Pasižvalgymai svetur

Alvydas Valenta, [email protected]

Su neregiu po kosmoso platybes

Seniai nestebina aklieji programuotojai, verslininkai, keliautojai. Nesistebėsime, jeigu netrukus ir į kosmosą išskris. Tiktai kosmoso turistų dar reikės palaukti, o štai visatos tyrinėtojų jau yra. Liepos pradžioje Lietuvos etnokosmologijos muziejaus ir Vilniaus universiteto teorinės fizikos ir astronomijos instituto kvietimu šalyje viešėjo neregys astronomas, astrofizikas iš Ispanijos Enrikė Perez-Montero (Enrique Pérez-Montero). Dr. E. Perez-Montero įgijo daktaro laipsnį Madrido autonominio universiteto Teorinės fizikos departamente, dirba Andalūzijos Astrofizikos institute Granadoje. Pagrindinė jo tyrimų sritis yra emisijos linijų spektrų analizė tiriant tarpžvaigždinės medžiagos ir žvaigždėdaros regionų fizines savybes ir cheminę sudėtį. Skamba pernelyg moksliškai? Toks jau tas mokslas yra: vienus sužavi visam gyvenimui, kitiems – abrakadabra. 

Vilniuje, Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje (LAB), svečias susitiko su neregių bendruomene, papasakojo apie savo darbą, atsakė į klausimus. „Kosmosą mes matome visi vienodai, – pasakojo neregys astronomas. – Dažniausiai mes neturime tiesioginio priėjimo prie informacijos apie visatą, kuri atrodo juoda ir tamsi. Visatoje yra daugybė objektų, nespinduliuojančių jokios šviesos: tamsioji energija, tamsioji materija. Net ir regintiems žmonėms 99 procentai visos informacijos, ateinančios iš kosmoso, nėra tiesiogiai pasiekiama regėjimu. Praktiškai jie yra tokioje pat situacijoje kaip ir neregiai. Astronomija nėra vien vizualus mokslas. Garsinis arba jutiminis informacijos perteikimas kartais gali būti net pranašesnis už vizualųjį. Garso kosmose nėra (nes nėra oro ir garsas nesklinda), tačiau gravitacines bangas galima paversti garsu. Taip pat yra ir su spalvomis, pavyzdžiui, matantys žmonės kometas mato vienokios spalvos, tačiau kosmoso platybėse kometa – visai kitokia. Iš kosmoso mus pasiekiančias bangas regintieji verčia vaizdais, o man patogiau yra garsas ir skaičiai. Šitaip galiu tą informaciją tyrinėti.“ 

Svečias paleidžia garso takelį, kuriame girdėti žvaigždžių įsižiebimo muzika. Vakarėjant įsižiebia viena žvaigždė, po jos – kita, ir kiekvienos žvaigždės įsižiebimą lydi muzikos garsai, susiliejantys į bendrą žvaigždyno muziką. Naudojantis šiais garsais galima kurti kosminę muziką. Esama kompozitorių, kurie tai jau daro. Astronomas demonstravo ne tik garsinę informaciją, bet ir taktilinius modelius, kaip atrodo asteroidas, žvaigždynai, meteoritas. Būsimus astronautus dr. E. Perez-Montero konsultuoja, kaip praradęs regėjimą kosmose žmogus galėtų sėkmingai sugrįžti į Žemę. „Kosmoso platybių mes nesame visiškai ištyrinėję, ten gali vykti įvairūs sprogimai, šviesos blyksniai, taip pat astronautai patiria perkrovas ir misijų metu gali netekti regėjimo, – pasakojo E. Perez-Montero. – Neregio patirtis čia gali būti ypač naudinga.“ 

Ar be mūsų planetos, kosmose dar kur nors egzistuoja gyvybė – tai klausimas, kurio dažniausiai sulaukia visatos tyrinėtojai. Jo sulaukė ir E. Perez-Montero. „Šiuo metu įdėmiau tyrinėjame Marso aplinką – ledynus, poledyninius telkinius, Jupiterio palydovus. Po ledu yra vandenynai. Egzistuoja tikimybė, kad ten kažką surasime, bet tai bus labai primityvi gyvybės forma: bakterijos, galbūt kiti paprasčiausi mikroorganizmai“, – svarstė astronomas. 

Po susitikimo E. Perez-Montero sutiko atsakyti į kelis „Mūsų žodžio“ klausimus. 

– Papasakokite daugiau apie save, apie kelią į mokslą. 

– Pirmiausia, turiu pasakyti, kad nesu neregys nuo gimimo. Susirgau liga, kuri vadinasi pigmentinis retinitas. Kai ėmiau netekti regėjimo, jau siekiau fizikos srities mokslinio laipsnio. Regėjimas silpo laipsniškai, keletą metų, todėl galėjau prie to priprasti. Studijuodamas ir jau baigęs studijas, galėjau matyti naktinį dangų, žvaigždes, lankiausi observatorijose, ten atlikau stebėjimus. Prieš 12 metų, dar būdamas silpnaregis, įstojau į nacionalinę Ispanijos aklųjų organizaciją (ONCE). Visiškai nematau jau šešeri metai. Įstojus į ONCE, šalia manęs atsirado šuo vedlys. Nuo to laiko su juo beveik niekada nesiskiriu, net į užsienį vykstame kartu. Keliaudamas į Lietuvą, jo neėmiau, per daug ilga ir varginanti kelionė. Ispanijoje šunys vedliai sulaukia didelio viešo palaikymo. Žinau, kad su savo keturkoju palydovu galiu eiti visur ir visur būsiu priimtas. Su šeima gyvenu Madride, dirbu Granadoje, dažniausiai – nuotoliniu būdu. 

– Ne paslaptis, kad neregiams tiek buityje, tiek profesinėje veikloje iškyla daugiau kliūčių, daugiau „slenksčių“ nei regintiems žmonėms. Įvairių klausimų – ar galės, ar sugebės – kyla ir neregių darbdaviams ar jų kolegoms. Ar jūsų aplinkoje kilo panašių klausimų? 

– Yra didelis skirtumas: netekti regėjimo laipsniškai ar staiga. Silpstant regėjimui mokiausi dirbti kompiuteriu su ekrano skaitymo programa, suprasti, ką galiu ir ko negaliu. Kolegos irgi turėjo laiko prisitaikyti prie mano situacijos. Tai buvo mano privalumas. Trumpai kalbant, jie tiesiog pareiškė, kad turėsiu daryti tai, ką daro kiti mano srities specialistai, būti toks pat produktyvus kaip ir jie. Tai buvo motyvacija dirbti gerai ir dar geriau nei kiti kolegos. Esu atsidavęs savo darbui, todėl toks jų požiūris man nebuvo kažkas netikėta ar nepakeliama. Be tiesioginio darbo, įvairiuose aklųjų centruose dažnai demonstruoju, kokia yra visata, kaip ją galima pažinti ir suprasti nematant. 

– Kokiomis pagalbinėmis priemonėmis ar technologijomis naudojatės savo darbe ir kasdieniame gyvenime? 

– Naudoju „Iphone“ telefoną ir „Voice over“, taip pat „Apple“ kompiuterį. Turiu brailio laikrodį. Ispanijoje aklieji dažniausiai naudoja „Windows“ ir „Javs“, bet aš naudoju „Linux“ operacinę sistemą ir „Apple“ įrenginius. Mano darbe tai tiesiog patogiau. 

– Grįžkime dar prie šunų vedlių. Lietuvoje jų, išskyrus kelis nesėkmingus bandymus, iki šiol 

nebuvo, tačiau šiuo metu susidomėjimas jais didėja, o kokia situacija Ispanijoje? 

– Šunys vedliai kainuoja brangiai. ONCE apmoka visą šuns įsigijimo kainą, bet vis tiek tai brangus malonumas: kainuoja šuns priežiūra, maistas, tuo turi pasirūpinti pats jo šeimininkas. Nepaisant to, šunys vedliai Ispanijoje labai populiarūs. Mūsų šalyje jų yra apie tūkstantis. Ispanijos šunų vedlių mokyklos nespėja paruošti šunų visiems jų norintiems. Žmonėms tenka laukti arba ieškoti kitokių sprendimų. Mano šuo, pavyzdžiui, atkeliavo iš JAV. 

– Papasakokite daugiau apie ONCE, jos veiklą. 

– Pirmiausia – loterija. Apie ją turbūt esate girdėję. Kitos veiklos: sportas, įvairios edukacijos, kelionės. Tiktai jeigu žmogus dirba, paprastai visam tam neturi laiko. Be darbo, aš dar turiu šeimą – žmoną, dvi dukras. Su jomis praleidžiu daug laiko. Aš pats aklųjų bendruomenėse, jų centruose skaitau paskaitas apie astronomiją, visatos tyrimus. ONCE veiklą labai vertinu: susitinku, bendrauju su kitais aklaisiais, suprantu, kad pasaulyje esu ne vienas toks. Svarstome, kaip nematant dirbti, gyventi – tai mane motyvuoja. 

– Lietuvoje Ispanija dažnai pateikiama kaip sektinas pavyzdys akliesiems pritaikant fizinę aplinką, skatinant kultūros vertybių prieinamumą. Ką galėtumėte pasakyti kaip šios šalies atstovas? 

– Pastaraisiais metais aplinkos prieinamumui skiriama daug dėmesio: taktiliniai žymėjimai šaligatviuose, sankryžose, garsiniai šviesoforai. Dirbama gerinant transporto paslaugas. Siekiama, kad neregiams savarankiškai judėti ir keliauti būtų saugiau, patogiau, lengviau. Gerinant aplinkos prieinamumą daug dirba ONCE. Ji nuolat spaudžia valdžią. Panašiai yra ir kalbant apie kultūros vertybių, muziejų prieinamumą. 

Kosminės muzikos galima pasiklausyti čia: www.nasa.gov/content/explore-from-space-to-sound; www.system-sounds.com/nasa. 

Nuotrauka: E. Perez-Montero LAB su mūsų bendruomene dalijosi žiniomis apie visatos paslaptis. Nuotraukoje – prie Luji Brailio biusto / Viktoro Kalniko nuotr. 

Enrikė Perez-Montero su jį lydinčia moterimi abipus Luji Brailio biusto ant pakylos. Enrikė stovi nuotraukos kairėje su baltąja lazdele priešais save dešinėje rankoje, o kairiąją laiko pasidėjęs ant pakylos. Vyras dėvi šviesius languotus marškinius trumpomis rankovėmis, šviesias kelnes ir tamsintus akinius, ant jo pečių yra kuprinė. Enrikės plačiai besišypsantis veidas apskritas, plaukai tamsūs, trumpi ir kiek garbanoti, barzdelė žilstelėjusi aplink smakrą. Biusto dešinėje stovi per pusę galvos už Enrikę žemesnė moteris, dėvinti palaidinę trumpomis rankovėmis, platokas kelnes ir akinius stačiakampiais rėmeliais. Ant jos dešiniojo peties kabo rankinė, kairėje rankoje – popierinis maišelis, ant nugaros – kuprinė. Moters plaukai tamsūs, pusilgiai ir garbanoti, ji taip pat nuoširdžiai šypsosi fotografui. Su poros linksma, vasariška nuotaika kontrastuoja akmeninis maždaug metro aukščio Luji Brailio biustas. Jo veido išraiška rimta ir kiek melancholiška – akys primerktos, išoriniai kampučiai pasvirę į apačią, lūpos vos įžvelgiamai šypsosi. Už trijulės yra langas su spalvingu vitražu, kuriame galimai pavaizduoti saulės spinduliai ar sparnai.