Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Prieglobstis – Lietuva


 

Retkarčiais susimąstau, kiek panašūs ir kiek skirtingi neregių gyvenimai svečiose šalyse. Europos bendrijos šalių neregių gyvenimas mums tampa vis geriau pažįstamas, o koks autoritarinės valstybės požiūris į žmones su regos negalia? Kokia švietimo sistema ir išsilavinimo galimybės? Pagaliau, ar neregiai yra skatinami integruotis į sveikųjų bendruomenę? O kaip su įsidarbinimu? Ar įmanoma išgyventi iš neįgalumo pensijos? 

Į šiuos klausimus atsakymus man padės surasti neregys Jevgenijus Britko. Neregys su šeima buvo priverstas atsisveikinti su tėvyne. 2020 metais Baltarusijoje vykusius prezidento „rinkimus“ eilinį kartą laimėjo Aliaksandras Lukašenka. Rinkėjai, nepatenkinti akivaizdžiai suklastotais rinkimais, protestuodami išėjo į sostinės gatves ir aikštes. Per šalį nuvilnijo protesto mitingai. Lukašenkos režimas, siekdamas išsaugoti valdžią ir įtaką, ėmėsi represijų. Šalies kalėjimai sparčiai pildėsi politiniais kaliniais. Protestų dalyviai buvo masiškai sulaikomi, mušami ir kankinami. Smurtas ir prievarta neaplenkė ir Jevgenijaus aplinkos. Daugelis jo draugų ir pažįstamų buvo suimti. Pasitaręs su žmona neregys nusprendė išvykti iš gimtosios šalies. Laikino prieglobsčio pasiprašė Lietuvoje. Jau daugiau nei pusę metų šeima iš Baltarusijos pratinasi prie mūsų šalies gyvenimo ritmo. Vyriausiasis sūnus, taip pat turintis regos negalią, lanko Vilniuje veikiantį Europos humanitarinį universitetą. Dukra mokosi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. J. Britko, norėdamas padėti vienintelei šeimoje dirbančiai žmonai, ieško darbo. 

 

Neregys tarp neregių 

 

J. Britko gimė pietų Baltarusijoje, mažame miestelyje Mozyriuje. Tėvai – silpnaregiai. Jie savo atžalą ilgai ir desperatiškai mėgino išgydyti. Neregiui į atmintį įsirėžę nuolatiniai vizitai pas okulistus. Deja, tėvų pastangos laukiamų rezultatų neatnešė. Nepaisant žlugusių vilčių išgydyti sūnų, dėl vaiko ateities tėvai galėjo būti ramūs. Abu jie dirbo Baltarusijos aklųjų draugijai priklausančioje įmonėje, kuri buvo viena stipriausių miestelyje. Netgi lenkė naftos perdirbimo įmonę. Tačiau mokytis berniukas buvo išsiųstas į Gardino aklųjų internatinę mokyklą. Į ją tekdavo važiuoti per visą šalį, beveik 800 kilometrų, nors Kijevo aklųjų mokykla buvo vos už 130 kilometrų. Neregys namo grįždavo tik atostogoms. „Vyresnėse klasėse keli neregiai, tarp jų ir aš, nusprendėme traukiniais pakeliauti po šalį. Tiesa, tarp mūsų buvo matančios akys. Tiksliau pasakius, akis. Vienas vaikinas šiek tiek matė viena akimi. Kelionės traukiniu mums labai patiko. Viskas prasidėjo nuo bendraklasio, gyvenančio Latvijoje, palydų. Mes jį palydėdavom į geležinkelio stotį. Į Latviją važiavo labai gražus ir tiems laikams komfortabilus traukinys. Mes visi svajojome juo važiuoti. Keliauti po šalį galėjome tik per atostogas. Namuose laukiantiems tėvams sukurdavome pasiteisinimą, o patys traukiniais išmaišėme visą šalį. Jeigu gerai prisimenu, anksčiau kelionės traukiniu neregiams nieko nekainavo. Orientuotis padėjo baltosios lazdelės. Mokykloje mus mokė vaikščioti su jomis, netgi turėjau vaikišką baltąją lazdelę. Daugelis tėvų, o vėliau ir mano pažįstamų, be lazdelės pagalbininkės nė žingsnio nežengdavo. Štai mūsų kaimynė neregė viena be jokio palydovo, su baltąja lazdele, važiuodavo į Maskvą. Man lazdelė vaidino tik pagalbinį vaidmenį. Tuo metu aš dar skyriau dienos šviesą ir dar mačiau kažkokius kontūrus“, – pasakojo neregys. 

Mokydamasis vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse Jevgenijus svajojo studijuoti Gardino universitete užsienio kalbas. Širdis linko į anglų kalbą. Tačiau norint įstoti į universitetą, reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Nepasitikėdamas savo jėgomis, neregys nusprendė pasirinkti universitetą, turintį parengiamųjų studijų programą, po kurios baigimo nebereikėtų laikyti egzaminų. Tokią programą siūlė Polocko universitetas. Jame vaikinas nusprendė studijuoti teisę. Abiturientas, susidėliojęs ateities planus, sugrįžo namo jais pasidalyti su tėvais. Sulaukė jam netikėtos reakcijos. Tėvai vienu balsu įkalbinėjo sūnų metams atidėti studijas. Jų nuomone, svarbiausia – užsitikrinti gerą pensiją. Turint vienų metų darbo stažą buvo apskaičiuojama dvigubai didesnė neįgalumo pensija, nei neturint stažo. Vaikinas niršo ir pyko ant tėvų dėl tokio jų pragmatiškumo. Galiausiai pakluso jų valiai ir metams įsidarbino Mozyriaus aklųjų įmonėje. Ten dirbo eiliniu darbininku elektros instaliacijos bare. Iš pradžių montavo elektros kabelius lygintuvams, šaldytuvams, ilgintuvams bei kitai buitinei technikai. Vėliau surinkdavo elektros rozetes ir šakutes. 

Po metų mėgino stoti į Mozyriaus pedagoginį institutą. Deja, jo nepriėmė, motyvuodami mokomosios medžiagos nebuvimu neregiams. Iš tiesų institute neatsirado nė vieno dėstytojo, mokančio brailio raštą ir gebančio patikrinti Jevgenijaus rašto darbą. Tai buvo 2000 metai. Dar po metų neregys pradėjo lankyti paruošiamąsias psichologijos studijas. Po kelių mėnesių suprato, kad psichologija – ne jo interesų laukas. Neregys grįžo namo ir toliau dirbo įmonėje. Greitai sukūrė šeimą. Po metų gimė sūnus. J. Britko prisimena: „Sūnus šį pasaulį išvydo su įgimta akių liga. Mes su žmona nekartojome mano tėvų karčios patirties. Vaiko netampėme po ligonines. Žinojau viena, kad nenoriu jam „internatinės laimės“. Mūsų tikslas – išsaugoti tamprų šeimos ryšį. Pakako, kad aš nutolau nuo savo tėvų. Mano santykiai su tėvais gana formalūs. Tad mes pasirinkome integruotą ugdymą. Deja, viskas baigėsi namų mokymu. Sūnų namuose lankė mokytojai.“ 

Baltarusijoje pakankamai įdomi neįgalių vaikų ugdymo sistema. Iki 2000 metų reformos aklųjų mokyklos buvo specializuotos. Jos skirstytos į atskiras aklųjų ir silpnaregių mokyklas. O pastarosios – į profilines. Štai Molodečne mokėsi neregiai sportininkai. Gardine neregius mokinius ruošdavo studijoms aukštosiose mokyklose. Gardiniečiai visoje Baltarusijoje garsėjo kaip geriausi šachmatininkai. Atskira mokykla buvo neregiams su silpna protine negalia. Joje auklėtiniai nuo žemesniųjų klasių buvo ruošiami darbinei veiklai. Mokykloje buvo įvairiausių dirbtuvių. Nuo 2000 metų specialios mokyklos tapo nebeprofilinėmis. Regos negalią turintys vaikai specializuotą mokyklą galėjo lankyti arčiau namų. 

Neregys aukštojo mokslo svajonės neatsisakė. Jis įstojo į Minsko universiteto tiflopedagogikos neakivaizdines studijas. Pradėjęs studijuoti vyras atsisveikino su cechu ir ėmėsi kultūrinio darbo organizavimo veiklos. Vėliau įmonėje dirbo psichologu. Blogėjant įmonės padėčiai prasidėjo etatų mažinimas. Psichologo paslaugų buvo atsisakyta. Neregys perėjo dirbti į rinkodaros skyrių. Jis telefonu reklamavo įmonės gaminamą produkciją. Per dieną skambindavo 120-čiai žmonių. 

Jevgenijus nenorėjo būti tiflopedagogu, troško tiflotyrininko darbo. Blogiausiu atveju tikėjosi dirbti su tik ką apakusiais suaugusiaisiais. 2007 metais J. Britko gavo Minsko universiteto baigimo diplomą, atsisveikino su aklųjų įmone ir pasuko kitu keliu. Nuo tada jokių ryšių su Baltarusijos neregiais nepalaiko. 

 

Verslas ir emigracija 

 

2011 metais iš Vokietijos sugrįžo gera Jevgenijaus pažįstama. Ji sugalvojo savotišką socialinį verslą. Moteris atidarė įmonę, kurioje dirbo tik žmonės, turintys negalią. J. Britko tapo šios įmonės direktoriumi. Neįgalieji darė įvairiausius papuošalus. Tarp jų ir autorinius atvirukus. Planuota atidaryti kartonažo barą. Jevgenijus puikiai išmanė įvairiausių kartoninių dėžučių gamybą. Šiai gamybai ieškojo tinkamų staklių. Tačiau visos buvo ne pagal kišenę. Kartonažo staklių pirkimas buvo atidedamas ir atidedamas. Prekyba papuošalais ir atvirukais nebuvo paklausi ir pelninga, padėtis vis blogėjo. 2013 metais įmonės steigėja suprato, kad didelių pinigų neuždirbs ir neįgaliųjų įmonę uždarė. Neregys direktorius tapo bedarbiu. „Rankų nenuleidau. Mokykloje gerai mokiausi. Sugalvojau garso įrašų perrašymo verslą. Tekstus suvesdavau į kompiuterį. Tuo metu ši paslauga turėjo paklausą. Partneriu priėmiau dar vieną neregį. Mudu gavome pirmuosius užsakymus ir kibome į darbą. Netrukus užsakymų ėmė mažėti. Mūsų klientai užsakymus pateikdavo kitoms įmonėms. Išsiaiškinau priežastį – mūsų pateiktuose transkribuotuose tekstuose buvo gausu techninių klaidų. Reikėjo samdyti matantį redaktorių. O iš kur paimti pinigų? Taip ir šis verslo sumanymas sužlugo“, – prisiminimais dalijosi J. Britko. 

Žlugus perrašymo verslui neregys suko galvą, kaip prisidėti prie šeimos gerovės. Kadangi ne tiek mėgsta valgyti, kiek gaminti, nusprendė savo pomėgį konditerijai paversti pragyvenimo šaltiniu. Neregys nusipirko duonos kepimo krosnelę. Pats sugalvojo gardžios duonos receptą ir pradėjo ją kepti. Šviežia, tik ką iškepta duonelė turėjo pasisekimą. Jevgenijus vos spėdavo kepti. Duonkrosnė dirbo ištisomis dienomis. Po pusės metų krosnelė sugedo. Atėjęs meistras pasakė, kad krosnelė išnaudojo technines galimybes ir jos suremontuoti neįmanoma. 

Duonos kepimą pakeitė naujas verslas – prekyba religine literatūra. Ja Jevgenijus prekiavo cerkvėje. Norėdamas tikintiesiems patarti, ką skaityti, pats daug skaitė. Rekomenduodavo rimtus religinius veikalus. Neregio veikla susidomėjo saugumas. J. Britko aplinkoje prasidėjo suėmimai. Daug draugų atsidūrė kalėjimuose. Vyras suprato, kad ne už kalnų ir jo eilė. Iš šalies norėjo išvykti anksčiau, bet sulaikė sūnaus mokslai. Šeima laukė, kada vyresnėlis baigs mokyklą. Sūnui įstojus į Lietuvoje veikiantį baltarusių išeivių universitetą viskas stojo į savo vietas. Šeima nusprendė emigruoti į Lietuvą. Užtruko dokumentų tvarkymas, bet viskas baigėsi laimingai. 

Neregys su šeima beveik metus gyvena Lietuvoje. Sūnus lanko universitetą, dukra mokosi, žmona įsidarbino. Pats Jevgenijus ieško darbo. Jis tiki, kad mūsų šalyje ilgai neužsibus. Baltarusijoje pasikeitus valdžiai sugrįš į tėvynę. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką