Kiti kasdienybės veidai

Pranas Pliuška, [email protected]

Kaimo oazė mieste

Viename (tikrai ne Kauno) zoologijos sodo narve pastatė jį ir parašė „baisiausias, pavojingiausias gyvūnas pasaulyje“. Ką jie ten tokio pastatė, kad vienus lankytojus papiktino, kitus prajuokino? 

Kartais ir linksmos istorijos prasideda liūdnai. Atsitiko taip, kad Bronius visą savo nesąmoningą kūdikystės ir sąmoningą suaugusiojo gyvenimą praleido kaime. Ten, protėvių name, gimė, augo. Mokėsi mokykloje miestelyje už 5 kilometrų, tad į ją pavėžėdavo tėtis, o vėliau į pamokas ir iš jų pats važiuodavo dviračiu. Vadinamųjų „geltonųjų autobusiukų“ tada dar nebuvo. Tik baigęs mokyklą šio rašinio herojus keleriems metams buvo atitrūkęs „krimsti“ agronomijos mokslų akademijoje šalia didelio miesto. Po jų vėl grįžo į tėvų ūkį ir galvojo, kad visiems laikams. Prabėgo kelios dešimtys metų. Nors jau artėjo pensinis amžius, bet kas gi apie jį galvoja kaime, ūkyje, kai gyvenimas verda ne pagal žmogaus planus ir norus, o pagal augalėlių ir gyvulėlių bei visos gamtos biologinius dėsnius ir ritmus? Tik staiga likimas uždegė raudoną šviesą. Tiksliau sakant, visas šviesas ir spalvas pavertė juoda. Bronius staiga apako. Tėveliai jau buvo atsisveikinę, pačios taip ir neatsivedė, tad reikėjo kažką daryti su likusiu ūkiu. Vienas tolimas giminaitis pasiūlė perleisti jam visą turimą ūkį su visa sodyba, o pačiam už gautus pinigus įsitaisyti mieste, bute su visais patogumais, su parduotuve už kelių žingsnių, medikais, kurie gali atvykti per kelias minutes ir taip toliau ir panašiai. Apsispręsti nebuvo lengva, bet kitos išeities Bronius nematė, tad sutiko. Netrukus pusamžis vyras persikėlė į miestą. Štai čia ir prasideda komiškoji istorijos dalis, kurią man tarpais juokdamasis, kartais surimtėdamas, ilgam susimąstydamas, papasakojo pats Bronius. 

„Miestas nėra betono džiunglės. Tai žmonių zoologijos sodas. Lyginti turime ne mieste gyvenančius žmones su laukiniais gyvūnais, o miesto gyventojus su nelaisvėje gyvenančiais gyvūnais.“ (Iš Desmond Morris knygos „Žmonių zoologijos sodas“). 

„Mieste manęs laukė daug netikėtumų, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavau. Negalvojau, kad taip sunku gyventi mieste. Gal čia kaltas mano būdas?“ – pradėjo pasakojimą Bronius ir net neįtardamas beveik pažodžiui pacitavo ištrauką iš Čarlzo Bukovskio romano „Holivudas“: „Žmonės man tiesiog neįdomūs. Gal tokie jie ir turi būti? Gyvūnai, paukščiai ir netgi vabzdžiai – visai kitas reikalas.“ 

„Buvau įpratęs kasdien gyventi apsuptas žaliuojančių, ošiančių, kvepiančių augalėlių, būti tarp mielų, švelnaus būdo gyvūnėlių, tad ir pats taip jaučiausi – ramiai, lyg koks girios ąžuolas“, – porina Bronius. 

„Ar esate kada matę nelaimingą gėlę, ar susierzinusį ąžuolą, ar teko kada susidurti su prislėgtu delfinu, su geros savimonės netekusia varle, su neurotike kate ar paukščiu? Stebėkite augalus ir gyvūnus, mokykitės iš jų, kaip dera sutikti tai, kas yra, paklusti šiai akimirkai, kaip iš gyvenimo ir mirties nepadaryti problemos.“ (Iš Rūtos Vanagaitės knygos „Ne bobų vasara“). 

Pasiteiravau Broniaus, ar labai skiriasi šiuolaikinis kaimas nuo miesto? Tarkim, kaime bandos – avių, ožkų, karvių, o miestų gatvėse ganosi automobilių kaimenės. Bronius kiek pagalvojo ir nusišypsojęs prabilo: „Kaime, jei juoda katė perbėga kelią, tai žmogelis atsisako numatytos kelionės ta kryptimi, o didmiestyje, jei juoda katė perbėga per kelią, tai jai labai pasiseka.“ 

„Mieste žmonės kažkokie įsitempę, amžinai kažkur skuba, lekia, ginčijasi dėl kiekvienos smulkmenos. Jau pirmą rytą naujame daugiaaukščio namo bute mane vietoje paukščių balsų ir gaidžio giedojimo pažadino automobilių variklių, leidžiamo ir nuleidžiamo vandens vamzdynuose garsai. O kur dar nenorinčių keltis ir eiti į darželį vaikų verksmai, raginimų paskubėti šauksmai? Man tai nepakeliamas chaosas. Pasigailėjau išvykęs iš savo gimtojo lizdo ir panorau būti medžiu, kuris negali ieškoti laimės kitur, kurio šaknys patikimesnės už žmogaus smegenis... 

O ir išlaidų čia nepalyginamai daugiau nei kaime. Jau gavęs pirmą sąskaitą už šaltą vandenį paskambinau į vandentiekio tarnybą ir ironiškai paklausiau, kodėl iš čiaupo pas mane bėgo paprastas vanduo, nes pagal nurodytą privalomą sumokėti pinigų sumą turėtų lietis koks nors taurusis gėrimas arba bent jau gira. Nors tiesą sakant, man kaip toje dainoje „mano kaimo vanduo šuliny daug skanesnis už vyną rūsy“. 

Ėmiau mąstyti, kaip tą miesto beprasmybę ir tuštybę kiek priartinti prie buvusios man įprastos kaimo aplinkos. Pirmiausia atsisiunčiau iš interneto įvairių naminių gyvūnėlių skleidžiamų garsų ir, kaip buvau įpratęs, vos saulei pasiunčiant pirmą spindulį, paleisdavau įrašą įprastu ausiai garsu. Toks mano režimas akivaizdžiai nepatiko kaimynams. Jie ėmė metaliniais įrankiais trankyti radiatorius, taip siųsdami man Morzės abėcėlės, o gal savo sugalvotos sistemos, signalus. Aš tuos signalus kiek kitaip supratau ir dar pagarsinau įrašus, galvodamas, kad ir kaimynai nori pasimėgauti kaimo balsų idilija. Vėliau supratau, kad buvo visai ne taip. Paaiškėjo, kad kaimynai buvo įsitikinę, jog aš iš tiesų persikrausčiau į savo butą su visais gyvūnėliais, kurių balsus jie girdėjo. Man pagarsinus magnetofoną, radiatorius nustodavo trankyti, nes kaimynai manydavo, kad taip jie tik išgąsdina ir suerzina gyvūnus ir tie pradeda dar garsiau bliauti. Jau trečią rytą į duris kažkas pasibeldė ir pareikalavo nedelsiant atidaryti. Išjungęs magnetofoną, nuėjau ir atidariau duris. Priešais mane stovėjęs vyras prisistatė esąs policininkas, atėjęs patikrinti kaimynų skundo. Esą aš laikąs visokių gyvūnų, kurie nuo pat ankstyvo ryto triukšmauja ir neleidžia padoriems piliečiams ramiai išsimiegoti. Policininkas apėjo visą butą, atidžiai apžiūrėjo, apuostė ir didžiai nustebo nieko įtartino neradęs. Apie magnetofoną aš jam neužsiminiau. Tuo viskas nesibaigė. Istorija turi tęsinį. 

Taip jau sutapo, kad jau kitą dieną po pareigūno apsilankymo man kaip tik atvežė gausybę gėlių, kitokių augalų, kuriuos buvau užsisakęs iš vieno sodininkystės ūkio. Kaimynai tą faktą traktavo pagal savo mąstymo lygį. Jie galvojo, kad aš pasirūpinau pašaru gyvūnams, kurių balsus ir vėl išgirdo ryte sklindant iš mano buto. Iš šių faktų padarę logišką išvadą, kad aš papirkau policininką, jie pakartotinai kreipėsi jau į apskrities policijos skyrių. Pakartotinas patikrinimas, kurį vykdė jau 3 pareigūnai, praėjo taip pat nesėkmingai policininkams ir sėkmingai man. Juolab kad jie atvyko jau įpusėjus dienai, kai magnetofonas su bliovimų, mekenimų, kriuksėjimų ir kudakavimų įrašais jau buvo senokai išjungtas, o bute tvyrojo visiška tyla. Suprasdamas situacijos komiškumą, kitą rytą vėl įjungiau magnetofoną. Netekę kantrybės ir savitvardos, kaimynai nusprendė patys padaryti „linčo teismą“. Bandė jėga įsiveržti į mano butą, trankydami rankomis ir net kojomis jo duris. Atrakinęs duris mandagiai pakviečiau užeiti į vidų. Neradę ko tikėjosi, vargšai kaimynai visai suglumo. Iškiūtino į laiptinę net neatsiprašę, sutrikę, mat, kaip vėliau paaiškėjo iš tų skundų, kuriuos jie rašė, kaimynai teigė, kad dauguma jų ne tik girdėjo tikrus gyvūnų garsus, bet ir aiškiai užuodė iš mano buto sklindantį mėšlo kvapą, o įsiveržę įsitikino, jog mano bute tvyro malonus gėlių aromatas. Taip pažaidęs katę ir pelę, nutraukiau savo išdaigą. Teko paremontuoti savo būstą panaudojant garsą izoliuojančią medžiagą, sumažinti magnetofono garsą, o kartais klausydavausi man malonių, kaimą primenančių garsų tiesiog per ausines, tad šalia gyvenantiesiems jokių problemų nebekėliau. Kaimynus reikia gerbti. Juk ne veltui lietuvių patarlė sako, kad geras kaimynas geriau už giminaitį. 

O atsakymas į klausimą straipsnio pradžioje – zoologijos sodo narve pastatė veidrodį ir kiekvienas, pažvelgęs, kaip teigė užrašas, į baisiausią ir pavojingiausią pasaulio gyvūną, išvysdavo save.