Skaityk lengvai

TĘSIAME TEMĄ: ATVIRA DARBO RINKA IR MŪSŲ NEGALIOS  

SOPA

Socialinio įdarbinimo agentūra SOPA veikia nuo 2006 metų.

Kalbėjome su agentūros įkūrėja ir vadove Jurgita Kupryte.

SOPA padėjo susirasti darbą neregiams Tautvydui ir Nerijui.

Jurgita pasakoja, kad visi suprato, kad daug darbų galima atlikti nuotoliu.

Darbdaviai suprato, kad dalį užduočių galima atlikti namuose, o kitą dalį įstaigoje.

Išaugo reikalavimai darbuotojams, ateinantiems dirbti.

Lygiai taip, kaip turi mokėti rašyti, žmogus turi mokėti naudotis pagrindinėmis kompiuterio programomis.

Darbo pokalbiai irgi dažnai vyksta nuotoliu.

Yra nuoroda, žmogus pats turi prisijungti, susireguliuoti mikrofoną, kamerą.

Yra negalią turinčių žmonių, negalinčių išeiti iš namų, bet galinčių dirbti.

Jurgita sako, kad kompiuterių programos keičiasi labai greitai, atsinaujina bent kartą per metus.

Iš žmonių, ieškančių darbo dažnai reikalaujama, kad raštu ir žodžiu galėtų bendrauti anglų kalba.

Neįgalieji ne visada atitinka reikalavimus.

Neįgalieji anglų kalbą tarsi supranta, bet ja bendrauti, tvarkyti įmonės reikalų neįstengia.

Jurgita sako, kad daug dėmesio skiriama bendradarbiavimui su įmonėmis, organizacijomis.

Kartais žmogui, kuris pradeda dirbti, iš pradžių duodama mažiau užduočių.

Neįgaliam žmogui dažnai reikia daugiau laiko, kol jis įvaldys reikalingas programas.

SOPA vykdo iniciatyvą „DUOday“, lietuviškai ją galėtume vadinti darbo šešėliavimu.

Tai diena, kai įmonės bei organizacijos atveria duris žmonėms su negalia.

Neįgalusis ir įmonės darbuotojas šią darbo dieną praleidžia kartu, išbando užduotis, dalyvauja susitikimuose, bendrauja.

Patirtis parodė, kad tai geras būdas neįgaliesiems suprasti, kokių reikia gebėjimų.

Jurgita pasakoja, kad šiemet padėjo susirasti darbą Erikui.

Erikas dirba buhalterines paslaugas teikiančioje įmonėje.

Broliai programuotojai

Paulius ir Vytautas Lėveriai — broliai dvyniai neregiai.

Kol buvo jaunesni, žmonės sunkiai atskyrė, kuris iš jų Paulius, o kuris Vytautas. Broliai tikrai labai panašūs tiek savo pomėgiais, tiek darbu.

Abu broliai studijuoja, abu programuotojai.

Programuotojas tai žmogus, kuris dirba su kompiuterio programomis.

Abu broliai nuo šių metų pavasario pradėjo dirbti.

Paulius pasakoja, kad nuo balandžio dirba programuotoju.

Paulius sako, kad rado darbo skelbimą, nusiuntė gyvenimo aprašymą, dalyvavo pokalbyje.

Paulių įmonė priėmė į darbą programuotoju.

Iš pradžių Paulius daugiau dirbo įmonės patalpose.

Dabar Paulius dirba įvairiai: tris dienas iš namų, dvi dienas dirba įstaigoje.

Paulius pasakoja, kad aklam žmogui kai kada prireikia kelių dienų, kol prisitaiko prie tam tikro darbo.

Pauliaus brolis Vytautas pasakoja, kad ieškojo įmonės, kur galima studentams atlikti praktiką.

Paprastai būna taip, kad kokioje nors įmonėje atlieki praktiką, jeigu gerai sekasi, tada pasiūlo likti ir čia dirbti.

Vytautas dirba tarptautinėje įmonėje.

Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar aklajam prieinama įmonės naudojama programinė įranga.

Apie porą savaičių Vytautas ir būsimi darbdaviai žiūrėjo, ar Vytautas galės su programomis dirbti.

Vasarį Vytautas buvo praktikantas, o praktikai pasibaigus liko dirbti toliau.

Po kiek laiko Vytautas perėjo į kitą neregiui programuotojui tinkamesnį skyrių.

Vytautas didesnę laiko dalį dirba iš namų.

Tiek Paulius, tiek Vytautas, siųsdami gyvenimo aprašymus nesakė, kad yra akli.

Apie tai jie pasakė tik pokalbio su darbdaviu metu.

Vytautas pasakoja, kad dalyvavo įmonės komandos žygyje.

Vytautas ir kiti darbuotojai ėjo palei Neries upę apie 20 kilometrų.

Trasa buvo tikrai nelengva, šakos, pakilimai, nusileidimai.

Kur reikėdavo, Vytautą žmonės pavesdavo, padėdavo.

Paulius pasakoja, kad šią vasarą beveik dvi savaites kaip įmonės komandos narys ilsėjosi ir dirbo Vokietijoje, Citau mieste.

Paulius pasakoja, kad vakarais pramogavo, rengė bendras vakarienes.

Buvo išvyka į kalnus, su visais ėjo ir Paulius.

Iš pradžių Paulius jaudinosi, kaip viskas vyks, kaip svetimoje vietoje susiorientuos, dirbs.

Viskas vyko labai sklandžiai, taip pat ir pramogaujant, keliaujant.

Kai reikėdavo pagalbos, visada kas nors Pauliui padėdavo.

Paulius suprato, kad yra įmonės komandos narys.

Erikas

Erikas 14 metų dirbo įmonėje „Liregus“.

Erikas yra dar jaunas žmogus, norėjo pabandyti dirbti kitokį darbą.

Erikas kreipėsi į Užimtumo tarnybą, agentūrą SOPA.

Paklaustas, kaip įsivaizduoja savo darbą, Erikas atsakė, kad galėtų būti darbas „su skambučiais“.

Netrukus Erikui buvo pasiūlytas darbas nedidelėje buhalterinėje įmonėje.

Erikas turi skambinti ir siūlyti įmonės paslaugas.

Erikas gauna galimų klientų telefonų numerius.

Erikas paskambina, prisistato, pasiūlo įmonės paslaugas.

Jeigu žmones Erikas siunčia verslo pasiūlymą.

Erikas 2 dienas dirba įstaigoje, tris dienas dirba namuose arba atvirkščiai.

Erikas pradeda skambinti nuo 9 valandos ryto iki 17 valandos vakaro.

Erikas savo darbe naudoja telefoną ir nešiojamąjį kompiuterį.

Klientų duomenis Erikas pildo programoje „Exel“.

Papildomai mokytis, kaip naudotis programa, Erikui neprireikė.

Pradėjus dirbti ne socialinėje įmonėje išaugo Eriko pasitikėjimas savimi.

NEĮŽIŪRI — TAVO BĖDA?  

Norime pakalbėti apie per mažas raides, skaičius ir ženklus viešosiose vietose, ant gaminių ir kitur.

Tai tikra bėda silpnai matantiems žmonėms.

Silpnaregių paklausėme, su kokiomis situacijomis, susijusiomis su per mažomis raidėmis, jie susiduria dažniausiai?

Kokiose įstaigose? Kaip išsisuka? Kaip prisitaiko? Kaip jaučiasi dėl to? Kaip galima viską pagerinti?

Deividas pasakoja, kad su problema ir abejingumu dėl mažų raidžių yra susidūręs Akių ligų klinikoje.

Tai gydymo vieta, kur daugelis žmonių yra su regėjimo sutrikimu.

Atėjęs žmogus turi pasižymėti talonėlį, ant kurio tekstas ir skaičiai parašyti raudona spalva.

Deividas dėl savo ligos tos spalvos išvis nemato, jau geriau būtų juoda spalva.

Deividas sako, kad panaši situacija yra ir bankuose.

Deividas sako, kad gauni laukimo talonėlį ir po to dar turi matyti, kas parašyta ekranuose.

Norint nueiti tiek į kliniką, tiek į banką, reikia derintis prie palydovo laiko ir vengti eiti vienam.

Kitu atveju gali kilti daug nepatogumų ar net nesusipratimų.

Deividas siūlo, kad turėtų būti balta lentelė su juodu užrašu prie kabineto, kainos vietoje parduotuvėje, eilėje banke.

Deividas galėtų telefonu nusifotografuoti ją ir prisiartinti užrašą ekrane, aiškiai pamatyti tekstą ar ženklą.

Taip pat būtų gerai teksto įgarsinimas, tai padėtų tiek silpnaregiui, tiek aklajam.

Visur kitur Deividas puikiai susitvarko ir džiaugiasi, kad išmanusis telefonas palengvina gyvenimą.

Fotoaparatu tiek namų adresus, tiek kainas, tiek produktų sudėtis Deividas gali prisiartinti.

Kelionėms Deividas naudoja mobiliąją programėlę „Transporto balsas“, kuri pasako kryptis ir stoteles.

Agnė yra studentė.

Agnė sako, kad dažnai visa informacija, reikalinga mokytis yra pritaikyta neįgaliesiems, bet pasitaiko visko.

Kartais Agnė negali atsidaryti kompiuteryje teksto, kad kompiuteris galėtų jį garsiai perskaityti.

Nuotykių Agnei taip pat nutinka ir viešajame transporte.

Kaune Agnė naudojasi mobiliąja programėle „Žiogas“.

Programėlėje esančius elektroninius bilietus įlipus į autobusą ar troleibusą reikia pažymėti suvedus skaičių kodą arba nuskaičius specialų QR kodą.

Įprastai įlipant prie priekinių durų būna lipdukas su abiem kodais.

Agnė visada nuskenuoja kodą, kad nereikėtų daug dairytis ir stengtis įžiūrėti skaičių.

Vieną kartą lipduko su kodais įprastinėje vietoje nebuvo.

Prie vairuotojo buvo tik labai mažas lipdukas su kodais, priklijuotas šalia daug kitokių lipdukų.

Agnė paklausė vairuotojo kodo, bet vairuotojas Agnei nepasakė ir nepadėjo jai.

Kaip tyčia įlipo bilietų kontrolė, kuriai teko aiškinti, kad didelio lipduko įlipant į autobusą nėra.

Agnė sako, kad dėstytojai galėtų atidžiau parinkti mokymosi medžiagą, kad silpnaregiai galėtų ja naudotis.

Agnė taip pat norėtų, kad visuose autobusuose ir troleibusuose lipdukai su kodais būtų tose pačiose vietose.

Daiva sako, kad kur benueitum, visur pasižymi talonėlį su eilės numeriu ir turi žiūrėti į televizorių, kuris kabo labai aukštai.

Daivai nesimato, nes reikia per toli žiūrėti.

Daiva vis pagalvoja, kodėl ekranai negalėtų būti pakabinti ne aukščiau nei 2 metrų aukštyje.

Daivai sunku pamatyti ir tekstą oro uoste Vilniuje.

Televizoriai oro uoste ne tik labai aukštai, bet ir tekstas labai smulkiai surašytas.

Daiva ekrane mato tik mirguliavimą.

Blogiausia, kai tekstas surašytas mėlyna ir raudona spalva.

Daiva visada prašo pagalbos, nebijo pasakyti, kad silpnai mato.

Daiva taip pat pastebėjo, kad negali perskaityti vaistų etikečių ir lapelių.

Tuose lapeliuose tekstas surašytas per daug smulkiai, Daiva negali jų perskaityti net su didinamuoju stiklu.

Jei negali perskaityti lapelių, Daiva dažniausiai vadovaujasi gydytojos ar vaistininkės rekomendacijomis.

Daiva dažnai negali perskaityti ir etikečių parduotuvėse, o žmonės dažnai atsisako jai padėti.

Daiva taip pat pasakoja, kad autobuse sunku įžiūrėti elektroninio bilieto likutį, nes jis rašomas mažame tamsiame ekrane.

Daiva džiaugiasi, kad kai likutis nepakankamas keliauti toliau, aparatas sucypsi ir pasipildai bilietą.

Daivai blogiausia, kai ant pėsčiųjų ar neregių tako žmonės palieka paspirtukus.

Kai užkliūni ar sujudini paspirtuką, jis pradeda labai garsiai cypti.

Daiva nemoka, kaip išjungti tą paspirtuką.

Jei parkritai ant to paspirtuko, susižeidei ar užsigavai, norisi paspirtuką išjungti, kad jis necyptų.

GYVENIMAS, TELPANTIS Į SKAIČIUKUS  

Lapkričio 14 dieną visame pasaulyje minima Pasaulinė diabeto diena.

Diabetas tai sunki liga, kuria serga labai daug žmonių.

Diabetu serga 425 milijonai žmonių visame pasaulyje, o Lietuvoje — apie 120 tūkstančių.

Diabeto dieną žymi tuščiaviduris mėlynas ratas.

Labai svarbu kuo anksčiau nustatyti ligą.

Svarbu, kad ligonį stebėtų medikai, padėtų ir palaikytų artimieji.

Minint diabeto dieną norime pasidalyti istorija apie Violetą, kuri serga diabetu.

Violeta Četyrkovskytė diabetu serga jau 25 metus.

Kad šia liga serga, Violeta sužinojo būdama 14 metų.

Violetą labai troškino, krito svoris, todėl artimiesiems kilo įtarimų, tad nuvyko pasidaryti tyrimų.

Violetai gydytojai nustatė diabetą.

Violeta turėjo sekti, ką valgo, leistis vaistą insuliną.

Insuliną Violeta leidosi 5 kartus per dieną, o cukrų matuodavosi du kartus per dieną.

10 metų Violeta nejautė jokio sveikatos pablogėjimo.

Vieną kartą vairuodama vakare Violeta nuo šviesų pajuto raibuliavimą akyse.

Violetai buvo diagnozuota diabetinė retinopatija — sutrikimas, kuris reiškė regos silpnėjimą.

Iš pradžių dar buvo bandoma vieną akį gelbėti operuojant, bet operacija nepavyko.

Kita akimi Violeta dar šiek tiek matė, tačiau neilgai.

Violeta apako ir reikėjo mokytis gyventi iš naujo.

Labiausiai Violetą palaikė šeima.

Sunkiausia Violetai buvo atsisakyti vairavimo.

Violeta suprato, kad pasigaminti maistą, nuvykti į parduotuvę ji išmoks, bet vairuoti nebegalės.

Netekusi regėjimo, Violeta kurį laiką neskubėjo pagalbos ieškoti tarp LASS žmonių.

Violeta nuo vaikystės gyveno rajone, kur sutikdavo daug aklų žmonių.

Gatvėje pamačiusi nematantį žmogų, Violeta visada pasisiūlydavo palydėti.

Dažnai sutikdavo ir vieną šeimos draugą Leoną Kirkilovskį, palydėdavo jį iki laiptinės.

O kai pati Violeta apako, Leonas atvažiavo ir pasakė, kad ir jis pabandys padėti Violetai.

Violeta norėjo mokytis ir tapti masažuotoja, tačiau vėl pablogėjo sveikata.

Nepraėjus metams nuo regos praradimo Violetai atsisakė inkstai.

Tuo metu Violeta nebeturėjo jėgų net gyventi.

Šeimai ir artimiesiems dar labiau teko ja rūpintis.

Violetai buvo pradėtas sunkus gydymas, buvo sudėtinga paeiti, pykindavo.

Procedūros yra atliekamos ir iki šiol, bet jau su geresne aparatūra ir tiek kentėti nebereikia.

Procedūros, kurios vadinasi dialize, trunka 4 valandas.

Labai reikia skaičiuoti, ką ir kiek valgai.

Violeta sako, kad į dializes eina kaip į darbą, už kurį alga — galimybė gyventi.

Per dializes, jei nebūna labai negera, galima televizorių žiūrėti, laikraščius skaityti, skiriamas maitinimas.

Sergančiajam diabetu žmogui labai svarbu save prižiūrėti.

Violeta džiaugiasi, kad šiuo metu yra labai daug prietaisų, kurie padeda sergančiam diabetu žmogui.

Violeta džiaugiasi ir neregiams pritaikytomis priemonėmis, nes tai palengvina jai gyvenimą.

Violeta pasakoja, kad jai padeda asistentinis taksi, asmeninis asistentas.

Asmeninis asistentas, tai žmogus, kuris padeda neįgaliam žmogui.

Su asmeniniu asistentu Violeta jaučiasi labiau savarankišku žmogumi.

Violeta sako, kad reikia rūpintis sveikata ir atidžiai rinktis, ką dėti į burną.

Violeta dirba labdaros ir paramos fonde „Padėk gatvės vaikams“.

Violeta padeda organizuoti sportinį užimtumą vaikams iš sunkiai gyvenančių šeimų.

Violeta rūpinasi parama, todėl ji puikiai gali dirbti iš namų tvarkant dokumentus, bendraujant telefonu, laiškais.

Violeta yra laiminga galėdama padėti kitiems, nes pati yra patyrusi, kaip svarbu padėti ir paremti, kai tau yra sunku.

Violeta sako, kad svarbu nesijausti vienišam ir priimti pagalbą.

ROUZĖ RESNIK: DRĄSIOS SVAJONĖS VIRSTA REALYBE  

Rouzė Resnik yra amerikiečių pianistė, visuomenininkė ir pedagogė.

Visuomenininkas yra žmogus, kuris rūpinasi visuomene, aktyviai dalyvauja jos gyvenime.

Rouzė San Fransiske įkūrė „Užkerėtų kalvų stovyklą“ neregiams.

San Fransiskas yra miestas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Stovykloje vyksta nardymas ežere, jodinėjimas, žygiai, žvejyba, irklavimas, rankdarbiai, įvairiausi žaidimai ir kitoks aktyvus laisvalaikis gamtoje.

Stovykloje neregiai gali pramogauti ir išbandyti savo jėgas įvairiose veiklose.

Rouzė visada manė, kad svarbiausia, kaip į aklus žmones žiūri sveikieji.

Rouzei buvo svarbu, kad visi žmonės turėtų lygias teises.

Rouzė regėjimo neteko vaikystėje dėl ligos.

Rouzė augo didelėje šeimoje, kurioje buvo 8 vaikai.

Rouzės šeima gyveno Niujorke.

Nors tėvai nebuvo turtingi, Rouzė sėkmingai baigė vidurinę mokyklą, lankė ir muzikos mokyklą.

Rouzė vėliau laimėjusi stipendiją išvyko mokytis į muzikos konservatoriją Paryžiuje.

Paryžius yra Prancūzijos sostinė.

Konservatorija yra speciali muzikos mokykla.

Stipendija yra speciali piniginė parama, kurią gauna gerai besimokantys studentai.

Grįžusi į Niujorką, Rouzė baigė koledžą, norėjo dėstyti prancūzų kalbą, bet negalėjo, nes neregiams neleido mokyti kitų žmonių.

Rouzė nuvyko į San Fransiską, laimėjo pianistų konkursą ir pradėjo muzikinę karjerą.

Rouzė grojo radijuje, baruose.

Dienomis Rouzė, padedama savo šuns vedlio, lankė mokyklas, kur rengdavo koncertus-paskaitas.

Šuo vedlys tai šuo, kuris padeda vaikščioti neįgaliesiems, perspėja apie pavojus, saugo.

Rouzė kartu su savo drauge Nina ėmė organizuoti neregių poilsį.

Surinkusios pakankamai pinigų jos nupirko žemės su mišku, kur įrengė stovyklą, poilsiavietę neregiams.

Rouzei teko apsilankyti neregių stovykloje, kai ji pati dar buvo vaikas.

Kai buvo maža, Rouzei buvimas kartu su vaikais, žaidimas gamtoje suteikė pasitikėjimo savimi, drąsos.

Rouzė vadovavo neregių centrui, įkūrė kvapų sodą, kuriame augalų pavadinimai buvo surašyti brailio raštu.

Rouzė labai kovojo už neregių teises, siekė, kad neregiai galėtų dirbti švietimo sistemoje.

Rouzė norėjo išbandyti visas veiklas — mezgė, keliavo, dėstė, skaitė pranešimus ir rašė knygą.

Rouzė norėjo parodyti, kad neregiai gali atlikti labai įvairius dalykus ir nusipelno pasitikėjimo bei galimybės.

Rouzė mirė 2006 metais, likus 3 mėnesiams iki jos 100 gimtadienio.

Rouzės sukurta stovykla dar ir dabar kiekvieną vasarą prisipildo juoko ir judrių, aktyvių, laimingų žmonių.