Ir kūnui, ir sielai

Alvydas Valenta, [email protected]

Kelionių magija

Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė. Išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija. Keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį, atrandame dar nematytas šalis, bet ir atveriame slapčiausius savo sielos kampelius. (Jurga Ivanauskaitė, „Kelionių alchemija“) 

Šiais laikais keliauja visi, kam tai įdomu: po Aziją, Afriką, eina piligrimų keliais Ispanijoje ar Lietuvoje. Aklieji irgi keliauja, atranda, patiria. Prie kelionių temos žurnalo puslapiuose grįžtame nuolat, tačiau kiekvienąkart šiek tiek kitaip, pasakodami apie kitokias keliavimo galimybes ir kitokias patirtis. 

Kelionė į Lurdą 

Gegužės pradžioje dvi kaunietės – Onutė Matusevičiūtė ir Irena Karsokaitė – kartu su Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje savanoriais keliavo į Lurdą. Tai buvo piligriminė kelionė, maltiečių rengiama kasmet, išskyrus nenumatytas aplinkybes, tokias kaip kovido pandemija. Gegužės pradžia pasirinkta neatsitiktinai, pirmąjį šio mėnesio savaitgalį Lurde – viename garsiausių katalikų piligrimystės centrų – renkasi viso pasaulio maltiečiai. 

„Neatsimenu, kada ir kaip sužinojau apie maltiečių rengiamas keliones į Lurdą, – pasakoja Onutė, – bet jau 2015 metais, kai vyko chorų karai, apie ją žinojau. Chorų karus paminėjau ne atsitiktinai, nes juose dalyvavome kartu su maltiečiais. Jau tada apie šią kelionę jiems užsiminiau. Prireikė beveik dešimtmečio, kad mano svajonė pagaliau išsipildytų. Prienų maltiečių vadovė mus su Irena užregistravo ir jau metų pradžioje žinojome, kad išvyksime. Tai buvo piligriminė, ne kultūrinė ar pažintinė, kelionė, svarbiausia – dvasiniai reikalai. Visa kita – šalys, miestai, kultūros įžymybės – vėliau, jeigu liks laiko ir jėgų. Bet tai nereiškia, kad per visą kelionę vien meldėmės ir giedojom šventas giesmes. Susirinko labai geranoriška, jaunatviška ir linksma kompanija, o ir aš pati esu linksma, mėgstu bendrauti. Vadovavomės nerašyta, bet visiems priimtina taisykle: jeigu linksminamės, tai linksminamės, jeigu meldžiamės, tai meldžiamės! Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad kelionė buvo lengva. Kelias naktis praleidome autobuse. Net ir apsistojus viešbutyje, miego neužtekdavo: kokią antrą valandą nakties atvažiuojame, kelias valandas pamiegame, pavalgome pusryčius, pagarbiname Dievą ir vėl į kelią.“ 

Onutė sutinka: piligriminės kelionės – ne kiekvienam. Jeigu žmogui nuobodu, nepriimtina ar jį erzina malda, šventa giesmė, geriau į tokią kelionę nevykti. „Man gal irgi būtų nepriimtina, jeigu kas nors imtų į galvą ir į širdį grūsti svetimas tiesas, bet žmonėms, kuriems nesvetimas katalikų tikėjimas, tokiose kelionėse maldos ar giesmių nebūna per daug. Juo labiau kad nesėdėjome vien autobuse: pakeliui sustojome Bratislavoje, tada Vienoje, o dar vėliau – Venecijoje. Bratislavoje meldėmės maltiečių bažnyčioje, liečiau taktilinį maketą su brailio užrašais. Vienoje aplankėme Šv. Stepono katedrą, pasivaikščiojome po senamiestį. Venecijoje maltiečiai turi savo namus, labai jaukų sodelį. Liečiau jame augantį citrinmedį. Šiek tiek pasivaikščiojome po Veneciją, nepamiršdami, kad esame piligrimai ir kad keliaujame į Lurdą.“ 

Onutė pernelyg nerenka žodžių, nes pačia geriausia prasme ją supurtė maltiečių bendravimas, geranoriškumas, pagalba kartu vykusiems neįgaliesiems. Žmonės žino, kur keliauja ir ką apskritai veikia šiame pasaulyje: „Jau nuo chorų karų maltiečiai man tapo artimi ir brangūs. Šioje kelionėje dar kartą tuo įsitikinau. Aš visai nematau, Irena silpnaregė, bet mums pagalbos daug nereikėjo: pačios, kur reikia, nueiname, pačios užlipame, nulipame. Grupėje buvo šeši žmonės, judantys vežimėliais, juos reikėjo nuolat iškelti iš autobuso, vėl įkelti, išlipus padėti susitvarkyti gamtinius reikalus. Tai buvo sunkus fizinis darbas. Jį atliko tiek vaikinai, tiek merginos. Viskas vyko greitai, tiksliai, sklandžiai ir, svarbiausia, labai geranoriškai. Pati sau pasakiau: kol bus tokių žmonių, pasaulis neišnyks.“ 

Irena. „Man, kaip ir Onutei, didelį įspūdį darė maltiečių bendrystė, pagalba tiems, kam jos labiausiai reikia. Po keturių dienų kelionės, penktadienį, mes jau buvome Lurde, garsiausioje pasaulyje katalikiškos piligrimystės vietoje. Prie mūsų grupės prisijungė piligrimai, skridę lėktuvu. Mūsų čia buvo 84 piligrimai iš Lietuvos. Maltiečių vyskupas Darius Trijonis, kunigas Vytautas Rapalis bei iš Estijos atvykęs dar vienas maltietis kunigas laikė susitikimo Šv. Mišias. Vakaro kulminacija – įspūdinga Lurdo žvakių procesija. Tūkstantinė minia, maldos. Ankstyvas rytas prasidėjo lietuviškomis Šv. Mišiomis. Po Mišių ėjome Kryžiaus kelią – 14 stočių, padedančių apmąstyti Kristaus kančią, dalyvavome eucharistinėje procesijoje su Švč. Sakramentu ir neįgaliųjų palaiminimo procesijose. Sekmadienio rytą dalyvavome popiežiškosiose tarptautinėse Šv. Mišiose įspūdingoje Šv. Pijaus X bazilikoje. Ji tokia didelė, kad čia telpa apie 27 tūkst. piligrimų. Bažnyčia apverstos valties formos ir yra po žeme.“ 

Onutė. „Apie Lurdą papasakoti jame nebuvusiam ir nejutusiam jo dvasios – labai sunku. Neįgalūs žmonės čia suvežami iš viso pasaulio, daugelis negali savarankiškai judėti, guli lovose, bet tai nedrumsčia tos vietos giedrumo, šventumo. Vakare tikinčiųjų eisena su žvakėmis: aikštėje stovi keliolika tūkstančių žmonių, o tu girdi, kaip žolėje čirpia cikados. Rytą vėl visi meldžiamės, Pirėnų kalnai, oras skaidrus, aplinkui gieda paukšteliai. Giedojome ir mes, ėjome Kryžiaus kelią. Prieš kovidą norinčiuosius vienuolės panardindavo į švento šaltinio vandens maudykles. Nurengdavo visus drabužius, aprengdavo tam skirtais marškiniais ir trumpam panardindavo. Po kovido šios ceremonijos atsisakyta. Dabar pageidaujantys gali tik atlikti šventą apsiplovimą. Pirmu užpylimu apsiplaunamos rankos, antru – veidas, trečio užpylimo vanduo išgeriamas. Per visą kelionę, nors reikėjo daug vaikščioti, lipti laiptais, neatsitiko jokios traumos, niekur nenugriuvau, neužsigavau. Gal tikrai Apvaizda saugojo?“ 

Skaitytojams priminsime, kad piligriminėse kelionėse į Lurdą yra dalyvavę ir daugiau regėjimo negalią turinčių žmonių. Tarp jų – vilniečiai Edmundas ir Danguolė Butkai. Apie kelionę, maltiečių bendravimą ir pagalbą jie irgi atsiliepia labai šiltai. 

Šventosios žemės šauksmas 

Šį pavasarį Edmundas ir Danguolė keliavo po Šventąją žemę – Izraelį ir Jordaniją. 

Edmundas. „Nors vykome su turistine kompanija, tai buvo piligriminė kelionė: kiekvieną dieną Šv. Mišios, kartu keliavo kunigas. Pirmoji aplankyta vieta – Betliejus, tvartelis, kuriame gimė Kristus. Nors jau buvo vėlyvas pavasaris, jame šventėme šv. Kalėdas, giedojome kalėdines giesmes. Įsivaizdavau, kad tas tvartelis kažkur laukuose. Gal kažkada ten ir buvo laukai, bet dabar didelis miestas, tiktai vis tiek aplink tvartelį paliktos ganyklos, ganosi net avinukai.“ 

Danguolė. „Avinuko nečiupinėjau, neišdrįsau, bet žolę paliečiau. Betliejuje nutiko ir vienas gana tragikomiškas įvykis. Buvo kaip tik po šabo, nusprendėme nueiti į turgų. Daugybė vaisių, daržovių, žmonės valgo, linksminasi, tiktai ėmė ir ne juokais susimušė dvi moterys. Riksmas, klyksmas, visi aplinkui žiūri ir nieko nedaro, mat pagal tenykščius papročius, vyras negali prisiliesti prie svetimos moters, net jeigu reikia apginti nuo kitos ją mušančios moters.“ 

Edmundas. „Per šabą nedirba net pinigų keityklos. Kai baigiasi šabas, žydai triukšmingai švenčia jo pabaigą, daug valgo, visur daug maisto. Musulmonams šventa diena – penktadienis, žydams – šeštadienis, o krikščionims – sekmadienis. Jeigu į Izraelį atvyksti per šabą, niekas nedirba. Jeigu iš Izraelio penktadienį vyksti į Jordaniją, nedirba šios šalies muitinės – tenka laukti, kol nusileis saulė. Tokiose kelionėse labai aiškiai pamatai ir supranti, kad pasaulis yra įvairus, kad žmonės gyvena, jaučia, bendrauja kitaip, nei esi įpratęs pats.“ 

Jeruzalėje Edmundas ir Danguolė aplankė Raudų sieną, Kristaus kapo bažnyčią, ėjo Kryžiaus kelią. Edmundas: „Eini per miestą, daugybė laiptų, aukštyn, žemyn, žmonių pilna, neregiui tikrai nepatogu, nelengva ir silpnaregiui ar net reginčiam. Nuolat kažkas blaško, trukdo, bet gyvenimas irgi trukdo, pasiekti Dievą nėra taip lengva. Tikras, natūralus Kryžiaus kelias! Reikia susikaupti, nesileisti blaškomam išorės įspūdžių, laikinų nepatogumų.“ 

Danguolė. „Lipom į Alyvų kalną. Daug akmenų, laiptų, neregiui tikrai nepatogu, bet ten tvyrančią dvasią pajusti verta. Keliavome prie Jordano upės. Pati upė neplati, vanduo drumzlinas, lyg po gero lietaus, tačiau tiek žydų, tiek krikščionių istorijoje jai tenka išskirtinė vieta. Prie Jordano įvyko krikšto ir santuokos atnaujinimas. Nusipirkome krikšto marškinėlius ir kunigas kiekvieną norintįjį panardino į šventą upės vandenį.“ 

Edmundas. „Antrąją kelionės pusę praleidome Jordanijoje. Gyvenome palapinėse, pritaikytose turistams. Komforto nedaug, bet yra ir vanduo, ir tualetai. Senoviniu papročiu lauke sumūrytoje trijų aukštų ugniavietėje beduinai gamino vakarienę. Laužas šiems žmonėms – didžiulė prabanga. Suprantama, niekas vien iš geros širdies jokio laužo nekurtų – visur komercija. Turistai – pinigų šaltinis, tačiau vis tiek įdomu, na, ir pats valgis tikrai skanus. Keliavome prie šulinio, iškasto ir išmūryto dar prieš Kristaus laikus. Veikia iki šiol, pats ragavau jo vandens. Buvome prie Negyvosios jūros – tikrai galima vaikščioti vandeniu! Eini eini, po kojomis nejunti jūros dugno, o vanduo vis tiek kelia. Tiktai tas vanduo nenusakomo sūrumo ir kažkokio aitrumo. Neatsargiai paėmęs į burną didesnį gurkšnį, gali užspringti.“ 

Danguolė. „Jordanijoje glosčiau kupranugarį. Kailis šiurkštus, liesti nėra malonus. Kai atsiklaupia, kuprą įmanoma ranka pasiekti, prie atsistojusio būti gana nejauku, gal net baugu. Ne dramblys, bet vis tiek judantis mėsos kalnas.“ 

Pasaulinė paroda Dubajuje 

„Mūsų šeima labai mėgsta keliauti. Jau pradedant ruoštis kelionei, tarsi spustelėjus slaptą klavišą, įsijungia smalsumas. Mintyse jau esame toje šalyje, į kurią keliausime, vaizduotėje kurdami paveikslus iš matytų meninių filmų ar dokumentinių kadrų“, – pasakoja vilnietė Lina Norkienė. 

„Keliaujame paprastai lėktuvais, nes taip greičiau ir patogiau. Kai įgundi, orientuotis oro uostuose gana lengva, o ir pagalbos ten visada galima sulaukti, daug informacinių biurų ir pasiruošusių padėti tarnautojų“, – toliau pokalbį tęsia Gintaras Norkus. 

Gintaro skaičiavimais, jiedviem su Lina jau teko pasinaudoti daugiau nei šešiasdešimties oro uostų paslaugomis. Tiek oro uostuose, tiek visų kelionių metu Gintaras stengiasi nepraleisti pro akis neregiams ir silpnaregiams padedančių geriau orientuotis aplinkos pritaikymo elementų. „Oro uostai dažniausiai yra įrengti taip, kad juose regėjimo negalią turinčiam žmogui orientuotis nėra sunku. Įvairios rodyklės yra tarsi pritaikytos silpnaregiams, nors skirtos visiems: tamsus fonas ir šviesus tekstas. Daugelyje oro uostų esama užrašų brailio raštu. Reljefinių vedimo takelių nėra daug, susidaro įspūdis, kad tai dar pakankamai naujas dalykas ne tik mums, lietuviams. Būna ir prastų sprendimų, Turino (Italijoje) oro uoste ant geltono ar oranžinio pagrindo užrašai pateikiami balta spalva. Kauno oro uoste 2017 metais fonui buvo naudojama salotinė spalva, o tekstui – balta. Dizaino požiūriu gal tai ir inovatyvus sprendimas, bet su patogumu prasilenkia. Nežinau, kaip yra dabar, nes tuo metu, apie kurį kalbu, Vilniaus oro uostas buvo rekonstruojamas ir visi skrydžiai vyko iš Kauno. Jau seniai tame oro uoste nebuvau.“ 

O kaip aplinka akliesiems ir silpnaregiams pritaikoma už oro uostų? Anot Gintaro, čia jau prasideda tikrasis gyvenimas... Vienur aplinkos pritaikymo elementų mažiau, kitur daugiau, bet kalbant apibendrintai, jų nėra daug. Tenka įsijungti savą „navigaciją“. 

Lina. „Ypač daug nuostabių įspūdžių paliko kelionė į Dubajuje vykusią pasaulinę parodą „EXPO-2020“. Jungtiniai Arabų Emyratai stebina visą pasaulį savo neįtikėtinai greitu progresu ir įspūdingais užmojais architektūros, mokslo, švietimo, socialinėse srityse. Lankėmės ne pirmoje pasaulinėje parodoje, tad galėjome palyginti ir įvertinti teikiamų paslaugų kokybę, informacijos pateikimą, šou programas ir pačią infrastruktūrą. Visos paslaugos buvo išskirtinai geros ir pritaikytos lankytojų patogumui su nemenku fantazijos priedu. Pavyzdžiui: erdviose parodos alėjose važinėję mieli robotukai kalbino praeivius, kvietė su jais fotografuotis, teikdami ypač daug džiaugsmo vaikams. Netikėtai alėjų tvarkytojai tapdavo profesionaliais šokėjais, o jų darbo įrankiai šluotos išradingai panaudojamos šokyje. Tokiose parodose smagu lankytis dėl pateikiamos informacijos gausos ir inovatyvumo. Kiekviena šalis savo paviljone stengiasi nustebinti lankytojus, suteikti žinių apie kraštą ir jo kultūrą. Buvo labai malonu apsilankyti ir Lietuvos paviljone, rasti pasaulinio pripažinimo sulaukusio mūsų stiklo menininko Remigijaus Kriuko darbus. Šio menininko retrospektyvinėje parodoje lankėmės Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.“ 

Lina prisimena: vienas išskirtinių „EXPO-2020“ bruožų – ypatingas dėmesys ekologijai, šiuolaikinėms technologijoms sprendžiant ekologinius iššūkius. Ateini į erdvę, kurią tarsi amfiteatras juosia iš tamsių, nugludintų akmenėlių sudėliota nuolaidi siena. Tvieskia kaitri Arabijos saulė, o aplink tave iš viršaus su baisiu šniokštesiu pasipila vandens purslai, atrodo, tuoj tave paskandins... Tačiau ta banga, riedėdama nuožulniu paviršiumi, kažkur susigeria ar išgaruoja ir prie kojų sušnara tik paskutinių baltų putų likučiai. Tai tik vienas iš parodos lankytojus stebinusių vaizdų, o jų buvo daugybė. 

Lina su Gintaru gali ilgai ir nenuobodžiai pasakoti apie keliones į Karibų salas, centrinę Ameriką ar viso pasaulio turistų lankomą Balį. Padorioje kompanijoje paprastai apie pinigus nekalbama, vis dėlto, nusižengdami šiai taisyklei, Gintaro pasiteiravome, kiek galėtų tokios kelionės kainuoti? „Spręskite patys: dvi savaitės poilsio, įskaičiuojant bilietus pirmyn ir atgal, gyvenimą gerame viešbutyje, maitinimąsi, vienam žmogui kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų – pigu tai ar brangu? Kiek tas pats žmogus išleistų dvi savaites ilsėdamasis Palangoje ir gyvendamas ne pačiame prasčiausiame viešbutyje?“ 

Nuotrauka. I. Karsokaitė (pirmoje eilėje iš kairės) ir O. Matusevičiūtė (pirmoje eilėje centre) su maltietėmis piligriminėje kelionėje Lurde / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuota Onutė, Irena ir Maltos vienuolės, vaikštinėjančios Lurdo gatve priešais pastatą akmens fasadu, grotuotais langais ir durimis. Nuotraukos viduryje tamsius ilgus marškinėlius su rožių paveikslėliu ir tamsias kelnes dėvinti, maišeliu nešina Onutė eina įsikibusi į parankę jaunai Maltos ordino vienuolei su apvaliais akiniais. Jos maloniai šypsosi. Tolėliau į fotoaparato objektyvą mąsliai žvelgia šviesią striukę ir šviesias kelnes dėvinti Irena. Maltietės vilki lengvas šviesias tradicines sukneles, jų plaukus slepia balti galvos dangalai iki pečių, o juos gaubia tamsūs apsiaustai su šviesiu Maltos ordino kryžiumi ties žastu. Keliautojos ant kaklo ryši juosteles su kortelėmis, šnekučiuojasi ir mėgaujasi kelione.