Mūsų žmonės

Pranas Pliuška, [email protected]

Galvojantis plačiai, bėgantis greitai

Ar gali žmogus, apie kurį manai daug žinąs, nustebinti? Mane nustebino vyrukas, kurį pažįstu jau beveik 11 metų, o pastaruosius 8 metus susitikdavome dažniausiai po du kartus per savaitę. Kartu dalyvaudavome LASS Pasvalio rajono filialo veiklose, ekskursijose, šventėse, meno mėgėjų festivaliuose, vykdavome į aklųjų sporto federacijos lengvosios atletikos bei kroso čempionatus. Neretai nuvykę į varžybas, gyvendavome viename kambaryje, tad apkalbėta šimtai temų, aptarti tūkstančiai įvykių iš Lietuvos ir viso pasaulio, pasiginčyta, kai nuomonės nesutapdavo. Jau buvau patyręs, kad tai rimtas, žodžio besilaikantis, atkaklus, valingas, turintis tvirtą nuomonę įvairiais klausimais ir nebijantis jos atvirai reikšti, vyras. Imdamas interviu iš Zigmanto Rimkaus supratau, kad iš tiesų žinau tik mažą dalelę to žmogaus vidinio pasaulio. Taip jau yra, mes, vyrai, kalbame apie viską, tik ne apie save. 

– Kur, kada ir kaip nustebinai pasaulį išvysdamas dienos šviesą? 

– Gimiau 1959 metų vasario 26 d. Šilalės rajono Bartašiškių kaime, ten prabėgo mano vaikystė iki 8 klasės. Gausioje šeimoje buvau ketvirtas, augau su dar 5 broliais ir 3 seserimis. Kadangi amžiaus skirtumai tarp brolių ir seserų buvo nedideli, o dar ir kaimynų šeima buvo gausi, tad vaikystė prabėgo linksmai, žaidžiant. Šalia namo įsirengėme kiek sumažintą, bet kaip tikrą krepšinio aikštelę. Tuo metu mokykla buvo apšildoma kūrenant malkas, ir kartą, vairuotojas, vežęs tas malkas, pamatęs mūsų įrengtą krepšinio aikštelę, pamanė, kad tai mokyklos aikštelė, ir išvertė atvežtas malkas prie mūsų namų, nors iki mokyklos buvo dar apie kilometrą. 

Mokykloje mėgstamiausi dalykai buvo fizinis lavinimas ir darbai. Lengvai sekėsi per istorijos pamokas. Sportuoti patiko nuo vaikystės, o ypač gerai sekėsi bėgimas, šuoliai į tolį. Savo klasės berniukus per pertraukas išmokiau pagal taisykles žaisti krepšinį. Į skambučius pamokai reaguodavome nenoriai, tad mokytojai mus sukviesti pavykdavo tik atidarius langą ir pašaukus balsu, nes mūsų klasės langai buvo kaip tik į krepšinio aikštelės pusę. Baigęs aštuonmetę išvykau toliau mokytis tekintoju į Klaipėdą, kur jau mokėsi vyresnis brolis. Vienas iš motyvų, kodėl pasirinkau tą mokyklą, buvo tas, kad joje buvo sudarytos puikios sąlygos sportuoti. Su specialybe įgijęs ir vidurinio mokslo diplomą bei išlaikęs specialius atrankos egzaminus, ruošiausi vykti mokytis į Saratovo institutą, kur tuo metu ten armijoje tarnavo mano brolis. Taip sutapo, kad kaip tik tuomet Saratove siautė kažkokia epidemija ir brolis, paminėdamas ir ten tvyrantį badą, atkalbėjo nuo to žingsnio. Įsidarbinau Klaipėdos namų statybos kombinate. Neilgai tedirbau, nes įsitraukus į sporto klubo „Granitas“ veiklą, laiko užteko tik sportuoti. Taip, lyg koks profesionalus sportininkas, gyvenau apie 4 ar 5 metus. Vėliau mano broliai, taip pat atvykę į Klaipėdą ir išmokę staliaus amato, paviliojo mane persikelti dirbti kartu su jais į Dailės kombinatą. Tada Amūras nusprendė paleisti į mane strėlę ir „atsitiko“ meilė. Būsimoji žmona su drauge atvyko pasideginti prie jūros. Pirmą kartą vienas kitą pamatėme paplūdimyje, tad su Vitalija susipažinome būdami beveik nuogi (juokiasi – aut. past.). Susidraugavome, susituokėme. Susilaukėme 4 dukrų. Taip jau sutapo, kad kai su Vitalija ėmėme kurti bendrus planus, Dailės kombinatą privatizavo ir uždarė, tad persikėliau gyventi į išrinktosios tėviškę, Pasvalio rajono Kraštų gyvenvietę. Įsidarbinau staliumi čia tada veikusioje plytinėje. Užsidarius ir jai, teko dirbti pardavėju-remontininku Biržų dėvėtų baldų parduotuvėje. Sekėsi neblogai, bet nukentėjau per savo sąžiningumą. Parduotuvės savininkui nepatiko, kad aš pirkėjams atskleisdavau, kokius defektus turėjo baldas, kas buvo paremontuota, pataisyta. Išėjęs iš šio darbo, įsidarbinau pas ūkininką. Ariau žemę, sėjau, dirbau kombainais, dideliais traktoriais. Kiek kilstelėjęs žemės ūkį, palikau ūkininką, kuris nenorėjo manęs įdarbinti oficialiai. Pradėjau dirbti staliumi Panevėžyje. Jau turėjau vairuotojo pažymėjimą ir savo automobilį. 

– Kokių gyvenimo malonumų jūrose teko maudytis? 

– Pagrindas – sportas. Bet taip pat patiko skaityti laikraščius, žurnalus, knygas, ypač istorines ir detektyvus. Mėgdavau spręsti šachmatų užduotis, kombinacijas. Stumdyti figūras juodai baltoje lentoje išmokau jau pirmoje ar antroje klasėje. Klaipėdoje vakarais net lankiau šachmatų mėgėjų būrelį, kuriame šio žaidimo meistrai aptarinėdavo įdomias partijas, diskutavo apie „gambitus“, „enšpilius“ ir panašiai. Tokie dalykai mane domino. 

Dukra mokėsi muzikos mokykloje, tad buvome nupirkę smuiką ir elektrinį klavišinį instrumentą. Baigusi mokytis ir išvykusi į užsienį, ji tą instrumentą paliko ir aš pradėjau pats, niekieno nemokomas, derinti ritmus, kurti melodijas. Dar neretai pridedu savos kūrybos tekstus, improvizuodamas čia ir dabar – taip savotiškai medituoju. Kad nepradingtų sėkmingos improvizacijos, dažnai įsijungiu diktofoną. 

Nuo vaikystės mėgdavau skaityti poetų, tokių kaip Alfonsas Maldonis, Eugenijus Matuzevičius, Dalia Teišerskytė, eiles. Patiko lyrika. Dabar bandau kurti ir pats. Vieno tokio linksmo eilėraščio apie varną idėja kilo bebėgiojant. (Tuo savo eilėraščiu kartą vykstant iš ekskursijos Zigmantas pralinksmino visą autobusą – aut. past.). Kartą, kai nuėjau į miškelį paklausyti paukštelių, man ant rankos nutūpė vabaliukas. Savotiškai bendraujant su juo susidėliojo įdomus kūrinys, deja, atmintyje neišliko. Pasitaikė nemažai tokių atvejų, kai būtų pravertęs įjungtas diktofonas. 

Per pandemiją, kai buvo ribojami kontaktai, atsistodavau prie krosnies ir mintinai, su intonacijomis deklamuodavau Širvio, Strielkūno, Nėries, kitų autorių ir savo eiles lygiai taip, kaip skaityčiau didelei auditorijai klausytojų. Tokie skaitymai trukdavo iki pusantros valandos. Pastaruoju metu mano kuriami eilėraščiai tampa muzikalūs, tad tinka ir kaip dainų tekstai. Klausausi daug įvairių radijo laidų. Dienos metu per „Žinių radiją“, „LRT“, o vakarais – ilgosiomis bangomis klausausi „Laisvosios Europos“, „Radio Polska“, „Radio Japan“, „Deutsche Welle“ radijo stočių laidų, transliuojamų rusų kalba. Mielai pabendrauju su kaimynais. Nuo pavasario rytais išeinu basas pasivaikščioti po kiemą. Esu įsirengęs specialų 2 m ilgio ir 2 m pločio padėklą su susmulkintais stiklais, per kurį vasarą vaikštau basomis. Ruošiuosi išbandyti pavaikščioti per žarijas, tik dar nepasidomėjau, kaip jas tinkamai paruošti. Tikiuosi dar išbandyti šuolį parašiutu ir patirti, koks tai jausmas. 

– Kada pradėjai matyti tik širdimi? 

– Vieną akį praradau dar vaikystėje – 4-oje ar 5-oje klasėje. Rudenį, užmovę obuolius ant plonų šakų, apsukę aplink galvą, svaidėme, kas toliau nuskraidins. Draugo nuo šakos nusprūdęs obuolys pataikė man tiesiai į akį. Galvojau, kad skausmas praeis, tad į gydytojus po to įvykio nesikreipėme, net tėvams neprisipažinau. Kažkaip atsitiko, kad niekas labai nesužiūrėjo, nors mokykloje kasmet tikrindavo akis. Nematai ta akimi, tai nematai – ir niekas niekur nesiuntė, nieko nedarė. Kelis kartus net pats pagudravau, nes buvo gėda prisipažinti klasės draugams, kad viena akimi nematau. Uždengdavau nematančią akį ir žiūrėdamas gerąja pasakydavau, ką rodydavo, o kai reikėdavo uždengti kitą akį, lyg netyčia numesdavau uždengimo lentelę ir pakėlęs vėl užsidengdavau nematančią akį. Niekas nepastebėdavo, kad gudrauju. Ilgainiui pripratau matyti tik viena akimi. 

– Naujas, juodas, bet ne tamsus gyvenimo puslapis? 

– Į aklųjų ir silpnaregių organizaciją patekau 2012 metais. Pasvalio rajono filialo pirmininkė R. Rimkūnaitė atvyko, pakalbino ir aš, kiek padvejojęs, nusprendžiau įstoti į LASS. Žmona jau anksčiau buvo girdėjusi apie organizaciją, jungiančią neregius ir silpnaregius, bet nepasidomėjome, kuo ji gali būti naudinga. Jau po mėnesio patekau į socialinės reabilitacijos stovyklą Kaune. Kažkokios apčiuopiamos naudingos patirties ten negavau ir antrą kartą į tokią stovyklą nevykčiau. 

– Kaip atsitiko, kad dainos ėmė laisvai lietis viešumoje? 

– Kai grįžau iš reabilitacijos, netrukus vyko filialo ataskaitinis susirinkimas, po kurio pabendrauti liko keli žmonės. Jiems užtraukus kažkokią dainą, prisijungiau ir aš. Išgirdę mano balsą, pašnekovai pasiūlė ateiti į ansamblį dainuoti. Po savaitės atėjau į pirmą repeticiją. Man, niekada nedainavusiam jokiame kolektyve, buvo smalsu, kaip galima žinoti, kada pradėti dainuoti, kada baigti. Žodžių nemokėjau, diktofono dar neturėjau, tad stengiausi mokytis atmintinai, ką pavykdavo įsiminti per repeticijas. Įsitraukiau po truputį ir patiko. 

„Visus 11 metų Zigmantas yra vienas pareigingiausiai ir stropiausiai lankančių ansamblio repeticijas“, – įsiterpia filialo pirmininkė R. Rimkūnaitė. 

– Kita veikla. Ką vejiesi, nuo ko bėgi arba kiek tonų sveiko prakaito išgarinta? 

– Po gyvenimo Klaipėdoje buvo ilgas periodas be sportavimo. Bėgimui atgimti padėjo šuo, kurį tekdavo išvesti į lauką pavedžioti keliu apie kilometrą. Šunelis bėgdavo ir aš kartu, prisitaikydamas prie jo tempo, tad vėl ėmiau bėgioti. Po to pradėjau savarankiškai, be šuns. Pradžioje po kilometrą, po du, vėliau po tris, penkis, o dukrai paskatinus – ir po dešimt. Dar didesnis stimulas treniruotis man kilo, kai su tavim iš šampano butelio susilažinau, ar pajėgsiu 10 km nubėgti greičiau nei per 50 minučių. Pavyko. Vėliau pradėjau dalyvauti LASF lengvosios atletikos varžybose ne tik kaip bėgikas, bet ir šuolio į tolį ir rutulio stūmimo rungtyse. Vėl, kaip ir jaunystėje, ėmė plaukti diplomai, medaliai. Beje, pirmasis medalis tarp silpnaregių visai netikėtai iškovotas šuoliuose į tolį. Įsitraukiau į Pasvalio bėgimo klubą „Vėtra“. Atsirado geranoriškų savanorių padėjėjų, bėgimo lyderių. Prasidėjo dažnos varžybos savaitgaliais, vėliau pasiruošimas pusmaratoniui, kurį esu įveikęs jau daugiau nei 15 kartų. 

Atminimo ir už prizines vietas iškovotus medalius dedu į tokį kibirą. Jame dar yra vietos, bet vis pilnėja ir sunkėja. Esu iškovojęs kelias taures. Pastaruosius 3 metus savo amžiaus grupėje tapau nugalėtoju. Kaišiadoryse per naktinį bėgimą už pergalę buvau apdovanotas Lietuvos vėliava. Kartais bėgimuose sutinku ir kitų bėgikų iš aklųjų ir silpnaregių organizacijos. 

– Kokiu tikslu esi pakviestas dalyvauti žemės gyventojų fiestoje? Kokią misiją žmonijai privalai atlikti? 

– Tame, kad aš nematau, įžiūriu ir nemažai pliusų. Jei ne regėjimo negalia, tikrai nedainuočiau, nekurčiau eilių. Garsų pasaulis man gražesnis nei vaizdų. Išeinu pavasarį į kiemą, klausausi paukštelių ir džiaugiasi širdis, o jei matyčiau, tai gal kreipčiau dėmesį visai į kitus, ne tokius gražius, dalykus. Kaip misionieriai, džiaugiasi atvertę į tikėjimą bent vieną netikintį, taip aš stengiuosi argumentuotai įtikinti nejaučiančius laimės, kad gyvenimas yra gražus, tik reikia nustoti visur ieškoti blogio, niurzgėti, skųstis dėl smulkmenų ar pasiduoti įtampą, net paniką keliančioms sąmokslų teorijoms. 

– Gyvenimo patirtis. Ką ištatuiruotum jaunimui ant kaktos, kad matytų kasdien žvelgdami į veidrodį ar į bendraamžius? 

– Įveikdamas kliūtis, nesudaryk kliūčių kitiems. Jaunimui linkiu nebijoti iššūkių, įveikti vidinius bei išorinius barjerus, atrasti save, tvirtai žengti per žemę ir mokėti džiaugtis gražiausiais jaunystės metais. 

Nuotrauka. Geros nuotaikos ir aktyvumo nestokojantis Z. Rimkus kaip didžiausią apdovanojimą gauna medaliais nepamatuojamą prasmingą gyvenimą / asmeninio archyvo nuotr. 

Zigmanto Rimkaus nuotrauka. Vidutinio amžiaus atletiško kūno sudėjimo vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio, veidu šiek tiek pasisukęs į kairę pusę. Jo plaukai šviesūs, trumpi, vyras užsidėjęs akinius siaurais rėmeliais, nuoširdžiai šypsosi. Jis vilki sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis su logotipu kairėje marškinėlių pusėje, ties krūtine. Dešinėje Zigmanto rankoje – auksinė taurė, o ant kaklo kabo apvalus medalis.