Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Kobzario likimas

Galbūt kobzario Michailo Kravčenkos menas liktų užmarštyje ir tebūtų išgirstas tik jo gimtuosiuose Didžiuosiuose Soročynciuose (Nikolajaus Gogolio išgarsintame kaime Poltavos apskrityje), jeigu ne Opanas Slastionas – ukrainiečių grafikas, tapytojas bei etnografas iš Mirgorodo, kuris nepaprastai susidomėjo jo kūryba. Jų susitikimas įvyko 1900 m., tuomet Kravčenka buvo jau brandus, į penktąją dešimtį įkopęs dainius, bandūrininkas, nuėjęs nelengvą gyvenimo kelią. 

Jis neteko regos būdamas penkiolikos: persirgęs skrofulioze (tuberkuliozės atmaina) nebegalėjo matyti, tad jo esmine veikla tapo muzika ir virvių vijimas – dvi tuo metu neregiams laikytos tinkamomis veiklos, kurių viena trukdė kitai: virvių vijimas palikdavo ant pirštų skausmingas nuospaudas ir žaizdas, joms nesugijus skambinti bandūra būdavo nepakeliamai sunku. Tačiau Michailas turėjo imtis visko, kas tik padėtų prasimanyti pajamų, mat turėjo išmaitinti ne tik savo, bet ir ligoto brolio šeimą. 

O. Slastionas, išgirdęs kobzario „dumas“ (aut. past. – dainuojamojo epo kūrinius), detaliai aprašė jo muzikavimo stilių bei gyvenimą folkloristų leidinyje, tad M. Kravčenka tapo gerai žinomas srities tyrinėtojų gretose visoje Ukrainoje bei už jos ribų. 1902 m. rudenį jis buvo pakviestas į dvyliktąją archeologinę konferenciją, surengtą Charkive, po metų vyko į Dnipre vykusią tryliktąją konferenciją, o 1905 ir 1906 metais dalyvavo meno parodose Kyjive, tad jo menas buvo plačiai išgirstas bei aprašytas etnologų bei etnomuzikologų. Vienas jų, Hnatas Chodkevičius, pažymėjo, kad „jo grojime ir dainavime nepaprastai vertinga tai, jog jis, dainuodamas ukrainietiškai, išgauna spalvas, kurių neįmanoma užrašyti natomis, perlauždamas savo balsą neįprastuose dailiuose pagražinimuose. Visas jo atlikimas neįprastas ir stulbinamai skirtingas nuo profesionalų.“ 

Kitas liaudies meno tyrinėtojas Filaretas Kolessa užrašė šešias M. Kravčenkos dumas: „Apie belaisvių raudą galeroje“, „Apie belaisvių raudą turkų vergijoje“, „Trijų brolių iš Azovo pabėgimas“, „Duma apie Marusią Bohuslavką“, „Duma apie tris brolius iš Samaros“, „Duma apie vargšę našlę ir tris sūnus“. Taip pat žinomos dvi dumos, sukurtos po 1905 m. sukilimo Soročynciuose, kuris buvo žiauriai numalšintas Ukrainą tuomet užėmusios Rusijos caro tarnų: „1905 m. reikalai Soročynciuose“ bei „Soročyncių tamsus sekmadienis“. 

M. Kravčenkos herojinis epas pasakojo apie narsius kovotojus, vyrus ir moteris, pergudravusius priešą, turėjusius nepalaužiamą dvasią, pasitikusius negandas iškelta galva ir pasirengusius ginti savo artimus bei savo tautą. Folkloro tausojamos vertybės išlieka gyvos, o dumose aprašytoji narsa ir vėl gina Ukrainą nuo žiauraus piktavalio priešo. 

M. Kravčenka mirė 1917 m., palikęs bandūrą O. Slastionui, kuris perdavė ją Mirgorodo etnografijos muziejui, kur ją – nebylią ir atmenančią meistriško kūrėjo prisilietimą – galima pamatyti ir dabar. 

Dar 1908 metais 300 rublių buvo skirta etnografinei ekspedicijai, kurios rezultatas – kelios dešimtys vaško volelių su legendinių Ukrainos kobzarių balsais. Paspaudę nuorodą paklausykite unikalaus įrašo – M. Kravčenkos atliekamos dainos „Apie pėstininką“. 

Nuotrauka. M. Kravčenka 

M. Kravčenkos paveikslas. Jame, lyg atviruke, pieštas muzikantas. Vyras vidutinio amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, matomas visu ūgiu, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jis sėdi tarp kojų pasidėjęs aukštą styginį instrumentą – bandūrą, kurios stygas įsijautęs skambina abiejų rankų pirštų galiukais. Vyras užsimerkęs, prasižiojęs, greičiausiai dainuoja, pritardamas bandūros skambesiui. Jo plaukai šviesūs, vešlūs, vyras užsiauginęs trumpą barzdą ir ūsus. Jis vilki šviesų ilgą apsiaustą ilgomis rankovėmis, avi aulinius batus, po dešine pažastimi pasikišęs ilgą lazdą. Jo siluetą iš viršaus gaubia gėlių arka, o atvirutės viršuje, dešinėje pusėje, vaizduojamas ranka užrašytas ukrainietiškos dainos posmas.