Susitikimai

Eglė Kulvietienė, žurnalistė

Kurianti moterų galia

Kai kviečiau pasikalbėti Aureliją Auškalnytę, Lygių galimybių plėtros centro ekspertę, ji pasakė, kad domisi lyties ir negalios sankirtomis, tad apie tai ir norėtų pasikalbėti. Vis dėlto mūsų pokalbis prasidėjo nuo Aurelijos ir prieš trejus metus išleistos knygos „Moterys, kūrusios Lietuvą“, kurią ji parengė kartu su kolegėmis. Šioje knygoje – net 100 istorijų apie moteris, galinčias netikėtai atsiverti savo darbais. 

– Gerbiama Aurelija, ar galėtumėte išskirti bent dvi iš visų moterų, pristatytų savo sudarytoje knygoje? Kurių moterų istorijos jums padarė didžiausią įspūdį? 

– Išskirti kelias moteris tikrai sunku, nes jos visos man svarbios. Mūsų misija nebuvo pateikti išsamius apmąstymus, veikiau didinti supratimą, kad apie moteris istorijoje reikia kalbėti daugiau. Norėjome savaip įkvėpti būsimus televizijos, radijo laidų, filmų, knygų kūrėjus kalbėti, rašyti apie nusipelniusias Lietuvai moteris, skatinti mokslinius tyrimus. Dabar nemažai mūsų paminėtų moterų jau yra plačiau aprašytos, vykdomi tyrimai. Atrinkdamos moteris teiravomės miestų, miestelių, rajonų atstovų, kokias savo krašto moteris jie norėtų paminėti. Taip pat kreipėmės į moterų istorijos tyrinėtojus klausdamos, kurios moterys yra pamirštos. Gilinomės į skirtingus visuomenės sluoksnius. Kilusios iš turtingesnių šeimų moterys turėjo galimybę daugiau pasiekti ar nuveikti, tačiau ir paprastos kaimo moterys savo jėgomis darė tuos darbus, kurių vienu ar kitu metu reikėjo Lietuvai. 

– Ar galėtume pasvarstyti, kokios buvo, o gal ir tebėra pačios didžiausios kliūtys, su kuriomis susidūrė Lietuvos moterys, besistengdamos kažko pasiekti, įsilieti į visuomeninį gyvenimą? 

– Negalia yra viena iš tų kliūčių, kuri dar nepakankamai atsispindi moterų istorijos tyrimuose. Knygoje pasakojame apie neregę dainininkę Beatričę Grincevičiūtę. Jos patiriami sunkumai yra kitokie negu kitų to meto atlikėjų. Beatričė dviem bruožais neatitiko to laikotarpio įsivaizdavimo, koks turi būti tobulas atlikėjas. Pirmiausia ji – moteris, o moteris to meto supratimu negali būti tokia talentinga kaip vyras. Noriu paneigti ir plačiai paplitusį stereotipą, esą ji buvo labai talentinga dainininkė, nes buvo neregė. Iš tiesų Beatričei Grincevičiūtei negalia ir žmogaus su negalia visuomenės atmetimas apsunkino kelią į sceną, į pripažinimą. Ji turėjo dėti daug daugiau pastangų, kad taptų žinoma, visų mylima atlikėja. Kita knygoje pristatoma moteris, kuri irgi susidūrė su negalia – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 

– Knygoje jūs rašote, kad 1907 metais ši moteris vienu sakiniu pakeitė Lietuvos istoriją. Gal jos negalia padėjo jai būti tokia drąsia, ryžtinga moterimi? 

– Tuomet, 1907 metais, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė tarė sveikinimo žodį dvasininkų organizuotame renginyje ir tapo Lietuvos moterų sąjungos pirmininke. Bitė metė iššūkį to meto socialinei santvarkai ir išplėšė galimybę moterims kalbėti pačioms už save. Gabrielė buvo intelektuali moteris. Galvodama apie ją bandau suvokti, kokios sąlygos padėjo jai užsiimti intelektine veikla. Ar tai, kad Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo kilusi iš bajoriškos šeimos? O gal lėmė ir jos negalia? Gal negalia savotiškai ją saugojo nuo šeimos, nuo buitinių rūpesčių, todėl ji galėjo daugiau laiko skirti savo intelekto lavinimui, visuomeninei veiklai. Nors turėjo paliesti ir vienatvė. Man būtų labai įdomu, jeigu istorikai daugiau pasigilintų į tai, koks yra negalios vaidmuo tiek moterų, tiek vyrų gyvenime. Ši niša labiausiai nematoma, netyrinėta. 

– Į ką istorikai turėtų atkreipti dėmesį tyrinėdami moterų su negalia padėtį vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu? 

– Kalbėdami apie negalią, mes dažnai užmirštame, kad tai ne tik žmonės su negalia – tai moterys su negalia ir vyrai su negalia. Visą visuomenę yra paveikę lyčių stereotipai, ne tik žmones be negalios. Tačiau mokslininkai nėra linkę tyrinėti, kaip gyveno moterys su negalia vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu. Kokius iššūkius joms teko patirti? Kokia buvo paprastų moterų kasdienybė? Kaip joms pavykdavo susitvarkyti buitį, auginti vaikus? O jos gyveno ir vaikus augino, ir dirbo tiek, kiek galėjo. Manau, kad turime analizuoti ano ir šio meto moterų su negalia gyvenimus, pažinti juos. Tik tuomet galėsime pašalinti kliūtis, kurios trukdo atsiskleisti.   

– Kaip manote, kodėl moterys su negalia šiandien nėra tokios aktyvios, kaip galėtų? Kodėl dar nedrąsiai kovoja už savo teises? Mažai dalyvauja politikoje, visuomeniniame gyvenime? 

– Suprantu šią moterų nedrąsą. Nemažai moterų su negalia jaučiasi izoliuotos nuo pat vaikystės. Jos negali mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, kai šios nėra pritaikytos visiems. Jos negali gauti pakankamai kokybiškos informacijos apie svarbius įvykius, vykstančius mūsų valstybėje. Negali net laisvai judėti daugelyje įstaigų, nes aplinka nepritaikyta. Ta pajauta, kad visuomenėje moteriai su negalia nėra vietos, ir yra jų mažo aktyvumo priežastis. Moterys netiki, kad jos gali ko nors pasiekti, kad jų darbai yra tokie pat vertingi kaip ir kitų. Kai man tenka bendrauti su moterimis, turinčiomis negalią, labai dažnai išgirstu – aš užsiauginau šarvus. Jos stengiasi negirdėti, ką sako aplinkiniai, nes ne kartą buvo įskaudintos. Bet ką reiškia gyventi šarvuose? Kaip kurti santykius? Šarvai apsaugo, bet ir trukdo siekti savo tikslo, atsiskleisti, realizuoti savo gabumus. 

– Kaip moterys su negalia suvokė feminizmą? Ar jautė, kad šis judėjimas padės įveikti diskriminaciją? 

– Teko nemažai bendrauti su neįgaliomis moterimis. Pasakodama joms apie feminizmą, apie moterų teises, neretai sulaukiu savotiško pasipriešinimo. Moterys visą gyvenimą diskriminuojamos dėl negalios, patyrusios daug kliūčių, nebenori mąstyti apie tai, kad jos diskriminuojamos ir dėl lyties. Moterys su negalia nėra prastesnės už moteris be negalios. Jos tai žino, bet visuomenė to nenori pripažinti. Jeigu moterys be negalios jaučia didžiulį spaudimą turėti vaikų, tai moterys su negalia jaučia tokį pat spaudimą neturėti vaikų. Visuomenė tikrina, nustato, kas turi turėti vaikų, kas ne. Vėliau – kaip turi auginti vaikus ir pan. Lytiškumo ugdymas, intymus gyvenimas, apsilankymai pas ginekologą, menstruacijos mūsų visuomenėje tebėra tabu. Moteris su negalia girdi ir tokią nuostatą: jeigu ji susilauks vaikų, tai bus didžiulis vargas vyrui. Už šios aplinkinių nuostatos slypi ne tik moters sumenkinimas dėl su negalia susijusių klaidingų įsitikinimų, bet ir stereotipas, kad moteris turi apšokinėti visus keturis namų kampus, o tėtis tėra vaiko auginimo pagalbininkas. Moterys su negalia neretai pasakoja, kad nepasitiki savimi, tačiau įsigilinus į jų patirtis darosi aišku, kad tokį vidinį nepasitikėjimą sukėlė aplinkiniai ir aplinkybės. 

– Tapote ne tik lygių galimybių, bet ir negalios ekspertė. Tačiau jūs psichologė. Kiek psichologės žinios padeda tyrinėjant moterų su negalia padėtį visuomenėje? 

– Negalėčiau savęs vadinti negalios eksperte. O kodėl aš, psichologė, nusukau į žmogaus teisių vandenis? Jaučiau, kad laukia daug iššūkių, jie buvo man įdomūs. Galbūt psichologinės žinios man padeda išgirsti moterų vidines patirtis, suprasti, kaip vidinės kliūtys išauga susidūrus su išorinėmis kliūtimis, pamatyti tą emociją, slypinčią giliai viduje. 

– Ar matote bendrų dalykų moterų su negalia ir moterų be negalios patirtyje? 

– Manau, kad visos patiria dirbtinai suformuluotą niekada nepasiekiamų grožio standartų spaudimą. Visos turi nueiti ilgą kelią, kad sukurtų sveiką santykį su savo kūnu. Apie tokių patirčių bendrumą iki šiol menkai buvo kalbama. Manau atėjo laikas pastebėti moterų su negalia patirtis, jų strategijas, prisitaikant prie nepalaikančios aplinkos ir vis tik kuriant prasmingą ir turtingą gyvenimą. 

– Ką, jūsų nuomone, galėtume ir turėtume padaryti, kad keistųsi visuomenės požiūris į negalią? 

– Manau, kad kitokio supratimo pradžia turi būti auginama jau vaikų darželiuose. Vaikai juk labai skirtingi ir jie turi išmokti priimti kitų skirtingumus: psichologinius, neurologinius ir pan. Vienam gal reikia informaciją pateikti brailio raštu, kitam gestų kalba, trečiam padėti judėti neįgaliojo vežimėliu. Bet iš tiesų visų norai tokie patys, visi yra vaikai. Kai įgyvendinamas kokybiškas įtraukusis ugdymas, vaikai, kurie neturi negalios, gauna tokią stiprią žinutę – tuomet, kai tau bus sunku, kai ištiks nelaimė, tu neliksi vienas, būsi priimtas ir gausi pagalbą. Esame bendruomenė, kuri rūpinasi kitais, kuriems yra sunkiau. 

Mes galime skirstyti žmones į grupes – su negalia, be negalios, tai skirtingos patirtys, bet kai prisimename tokias datas kaip Kovo 11-oji, ką tada reiškia negalia? Visi jaučiamės panašiai, išgyvename tas pačias emocijas ir esame didelėje bendrystėje. 

Autorės nuotrauka: Eglė Kulvietienė. Vidutinio ar kiek vyresnio amžiaus stambesnio sudėjimo moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio. Jos žvilgsnis nukreiptas į dešinę pusę, moteris nuoširdžiai šypsosi. Jos plaukai šviesūs, banguoti, iki pečių. Ji vilki atsegtą striukę, o ant kaklo riši margą šalikėlį. 

Nuotrauka 1: Knygos viršelis 

Knygos „Moterys, kūrusios Lietuvą“ viršelis. Šviesiai rudos spalvos viršelis minimalistinis, viršuje, dešinėje pusėje, matomas užrašas „Moterys, kūrusios Lietuvą“, kuriame įkomponuotas ir nedidelis Lietuvos formos paveikslėlis. O viršelio centre, po užrašu, matomi viršelį kiaurai, tarsi adata, perveriantys penki raudoni siūleliai. 

Nuotrauka 2: A. Auškalnytė yra žmogaus teisių ekspertė, domisi lyties ir negalios sankirtomis / Bertos Tilmantaitės nuotr. 

A. Auškalnytės nuotrauka. Jauna moteris matoma nuo liemens iki viršugalvio, kūnu pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji sėdi ant kėdės ar į ją panašaus baldo, dešine alkūne pasirėmusi į jo kraštą. Aurelijos žvilgsnis gilus, ji žvelgia tiesiai į kamerą, švelniai šypsosi, atrodo rami. Jos plaukai šviesūs, ilgi, Aurelija užsidėjusi akinius plonais šešiakampio formos rėmeliais. Ji vilki šviesius dryžuotus marškinius ilgomis rankovėmis.