „Dėstytojai geranoriški, įsiklauso, prašomi pateikia medžiagą neregiui prieinamu pavidalu, bet pačioje kolegijoje, palyginti su VU ar VDU, supratimo apie negalią stinga.“ 

Martynas Vitkus VDU studijas pradėjo 2012 m. „Tuo metu neįgaliųjų koordinatoriaus dar nebuvo, atsirado po metų, bet jau vyko susitikimai su negalią turinčiais studentais, – prisimena Martynas. – Buvo siekiama išsiaiškinti jų poreikius, problemas, paties koordinatoriaus reikalingumą. Po metų koordinatorius atsirado, bet po kiek laiko jo neliko. Kartu su studentų atstovybe šį klausimą iškėlėme dar sykį. Ėjome pas rektorių, įrodėme, kad toks žmogus universitete yra reikalingas. Netrukus po mūsų vizito VDU atsirado neįgaliųjų koordinatorius ir specialistas negalios reikalams. Tokiu specialistu kurį laiką teko dirbti man. Buvau tartum koordinatorės padėjėjas. Paruošėme VDU negalios politiką, dokumentą, kuriame surašyta, ką universitetas daro dėl negalią turinčių studentų, ką dar turi padaryti.“ 

Kaip negalios specialistui, Martynui teko ne kartą tarpininkauti tarp dėstytojų ir negalią turinčių studentų dėl mokymosi medžiagos pateikimo tinkamu pavidalu, galimybės pasirinkti atsiskaitymo formą, paskaitose naudoti savo kompiuterį, egzamino laiko pratęsimo. Paklaustas, ar buvo kokių nors nesusipratimų, nesusikalbėjimo, M. Vitkus atsako: „Seniau, kai neįgaliųjų koordinatoriaus nebuvo arba ši veikla tik prasidėjo, nesklandumų būdavo, bet tai jau praeitis ir neverta prie jos grįžti. Neįgaliųjų koordinatorių rekomenduojama turėti visoms aukštosioms mokykloms, nes reikalų, susijusių su pagalbos neįgaliems studentams koordinavimu, tarpininkavimu, visada atsiras. Patogu tiek studentams, tiek dėstytojams, tiek visai akademinei bendruomenei. Visi žino, kad toks žmogus yra, kad šiuos dalykus jis išmano, kad visada galima su juo pasikonsultuoti. Be jau minėtų dalykų, toks darbuotojas inicijuoja ir pokyčius, susijusius su studijų prieinamumu neįgaliesiems konkrečioje aukštojoje mokykloje.“ 

Prieš dešimtmetį Valstybinis studijų fondas pradėjo vykdyti itin plačios apimties studijų prieinamumo gerinimo projektą. Jį sudarė trys dalys: tikslinės išmokos neįgaliesiems; reikalingos įrangos pirkimas; mokymai aukštųjų mokyklų administracijai ir dėstytojams. „Projektas neabejotinai prisidėjo prie studijų prieinamumo neįgaliesiems, – prisimena M. Vitkus. – Su prof. Jonu Riškumi pats dalyvavau mokymuose aukštųjų mokyklų darbuotojams, pasakojau tiek apie savo studijas, tiek apie tai, kaip reikėtų spręsti visų negalią turinčių žmonių studijų reikalus.“ 

Martynas gerai prisimena pastarąjį dešimtmetį aukštosiose mokyklose vykusius pokyčius, tad teiraujamės, kaip jis vertina dabartinę situaciją. „Negalios klausimas dabar keliamas visur – politikoje, aukštajame moksle. Aukštosios mokyklos klausimus, susijusius su negalia, paprastai sprendžia lanksčiai, pačios ieško naujų prieinamumo formų. VDU ir VU čia pirmauja, kitoms dar yra kur pasitempti. Negalią turintys studentai vis dar renkasi studijas ne pagal tai, kas jiems labiausiai patinka, o pagal tai, kaip konkreti aukštoji mokykla ar studijų programa jiems yra pritaikyta.“ 

Vietoje pabaigos 

Šių metų rugpjūčio 31 dieną baigėsi VSF finansuotas projektas „Studijų prieinamumo didinimas“. VSF direktoriaus pavaduotoja ir šio projekto vadovė Ieva Rutavičiūtė patvirtino, kad nuo 2023 m. rugsėjo startuoja naujas projektas, jo metu studentams kaip ir anksčiau, vienus metus, bus mokamos tikslinės išmokos, aukštųjų mokyklų darbuotojams teikiama konsultacinė pagalba. Po metų gali būti pokyčių, tik kol kas per anksti kalbėti, kokių.