Forumas

Alvydas Valenta, [email protected]

Jūsų keturkojis vedlys

Turbūt nerasime neregio, kuris nebūtų bent ko nors girdėjęs ar skaitęs apie šunis vedlius. Daugybė tikrų ir šiek tiek pagražintų istorijų – žmogaus ir šuns draugystė žavėjo ir tebežavi. Sakyti, kad Lietuvoje iki šiol šunų vedlių nebuvo, šiek tiek neatsargu ir neatsakinga. Visada gali atsirasti koks nors vyresnės kartos neregys ir prisiminti, kad kažkada kažkas tokį šunį jau turėjęs. Šių eilučių autorius irgi dar prisimena prieš kelis dešimtmečius sklandžiusias istorijas, esą kažkuris tautiečių iš Rusijoje, netoli Maskvos, esančios mokyklos šunį vedlį buvo įsigijęs. Vienam pasisekę, antram nelabai, trečias grįžęs visai be šuns... Vis dėlto, nepaisant visų šių, jau beveik mitologija tapusių, istorijų šunų vedlių kasdien, kantriai ir profesionaliai dirbančių savo darbą, Lietuvoje iki šiol nebuvo. Dabar jau yra! Šią vasarą iš Latvijos jaunai merginai Ievai atkeliavo šuo vedlys, su kuriuo ji jau vaikšto po Vilnių. 

Pati Ieva apie save ir savo vedlį pasakojo LRT studijoje, įspūdžiais dalijosi spaudos puslapiuose, todėl tai nėra kokia paslaptis. Vis dėlto, anot šuns trenerės Zaigos Kliavinios, šis šuo dar nėra tikras vedlys, tokiu taps tada, kai išlaikys „specialybės“ egzaminą. Tuomet šuo gaus atitinkamą pažymėjimą ir taps, žmonių kalba kalbant, „kvalifikuotu“ savo srities specialistu. Tada bus galima papasakoti daugiau tiek apie patį šunį, tiek apie jo šeimininkę. Egzaminas Ievos vedliui turėtų vykti apie Naujuosius metus, taigi apie tą laiką, jeigu pati šuns šeimininkė norės, susitiksime ilgesniam pokalbiui, o dabar apie šunis vedlius labiau bendrai nei konkrečiai. 

Teodoras – dievų dovana 

Kartu su savo augintine į Lietuvą liepos viduryje savaitei atkeliavo ir tarnybinių šunų trenerė, šunų vedlių rengimo Latvijoje pradininkė Z. Kliavinia. Atsirado gera proga apie šunų vedlių situaciją kaimyninėje šalyje išgirsti iš pirmų lūpų. 

Latvijoje šunų vedlių treneriai ir jų šeimininkai yra susibūrę į „Teodoro“ draugiją. Teodoras (išvertus iš graikų kalbos – dievų dovana) – pirmasis Z. Kliavinios parengtas šuo vedlys, deja, jau iškeliavęs į amžinuosius šunų medžioklės plotus. „Kai Teodoro neliko, nusprendėme savo nedidelę draugiją jo garbei pavadinti Teodoro vardu“, – pasakoja Zaiga. 

Latvijoje šunų vedlių mokykla veikia jau dvylika metų, kasmet parengia po keletą keturkojų vedlių. Daugelis jų lieka Latvijos neregiams, vienas kitas iškeliauja į užsienį, šiais metais – ir į Lietuvą. „Tikrą mokyklą su pastatais, sava teritorija gali sau leisti tik didelės ir turtingos valstybės, – svarsto Zaiga. – Latvija tokia nėra. Mūsų mokykla labiau primena šeiminę iniciatyvą. Šunis vedlius pradėjome rengti su būsimu vyru. Vėliau prisijungė ir kiti specialistai. Dalis jų liko, dalis, suvilioti didesnio atlyginimo, išvyko į užsienį. Būsimi vedliai gyvena mūsų namuose. Su jais būname 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Tai nėra labai patogu, darbo valandoms pasibaigus neišėjai ir neuždarei durų kaip tikroje mokykloje, bet, kaip sakiau, dideles šunų vedlių mokyklas gali išlaikyti ne visos valstybės. Šiuo metu rengiame keturis vedlius, dar apie dešimt šuniukų gyvena šeimose ir laukia savo eilės. Tačiau tai nereiškia, kad visi taps vedliais, iš dešimties galbūt penki, o gal tik du. Atranka labai griežta.“ 

Kokie šunys gali būti vedliais ir kaip jie rengiami? Paprastai dėl savo taikaus būdo ir aukšto intelekto vedliais tampa labradorai, retriveriai arba karališkieji pudeliai. Tačiau visi šunys, anot Zaigos, turi savo prigimtinius instinktus, o vedliui jie mažiausiai pageidautini. Iki metų būsimieji vedliai paprastai auga šeimose, tada turi laikyti testą, ar tinka vedlio darbui. Jeigu testas išlaikomas, su šunimi pradeda dirbti treneris. Dar maždaug po metų šuo gali būti perduodamas šeimininkui. Šuns mokymasis tuo nesibaigia, dabar individualiai jau dirba abu – šeimininkas ir jo keturkojis vedlys. Tiktai klystate, jeigu manote, kad toks vedlys bet kokiu atveju jus kur reikia nuves, atves ir parves... „Šunys vedliai naudingiausi tiems žmonėms, kurie turi gerus mobilumo įgūdžius, vaikšto su baltąja lazdele, – sako Zaiga. – Jeigu žmogus nesavarankiškas, vien sėdi namuose ar vaikščioja tik su palydovu, šuo nedaug pagelbės.“ Čia pridursime, kad keliaudamas su šunimi, žmogus naudojasi ir baltąja lazdele – šuns pavadis kairėje rankoje, lazdelė – dešinėje. Kam tada šuo, jeigu yra lazdelė? Anot Zaigos, su šunimi ir su lazdele gatvėje, minioje neregys labiau pastebimas nei vien tik su lazdele. O be to, keliaujant su šunimi, yra ir daugiau privalumų, kuriuos vėliau trumpai paminėsime. „Vidutinis šuns vedlio darbo amžius devyneri-dešimt metų, – sako Zaiga. – Tačiau kaip kalbant apie žmones, taip ir apie šunis, tai labai individualu. Šunys irgi serga, gali prarasti turimus gebėjimus. Paprastai žmogui šunį atiduodame dvejų metų amžiaus, vedliu jis gali būti iki vienuolikos–dvylikos savo amžiaus metų. Šiuo metu turime šunį, kuriam jau dvylika metų ir jis vis dar dirba.“ 

Latvijos šunų vedlių mokykla neatsirado tuščioje vietoje. „Nebuvo taip, kad sugalvojome, kad mums reikia šunų vedlių ir pradėjome juos rengti, – pasakoja Zaiga. – Patirties sėmėmės iš suomių. Suomijos šunų vedlių mokykla įkurta po Pirmojo pasaulinio karo ir veikia jau daugiau nei šimtą metų. Su suomiais bendraujame nuolat, rengiame šunų vedlių varžybas. Jose dalyvauja ir estai. Jie taip pat turi savą vedlių mokyklą.“ 

Apie latvių „Teodoro“ draugiją galima paskaityti tinklalapyje https://www.teodors.org. 

Valstybės parama ir visuomenės palaikymas 

„Teodoro“ draugija su Latvijos aklųjų sąjunga drauge dirbo apie dešimt metų, kad šunys vedliai šioje šalyje būtų pripažinti aklųjų pagalbininkais. Norimą rezultatą pavyko pasiekti tik praėjusiais metais. Vedliai Latvijoje dabar prilyginti pagalbinėms priemonėms, tokioms kaip telefonas, baltoji lazdelė, tačiau Socialinių reikalų ministerija nuolat kartoja, kad pinigų įsigyti tokiems šunims trūksta. Anot Zaigos, daug priklauso nuo asmeninių kontaktų. Anksčiau vienokie ar kitokie jie buvo, pasikeitė aklųjų organizacijos vadovai, kaip bus ateityje, parodys laikas. 

Turbūt nereikia sakyti, kad požiūris į šunis, taip pat ir vedlius, daugiausia priklauso nuo tautos mentaliteto, susiklosčiusių tradicijų. Lietuvių negalėtume pavadinti dideliais šunų draugais ar, priešingai, nedraugais. Jų supratimą apie šunis greičiausiai formavo praktiniai interesai – šuns vieta kieme prie būdos. Šiais laikais viskas labai greitai keičiasi, tikėkimės, pasikeis ir nuostata šunų vedlių atžvilgiu. Europos Sąjungoje ir kitose civilizuotose valstybėse šunys vedliai naudojasi plačiomis teisėmis – gali eiti ar keliauti praktiškai visur, kur ir pats neregys: skristi lėktuvu, lankytis parduotuvėse, viešojo maitinimo įstaigose, kultūros renginiuose. Latvijoje situacija niekuo nesiskiria nuo kitų šalių. Anot Zaigos, negalima su šunimi vedliu užeiti į patalpas, kuriose reikalingas itin didelis sterilumas: kavinės ar restorano virtuvę, operacinę, tačiau bet kuris žmogus iš gatvės ten ir taip neužeina. Poliklinikose ar pas stomatologą neregiui su šunimi vedliu problemų paprastai nekyla. Zaiga prisimena vieną įvykį, kai neregė moteris su šunimi vedliu nebuvo įleista į lėktuvą. Nusipirko bilietą, iš anksto pranešė, kad skris su keturkoju vedliu, reikia lipti į lėktuvą – negalima. Paaiškėja, kad skrydžių bendrovė nuomoja lėktuvus iš kitos bendrovės, kad tos kitos bendrovės direktorius – rumunas, šeimininkas – kažkoks Popovas, ir tas Popovas nenori, kad jam priklausančiais lėktuvais būtų skraidinami šunys. Moteris turėjo skristi viena, be šuns, bet visą situaciją nufilmavo ir socialiniuose tinkluose paskelbė kita moteris. „Neįsivaizduojate, koks kilo triukšmas, koks pasipiktinimas, pasipylė siūlymai direktorių atleisti iš darbo. Kitą dieną kompanija savo lėšomis atskraidino neregės motiną su šunimi, grįžus į Latviją, nemokamai parvežė namo, kompanijos atstovas atvažiavo atsiprašyti. Tačiau procesas tuo nesibaigė, įsijungė visuomenė, teisininkai, gali būti, kad bus reikalaujama materialinės kompensacijos. Kaip matote, daugeliu atvejų nuostatos į šunis vedlius Latvijoje labai pozityvios.“ 

Ieva ir jos Fėja 

Ievai – 25-eri. Jos draugei Fėjai – dveji. Antrasis gimtadienis buvo kaip tik tą savaitę, kai bendravome su Zaiga, o visos trys – Zaiga, Ieva ir Fėja – mokėsi konkrečių maršrutų Vilniuje. Pati Ieva neslepia, kad nuo vaikystės serga cukriniu diabetu ir kad apie šunį vedlį niekada anksčiau negalvojusi, tačiau pastaruoju metu merginai ėmęs labai stipriai silpnėti regėjimas ir draugai nutarę, kad jai reikalingas šuo vedlys. „Kol kas dar truputį matau, bet ruošiuosi gyventi nematydama, – pasakoja Ieva. – Šiuo metu tik mezgame su šunimi ryšį. Jis ruošiamas ne tik būti mano vedliu, bet ir įspėti, kai organizme stipriai sumažės cukraus kiekis, o tai pasiekti ypač sunku. Cukraus sumažėjimą šuo pajunta pagal organizmo skleidžiamą kvapą, tačiau šito dalyko negalima šuns išmokyti atlikti pagal komandą, taip, kaip, pavyzdžiui, mokomi šunys ieškoti narkotikų ar kitų draudžiamų medžiagų. Šuns bendradarbiavimas su žmogumi turi būti savanoriškas, pagrįstas itin glaudžiu keturkojo ir jo šeimininko ryšiu.“ 

Po pokalbio su Z. Kliavinia, kitą dieną stotelėje netoli Vilniaus „Akropolio“ susitinkame su Ieva ir Fėja. Fėja Ievą veda „Akropolio“ link. Kairėje merginos rankoje šuns pavadis, dešinėje – plona sulankstoma baltoji lazdelė. Prieš laiptus, perėją ar nulipimą nuo šaligatvio, įspėdamas šuo sustoja. Tuomet jo šeimininkė sprendžia pati, ką daryti: žengti į gatvę, lipti žemyn ar aukštyn. Eidama Ieva duoda komandą ieškoti kelio dešinėje ir apytikriai po dvidešimties metrų Fėja pasuka į dešinę. 

Sėdime viename iš „Akropolio“ restoranų, Fėja ramiai guli po stalu, nė mažiausio garso. Šnekučiuojamės apie šunų vedlių rengimą, jų priežiūrą, elgesį. Zaiga jau minėjo, kad Latvijos specialistai nuolat bendradarbiauja su kolegomis iš Suomijos. Dar daugiau: Latvijos šunys vedliai mokomi ne latviškų, ne angliškų, kaip galėtume pamanyti, o suomiškų komandų, tad Ieva su Fėja bendrauja suomių kalba. „Labai patogu ir praktiška, – juokauja mergina. – Aplinkiniai nesupranta, ką šuniui sakau, savo kalbomis jo neblaško.“ Šunys vedliai – ypatinga šunų kategorija, o jeigu dar ir mokosi užuosti cukraus kiekį kraujyje – juo labiau! Kinologai apskritai nerekomenduoja svetimų šunų liesti, glostyti, bandyti su jais susidraugauti. Šunų vedlių ir Ievos šuns atveju – šis reikalavimas ypač griežtas. Svetimam žmogui negalima tokio šuns liesti, su juo bendrauti, šeimininko kūno kvapo „užteršti“ svetimų kūnų kvapais. Taigi, kad ir kaip norėjo, šių eilučių autorius negalėjo paliesti net Fėjos uodegos galiuko. Ką bedarysi, jeigu negalima, vadinasi, negalima! Toks buvo pirmasis susitikimas su pirmuoju šunimi vedliu Lietuvoje. 

Perspektyvos mūsų šalyje 

Šunų vedlių tema tiek LASS respublikinio centro darbotvarkėje, tiek „Mūsų žodžio“ puslapiuose iškyla neatsitiktinai. Praėjusių metų pabaigoje Seimas priėmė Asmenų su negalia teisių apsaugos įstatymą. Be daugelio kitų, jame įtvirtinta ir teisė neįgaliam žmogui turėti šunį pagalbininką. Vedliai – viena iš šunų pagalbininkų kategorijų. Yra žmonių, visai rimtai tvirtinančių, kad vedliai šunų pagalbininkų hierarchijoje stovi ant aukščiausio laiptelio, tačiau bet kokia hierarchija – labai jautrus dalykas, ir todėl jos subtilybių čia negvildensime. Tegu ir toliau kiekvieno šuns šeimininkas mano, kad jo keturkojis pagalbininkas pats gudriausias ir sumaniausias! 

LASS valdyba, siekdama išsiaiškinti šunų vedlių poreikį Lietuvoje, su jų išlaikymu kylančius klausimus, įkūrė darbo grupę. Joje yra kinologas, aklųjų reabilitacijos specialistai, LASS valdybos narys. LASS respublikinio centro (LASS RC) projektų koordinatorė Audrė Grybauskaitė: „Kreipėmės į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad būtų įkurta bendra su ministerija darbo grupė, kuri rengtų reikalingus teisės aktus, spręstų su šunų įsigijimu, jų išlaikymu kylančius klausimus. Gavome atsakymą, kad reikalingi teisės aktai jau priimti ir ministerija nematanti reikalo kurti dar vieną darbo grupę, tačiau nuo klausimo sprendimo nenusišalinanti, iš LASS laukianti konkrečių skaičių, koks būtų realus šunų vedlių poreikis. Žinant poreikį, bus galima kalbėti apie lėšas.“ 

Norime ar nenorime, bet apie lėšas kalbėti tenka. Šuns vedlio parengimo kaina skiriasi priklausomai nuo valstybės pragyvenimo lygio, joje mokamų atlyginimų ir paslaugų kainų. Akivaizdu, kad Skandinavijos valstybėse viskas, taigi ir šunys vedliai, kainuoja brangiau nei Latvijoje ar Lietuvoje. „Žemutinė vedlio įsigijimo riba, – sako A. Grybauskaitė, – apie 25 tūkstančiai eurų. Viršutinė gali siekti ir 50 ar 60 tūkstančių eurų.“ Tikslios sumos, kiek per mėnesį atsieitų tokio šuns išlaikymas, pašnekovė negalėtų įvardyti. Apytiksliai tiek, kiek kainuoja bet kurio veislinio šuns išlaikymas – maitinimas, veterinarijos paslaugos. Jos nedideliame mieste – Vilkaviškyje ar Plungėje – palyginti su Vilniumi, gali smarkiai skirtis. Lietuvoje jau yra galimybė šunis apdrausti, bet tai irgi kiekvieną mėnesį kainuoja. Optimaliausias variantas, kad valstybė finansuotų šuns vedlio įsigijimą ir jo išlaikymą, svarsto A. Grybauskaitė. Akivaizdu, kad žmonių, norinčių įsigyti keturkojį vedlį, daug nebus. Vieni nenorės, kiti gal norės, bet negalės laikyti dėl buitinių sąlygų, treti pasirodys esą alergiški šunims. Latvių teigimu, jų šalyje situacija panaši: kai kada yra šuo, bet neatsiranda jam šeimininko. LASS RC atlikta apklausa rodo, kad šiuo metu Lietuvoje yra penki žmonės, kurie norėtų turėti šunį vedlį. Ateityje galbūt per metus galėtų atsirasti vienas ar du nauji vedliai, valstybei tai nebūtų nepakeliama finansinė našta. Artimiausiu metu, pasitarę su kinologais, pareiškusiųjų norą įsigyti šunį vedlį prašysime siųsti motyvacinius laiškus, juose nurodyti priežastį, kodėl tokio šuns jiems reikia, kokiomis buitinėmis sąlygomis jų keturkojis gyvens ir panašiai. 

Pabaigai – keletas subjektyvių pasvarstymų. Jau minėjome, kad šuns vedlio svetimam žmogui negalima liesti, glostyti ar kaip kitaip su juo bendrauti, ką jau kalbėti apie bandymą drauge nueiti bent dešimt ar dvidešimt žingsnių. Bet štai situacija: žmogus yra įsitikinęs, kad myli šunis, gal net vieną ar du gyvenime jau turėjo ir mano, kad šuo vedlys jam bus tikras pagalbininkas. Tačiau manyti galima visaip, o mintys, įsitikinimai ir realybė dažnai smarkiai skiriasi. Yra galimybė pasitikrinti, kai jau bus paruoštas konkretus šuo: tiek Latvijoje, tiek kitose šunis vedlius ruošiančiose šalyse būsimas šuns šeimininkas paprastai vyksta į šunų mokyklą, joje keletą savaičių gyvena ir bando su savo vedliu megzti ryšį. Tačiau toks būdas labai ilgas ir „nerangus“: jeigu paaiškės, kad žmogaus lūkesčiai buvo nepagrįsti, reikės ieškoti kito, o gal dar kito šeimininko. Todėl grūdas tiesos yra svarstymuose (tokių šių eilučių autorius taip pat girdėjo), kad dėmesys šunims vedliams esąs, diplomatiškai kalbant, šiek tiek perdėtas. Ne Ostapas Benderis su savo Vasiukais (mūsų jaunystėje buvo toks personažas iš „Dvylikos kėdžių“), bet vis dėlto... Tačiau gali būti ir kitaip: A. Grybauskaitė tikisi, kad jau šį rudenį besidomintys ar norintys įsigyti, praktiškai galės įsitikinti šunų vedlių galimybėmis. „Visiškai suprantama, kad tada, kai vyksta mokymosi procesas, su vedliu negali bendrauti joks svetimas žmogus. Nepatartina, kad bendrautų ir vėliau. Vis dėlto kalbamės su latviais, kad su savo augintiniais jie atvyktų į Lietuvą ir pademonstruotų, ką šie sugeba. Tikiuosi, kad mūsų žmonės tada patys galės su jais pavaikščioti ir išbandyti darbines tokių šunų savybes. Įprasta praktika, kad su šunimis vedliais žmonės susipažįsta reabilitacijos centruose. Šitaip yra daugelyje šalių, šitaip turėtų būti ir Lietuvoje.“ 

Tad iki kitų susitikimų šunų mylėtojai ir būsimieji keturkojų vedlių šeimininkai! Ir jau visiškai pabaigai dar vienas A. Grybauskaitės pastebėjimas: nepainiokime (o taip vis dar nutinka) vedlių su asistentiniais šunimis. Jie taip pat pagalbininkai, bet atlieka skirtingas funkcijas. 

Nuotrauka: Lietuvoje šunys vedliai vis dar naujovė, o ne įprastas ir patikimas neregio palydovas / www.pexels.com nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio užfiksuotas šiltuoju metų laiku medžių alėja einantis vyras, dešinėje rankoje laikantis baltąją lazdelę ir kairiąja už pavadžio laikantis auksaspalvio retriverio veislės šunį vedlį. Vyras vilki tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis, šviesius džinsus ir konversus. Jo plaukai tamsūs, visai trumpi, apvalus barzdotas veidas nukreiptas į fotoaparato objektyvą. Vyro akis dengia tamsūs akiniai apvalintais rėmeliais, lūpos kiek pravertos. Jį lydintis šviesus ilgakailis šuo, dydžiu siekiantis iki kelių, eina švelnų žvilgsnį nukreipęs į žemę. Pro taką supančių medžių lapus skverbiasi saulė.