Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Rouzė Resnik: drąsios svajonės virsta realybe

Nardymas ežere, jodinėjimas, žygiai, žvejyba, irklavimas, rankdarbiai, įvairiausi žaidimai ir kitoks aktyvus laisvalaikis gamtos apsuptyje – tai „Užkerėtų kalvų stovyklos“ neregiams San Fransiske vasariška kasdienybė. Nedidelė salelė, kurioje be jokių dirbtinių kliūčių žmonės gali pramogauti ir išbandyti savo jėgas įvairiose veiklose yra vienas iš gausybės amerikiečių pianistės, visuomenininkės ir pedagogės Rouzės Resnik (Rose Resnick) gyvenimo projektų. „Tikroji aklumo kančia yra ne regos trūkumas, bet aplinkinių požiūris, – pripažino ji savo autobiografinėje knygoje. – Kaip ir kitų mažumų, giliausias negalinčiųjų matyti troškimas yra lygios galimybės ir kad juos laikytų žmonėmis.“ 

Vaikystėje dėl tymų sukeltos glaukomos netekusi regos ukrainiečių migrantų duktė ne kartą turėjo įtikinti aplinkinius, kad jos gebėjimai pranoksta aplinkinių lūkesčius. Gausi, aštuonis vaikus auginusi jų šeima gyveno Niujorke, žemutiniame Rytų Manhatane. Nors tėvai nebuvo pasiturintys, Rouzė sėkmingai įgijo vidurinį išsilavinimą bei lankė Manhatano muzikos mokyklą. Vėliau ji taip pat laimėjo Fontenblo konservatorijos Paryžiuje stipendiją ir studijavo pas muzikos pedagogikos legendą Nadią Boulanger. Grįžusi į Niujorką, ji baigė Hunterio koledžą, ruošdamasi dėstyti prancūzų kalbą, ir tik baigusi studijas sužinojo, kad, būdama neregė, ji neturi teisės mokyti. 

„Dievas padeda visiems, kas padeda sau patys“, – pasiremdama tokiu kredo, R. Resnik nuvyko į San Fransiską, tapo nacionalinio pianistų konkurso laureate ir pradėjo muzikinę karjerą. Ji akompanavo radijo vokaliniam kvartetui, grojo baruose, kur lankytojai pageidavo už 5 dolerius vis tų pačių melodijų. Dienomis ji, padedama savo šuns vedlio, lankė mokyklas, kur rengdavo koncertus-paskaitas. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kartu su savo drauge Nina Brandt Resnik ėmė organizuoti neregių poilsio iniciatyvas, kol galiausiai, surinkusios lėšų nupirko apie 130 hektarų ploto miškingos teritorijos, kurioje įrengė stovyklą, poilsiavietę neregiams. Rouzei teko apsilankyti neregių stovykloje, kol ji pati buvo vaikas, ir ta patirtis žaidimo gamtoje, naujų veiklų išbandymo, bendravimo su bendraamžiais ir fizinio aktyvumo tapo jai nepaprastai svarbi, suteikė pasitikėjimo savimi, drąsos. Tad, siekdama šį įkvėpimą perduoti kitiems, ji kūrė naują rekreacijos oazę. 

Ji vadovavo neregių centrui, įkūrė kvapų sodą, kuriame augalų pavadinimai buvo surašyti brailio raštu, kreipdavosi į politikus ir įvairias įtakingas organizacijas, siekdama neregių integracijos švietimo sistemoje, inicijavo pirmąsias garsines paslaugas Kalifornijos kalėjime. Ji baigė magistrantūrą 1961 m., būdama 55-erių, pedagogikos daktarės laipsnį įgijo 75-erių. Ji siekė išbandyti visas veiklas – mezgė, keliavo, dėstė, skaitė pranešimus ir rašė knygą – viena vertus todėl, kad veikla ir naujų dalykų mokymasis jai teikė malonumą, kita vertus, kad įrodytų, jog neregiai gali atlikti labai įvairius dalykus ir nusipelno pasitikėjimo bei šanso. 

R. Resnik mirė 2006 m., likus trims mėnesiams iki jos šimtojo gimtadienio. Daugelis jos iniciatyvų išliko, „Užkerėtų kalvų“ stovykla kiekvieną vasarą prisipildo juoko ir judrių, aktyvių, laimingų žmonių, atrandančių gamtoje savo galias ir drąsių svajonių polėkį. 

Nuotrauka: R. Resnik 

R. Resnik nuotrauka. Garbaus amžiaus moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos plaukai šviesūs, trumpi, garbanoti, moteris užsidėjusi akinius tamsiais stiklais, ausyse segi lašo formos auskarus. Ji plačiai šypsosi, atrodo laiminga ir spinduliuojanti energija. Moteris vilki šviesią margą palaidinę, ant dešiniojo peties matomas blizgus rankinės dirželis.