Laiko juosta

Unikalus dviračių muziejus

Šių metų birželio 10 dieną Panevėžyje duris atvėrė Aušrinės ir Gintario Audickų privatus dviračių muziejus. Šios idėjos sumanytojas ir puoselėtojas – Gintaris, kuris yra Panevėžio dviračių sporto entuziastas, garsus meistras. Vyras daugiau kaip 20 metų iš savo asmeninių lėšų kaupė įspūdingą kolekciją, ją rinko iš sendaikčių turgų, kolekcininkų klubų ar tiesiog skelbimų, kuriuose radęs jau aplūžusius ratuotus daikčiukus prikėlė naujam gyvenimui. 

Muziejuje yra eksponuojama 80 minamos technikos priemonių – dviračių, triračių, keturračių, nuo medinio arkliuko, minamo vaikiško traktoriaus iki suaugusiųjų dviračių, tarnybinių priemonių su priekabomis, paspirtukų. Privačioje kolekcijoje puikuojasi ir 200 emblemų, karbidinių dviračio žibintų, skambučių, numerio ženklų, taurių, įvairių fotografijų, taip pat žavių 50 modeliukų. 

Gintario surinktos senosios judėjimo priemonės perteikia ištisą dviračio raidos istoriją, todėl muziejuje galima rasti XIX a. dviračių ir net jų pirmtaku laikomą kaulakratį, kuris yra su metaliniais ratais be padangų, su dviem vienodo dydžio ratais ant medinio rąsto, vairo rankena ir stabdžiais. Tačiau dviratis neturėjo pedalų, o juo judėti buvo galima tik pasispiriant. Kad priemonė riedėtų greičiau, gamintojai įsigudrino priekinį ratą vis didinti, ilgainiui jis prilygo net žmogaus ūgiui. Toks dviratis buvo pavadintas „voru“. Lygiai tokį patį galima išvysti ir muziejaus ekspozicijoje. Apie jį Gintaris kalbėjo: „Tai itin retas eksponatas. Jį įsigijau neseniai Vokietijoje, tad lankytojai dabar gali išvysti ne tik vieną seniausių dviračių, bet kartu tai yra ir didžiausias muziejaus eksponatas. Savo kolekcijoje turiu ir patį mažiausią – jo dar nespėjome paruošti, nes tai yra 3x4 mm dviračio modeliukas, kurį galima bus pamatyti tik per didinamąjį stiklą ar net mikroskopą.“ 

A. ir G. Audickų dviračių muziejus yra įsikūręs 150 kvadratinių metrų erdvėje, buvusiose Panevėžio aklųjų kombinato patalpose su labai aukštomis sienomis, ant jų muziejaus įdomybės sukabintos net per tris aukštus. O paklaustas apie pritaikomumą neregiams ir silpnaregiams, G. Audickas atviravo, kad specialiai parengti pritaikytą ekspoziciją buvo itin sudėtinga. Tačiau vyras ramina, kad visus eksponatus bus galima liesti rankomis, be to, apie kiekvieną jų bus papasakota pačių šeimininkų, kurie atskleis dar daugiau detalių, nei galima pamatyti. 

A. ir G. Audickų dviračių muziejuje eksponuojama tik dalis sukauptų turtų, dar tiek pat ratuotų prietaisų laukia savo eilės restauracijai. O jau atkurtas įdomybes aplankyti galima darbo dienomis nuo gegužės 1 d. iki spalio 1 d. susitarus iš anksto telefonu (+370) 614 76310. Tad kviečiame užsukti, o tiems, kurie neturės galimybės ten nuvykti, mūsų žurnale ketiname parengti „ekskursiją“ po tikrą dviračių oazę. 

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė 

Nuotrauka. A. ir G. Audickai muziejaus atidarymo šventėje / Vilmanto Balčikonio nuotr. 

Nuotraukoje nuo liemens užfiksuoti A. ir G. Audickai priešais ant sienos kabantį muziejaus ženklą. Aukštas, vyresnio amžiaus, liekno sudėjimo vyras stovi pasisukęs į Aušrinę. Jis dėvi tamsius polo stiliaus marškinėlius, segi varlytę ir rankose laiko į popierių įvyniotą įvairių gėlių puokštę. Jo trumpi plaukai ir barzdelė žilstelėję, profiliu pasuktas veidas rūpestingai žvelgia į Aušrinę. Ji yra visa galva žemesnė, stamboko kūno sudėjimo, trumpų tamsių plaukų su šviesiomis sruogelėmis. Moteris dėvi palaidinę su raukiniais aplink apykaklę, besitęsiančiais žemyn per vidurį, ant kaklo ryši stambių tamsių karolių vėrinį. Aušrinė žiūri į priekį ir linksmai šypsosi pravertomis lūpomis. Už poros pakabintas ilgas dviratis žemu rėmu ir ovalus muziejaus ženklas, kurio didelę užrašo dalį dengia Gintario galva.