Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Ištikimas Lietuvos laisvei


 

Parašas po straipsniuAtvertus metų kalendorių, kovo mėnesį randame vieną datą, pažymėtą raudonai. Tai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Už šią dieną kovojo ne viena karta. Pirmuosius nepriklausomybės takus mynė pokario partizanai, nepagailėję savo gyvybių. Aktyvų ginkluotą pasipriešinimą okupantams keitė disidentinis judėjimas, pažadinęs Sąjūdį ir atvedęs į 1990 metų kovo 11-ąją. Vėliau laukė kruvinoji 1991 metų sausio 13-oji – krauju sustiprinusi atkuriamos laisvės siekį. 

Apie pokario kovas ir partizanų žygdarbius parašyta daug straipsnių, knygų, išleista pačių kovotojų atsiminimų. Tačiau knygose aprašytos pasipriešinimo kovų istorijos niekada nepakeis gyvo, autentiško pasakojimo. Apie pasipriešinimą rusų okupantams, kovą su ginklu rankose, tremtį, sudėtingą sugrįžimą į tėviškę, tremtinių muziejaus įkūrimą ir dar daug ką mūsų žurnalui pasakoja Kazimieras Algirdas Pečiukonis. 

Kazimieras Algirdas gimė 1929 m. sausio 1 dieną Lazdijų apskrityje Rudaminoje. Algirdo tėtis, Lietuvos kariuomenės savanoris, čia gavo žemės ir įsikūrė. Be Algirdo šeimoje augo dar šeši vaikai. Nuo mažų dienų tėvai, o ypač tėvas, Šaulių sąjungos vadas, vaikams skiepijo meilę tėvynei. Netgi savo mirties dieną jis vaikams prisakė: „Būkite ištikimi Motinai Tėvynei, nesiklaupkit atėjūnams...“ Šių tėvo priesakų A. Pečiukonis laikėsi visą gyvenimą. Už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai (LR) jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, už nuopelnus kuriant ir stiprinant LR krašto apsaugą apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 

 

Nuo 16 metų su ginklu rankose 

 

Laisvė A. Pečiukoniui – ne tuščias žodis. Ją, kaip trapų želmenį, kiekvienas savyje privalo užsiauginti, – teigia pašnekovas. Algirdui tai padaryti padėjo tėvelis. Jis ne žodžiais, o darbais, sektinu pavyzdžiu auklėjo savo sūnus. Atmintyje įstrigo tėvelį užvaldęs sielvartas, jam išgirdus apie tragiškai pasibaigusį narsių lakūnų Dariaus ir Girėno skrydį per Atlanto vandenyną. Prieškario Lietuvoje tai buvo neeilinis įvykis. Visi miestelio vyrai nekantriai laukė žinių ir tikėjo lietuvių žygdarbiu. Vėliau, lemtingais 1940-aisiais, tautiška dvasia išauklėtas Algirdas negalėjo atsistebėti nekviestų atėjūnų darbais. „Atėjus rusams buvau jaunas berniokas. Tada dar daug ko nesupratau. Iki šiol atsimenu savo nuostabą klausant „naujosios valdžios“ atstovų. Jų žarstomų šviesaus rytojaus pažadų, sovietinio režimo pranašumo šlovinimo. Baisiausia buvo tai, kad kas nepakluso, nepatikėjo skleidžiamais melais, buvo areštuojami, tremiami. Išvežė mano lietuvių kalbos mokytoją, Rudaminos miestelio šviesuolį. Jau tada pajutau neteisybę“, – prisiminė A. Pečiukonis. 

Karo audroms praūžus, 1945–1946 metais Algirdas mokėsi ir baigė finansininkų kursus Vilniuje. Juos baigęs sugrįžo į tėviškę, Lazdijus, ir įsidarbino miestelio finansų skyriuje. Tuo metu suaktyvėjo represijos, trėmimai ir prasidėjo prievartinis šaukimas į raudonąją armiją. Šaukimą gavo ir vienas iš Algirdo brolių. Jam pavyko pasprukti ir pasislėpti miške. Algirdas neilgai svarstė, kieno pusę pasirinkti. Dirbdamas mokesčių inspektoriumi, jis palaikė ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais Antanu Pečiuliu-Baritonu, Sigitu Kajoku-Kovu ir štabo viršininku Vytautu Vabalu-Kunigaikščiu. Jiems perduodavo informaciją apie apskrities įstaigų finansinę padėtį, veiklos planus, politines nuotaikas. Deja, vietiniai enkavedistai pradėjo įtarinėti Algirdą, o netrukus Sangrūdos miestelyje jį suėmė. Buvęs partizanas prisimena: „Pirmą kartą pakliuvus į nelaisvę pavyko pabėgti. Areštinėje mane saugojo žmogiškas prižiūrėtojas. Sugalvojau nesudėtingą pabėgimo planą. Prižiūrėtojui pasiskundžiau, kad man negerai su viduriais, tai jis mane leisdavo į tualetą ir nerakino durų. Tualete buvo langas be grotų. Palaukiau nakties ir įsitikinęs, kad visi miega, šmurkštelėjau pro langą. Pabėgęs nusigavau pas partizaną Antaną Pečiulį-Baritoną, kuris mane kitą dieną pristatė Vytauto rinktinės štabo viršininkui Kunigaikščiui. Viršininkas, išklausęs mano pareiškimą partizanauti, tam pritarė ir rekomendavo Tauro apygardos štabo ryšininkui Juozui Išganaičiui-Dėdei Kaune. Pasirinkau Putino slapyvardį.“ 

Palaikydamas ryšį su partizanais A. Pečiukonis vykdė ir tam tikras užduotis. Viena iš svarbiausių buvo aprūpinimas šoviniais. Šovinių už naminukės butelį buvo galima gauti iš rusų kareivių. Iš tų pačių kareivių Algirdas išsimainė ir pistoletą „TT“. Praėjęs karinį parengimą ir davęs priesaiką Algirdas buvo išsiųstas į Kauną. Įrodžius savo atsidavimą prisiimtai veiklai, 1947 m. jis buvo paskirtas iš kelių būrių sujungtos Birutės rinktinės kuopos vadu. „1946 m. rudenį kartu su į Kauną atvykusiu Vytauto štabo atstovu A. Pečiuliu-Baritonu organizavome naują pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos laisvės gynimo frontą. Šios organizacijos pagrindinis tikslas buvo visokeriopai remti ir padėti tremtyje esantiems tautiečiams“, – pasakojo partizanas. 

Su ginklu rankose Algirdas okupantams priešinosi vienus metus. 1947 metais saugumiečių surengtoje pasaloje būrio vado Jono Marcinkevičiaus-Trimito bute jis buvo suimtas. Kauno saugumo rūsiuose prasidėjo nežmoniški alinantys tardymai. Tardytojai garsėjo savo žiaurumu. Jie „liaudies priešus“ tardė be jokio gailesčio, sadistiškai su išmone. Senolis iki šiol prisimena nepakenčiamą skausmą ir mušimą, spardymą kaustytais kareiviškais batais iki sąmonės netekimo. Iš pradžių jaunuolį kvotė vieną, o vėliau kartu su Antanu Lukša. Kankinami partizanai neišdavė kovos draugų. Už tai paskirta karcerio bausmė. Patalpa maža ir iki kulkšnių pilna ledinio vandens. Kai karceryje atgaudavo sąmonę, duodavo 200 gramų duonos ir puodelį vandens visai dienai. Tardė kelis mėnesius. Algirdą nuteisė kalėti 10 metų griežto režimo lageryje. 

 

Gyvenimas lageryje 

 

1948 metų pavasarį laukė kelionė į laisvės atėmimo vietą. Vežė kaip įprasta – gyvuliniuose vagonuose. Gultai mediniai, o ir gamtos reikalai atliekami į čia pat stovinčius medinius kubilus. Į vieną vagoną suvarydavo virš 60 žmonių. Kelionė į Sibirą truko apie dvi savaites. A. Pečiukonis pateko į Sverdlovsko srities lagerį taigoje. Iš pradžių dirbo krovikų brigadoje. Į vagonus kraudavo labai sunkius rąstus. Vėliau, susižeidus koją, Algirdą perkėlė į miško kirtimo barą. Lagerio maistas skurdus, o „normas“ reikėjo padaryti. Kitaip laukė bausmė, maisto davinio mažinimas arba naktis karceryje. Nepaisant jauno mažiaus (tuo metu jam buvo dvidešimt), Algirdas fiziškai nusilpo. Tremtinys prisiminė: „Dirbti nebeturėjau jėgų. Atsiėmęs dienos maisto davinį, atsisėdau ant gulto ir net nepajėgiau duonelės kramtyti. Sugulus atėjo prižiūrėtojas ir išskiemenavo mano pavardę. Tokie naktiniai kvietimai kaliniui nieko gero nežadėjo. Dažniausiai pakviestieji naktį praleisdavo karceryje. Šiaip ne taip atsikėlęs išėjau iš barako. Prižiūrėtojas vis ragino eiti greičiau ir nesakė, kur mane veda. Tik vėliau supratau, kad esu vedamas į medicinos punktą.“ Tremtiniui iš Lietuvos pasisekė. Medicinos punkto vedėjas išsikalbėjo ir paklausė, ar jis ką nors turi bendro su medicina. Jaunasis kalinys linktelėjo galva. Vedėjas davęs pieštuką liepė rašyti. Lotyniškai padiktavo receptą. Algirdas jį užrašė. 

Taip 1949 m. prasidėjo felčerio darbas. Iš pradžių medicinos punkte, o vėliau lagerio ligoninėje. Lietuvis lageriuose sutiko nemažai žmonių su negalia. Tarp jų būta ir silpnaregių. Visgi neįgaliems kaliniams buvo specialus lageris. Į jį suveždavo darbams netinkančius neįgaliuosius. 

Kalinių tinkamumą darbams gydytojų komisija nustatinėjo „greitai ir paprastai“: eilė kalinių eidavo pro sėdinčius už stalo gydytojus, kurie čiupinėjo tik sėdmenis. Jeigu ant sėdmenų būdavo dviem pirštais apčiuopiamas raumenų sluoksnis, būdavo nustatomas tinkamumas miško darbams, jeigu kalinys būdavo labiau išsekęs, jis būdavo paliekamas lengviems darbams. 

Pats Algirdas apie savo pasikeitusį statusą prisiminė: „Mano, kaip felčerio, pareiga buvo kiekvieną rytą nueiti į valgyklą, patikrinti kaliniams paruoštą maistą ir leisti realizuoti. O kartą man, tikrintojui, pusryčiams buvo padėti du kiaušiniai ir kiti skanėstai. Niekada neužmiršiu tų kiaušinių gardumo. Tai viena linksmiausių ir šviesiausių dienų, praleistų lageryje“. 

Per kalėjimo metus partizanas iš Lietuvos pakeitė keturis lagerius. Paskutinis iš jų buvo Omske. Šiame mieste buvo centrinis lageris, pagrindinė ligoninė ir vaistinė. Vietiniai gydytojai, išegzaminavę lietuvį, nusiuntė dirbti į vaistinę. Ilgainiui Algirdas tapo atsakingu už visą vaistinę. Jaunajam vaistininkui sunkiausia užduotis buvo išsaugoti spirito atsargas. Tiek vaistinės vedėjas kapitonas, tiek dažnas karininkas ar netgi gydytojas be svaigalų negalėjo gyventi. Atėję į vaistinę jie reikalaudavo neatskiesto spirito. Negavę grasindavo susidorojimu. Štai vienas iš daugelio nutikimų. Kiekvienos dienos ryte į vaistinę užsukdavo chirurgas, kuris tiesiog negalėjo operuoti, jeigu neišgerdavo spirito – jam labai drebėjo rankos. Išlenkus spirto taurelę drebulys praeidavo. 

A. Pečiukonis kalėjo ne visą skirtą laiką. Už pasiaukojimą gydant ligonius lietuvis sulaukė amnestijos – lagerį pakeitė tremtis į Kazachstaną. 

 

(Tęsinys kitame numeryje) 

 

Nuotrauka: K. A. Pečiukonio gyvenimo patirtis ir vidinis įsipareigojimas laisvei liudija sudėtingą mūsų valstybės istoriją. Nuotraukoje su žmona Danute prie Tremties ir rezistencijos muziejaus Palangoje / K. Kraftaitės nuotr. 

K. A. Pečiukonio ir jo žmonos Danutės nuotrauka. Garbaus amžiaus sutuoktiniai pozuoja lauke šaltuoju metų laiku Palangoje, prie Tremties ir rezistencijos muziejaus. Jiedu stovi prie šviesaus medinio pastato kampo J. Basanavičiaus gatvėje, pažymėto 21 numeriu. Sutuoktiniai matomi nuo kelių iki viršugalvio, žvelgiantys tiesiai į kamerą. Jie stovi už nedidelio akmeninio paminklo, žyminčio muziejaus pavadinimą. Vyras vidutinio kūno sudėjimo, dėvi tamsią kepurę, striukę ir kelnes, megztas kumštines pirštines, dešine ranka pasirėmęs į alkūnės aukštį siekiantį ramentą, kairiąją plaštaką kiek pakėlęs link žmonos rankos, kuri įsikibusi vyrui į parankę. Vyras žvelgia tiesiai į kamerą, užsidėjęs akinius ir šiek tiek pravėręs burną. Jam iš kairės stovinti žmona – vidutinio kūno sudėjimo moteris, taip pat žvelgia į kamerą, jos plaukai tamsūs iki pečių, kaktą dengia kirpčiukai. Ji užsidėjusi šviesią kepurę, vilki tamsų ilgą medžiaginį paltą, kaklą apsirišusi tamsiu languotu šaliku, mūvi tamsias pirštuotas pirštines. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką