Aklas pasimatymas

Spaudai parengė Alvydas Valenta, [email protected]

Labanoro vilkas

Radijo laidos „Aklas pasimatymas“ (GOLD FM) svečias – Labanoro vilkas, išvertus į žmonių kalbą – gamtininkas Andrius Gaidamavičius. Svečią kalbina laidos vedėja Irma Jokštytė. 

– Andriau, kaip teisingiausiai reikėtų Jus pristatyti: aplinkosaugininkas, gamtosaugininkas ar vilkų ir girių saugotojas? 

– Teisingiausia, kai mane vadina gamtininku. Nuo vaikystės rašiau „Jaunojo gamtininko“ kalendorių. Dabar esu jau nelabai jaunas gamtininkas, bet šito titulo man visiškai pakanka. 

– Kaip atsirado titulas Labanoro vilkas? Ar pats save taip pavadinote, ar kas nors kitas? 

– Tai yra mano šeimos legenda. Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, per Jonines, mano tėvas ėjo į svečius pas būsimą mano mamą į gretimą kaimą. Kelią jam perbėgo septyni vilkai. Tais laikais buvo sakoma, kad tuomet, kai kelią perbėga vilkas, žmogaus laukianti didelė sėkmė, o čia iš karto septyni! Taip jau buvo lemta, kad po devynių mėnesių tame kaime, kuriame gyveno mano motina, gimiau aš. Kai baigiau universitetą, viena mokytoja, kurią laikiau beveik savo močiute, man padovanojo paveikslą su šešiais vilkais. Paklausiau, o kur yra septintas? Ji atsakė, kad septintasis esu aš. 

– Žmogaus gamtai dažniausiai nereikia, bet žmogui reikia gamtos. Jūsų širdyje meilė gamtai, jos išsaugojimas yra tartum prigimtiniai dalykai. Kaip gamtą galėtume atrasti mes, gyvenantys miestuose ir ką galėtume padaryti, kad ji kuo ilgiau išliktų? 

– Viskas priklauso nuo asmeninio santykio, kaip žmogus gamtą priima. Aš ją priimu kaip savo motiną. Gamtoje nesijaučiu vienas. Kai tavo santykis su gamta toks betarpiškas ir artimas, nereikia jokios kitos priežasties ją saugoti. Jeigu kažkam jauti pagarbą, tai tuo dalyku ir rūpiniesi. Gyvenime buvo nemažai situacijų, kai nusivildavau savo veikla – nieko gera nepavykdavo pasiekti. Po kelių mėnesių pajusdavau tokią vidinę tuštumą, kad vėl grįždavau prie ankstesnės veiklos. Ne visada sekasi daryti tai, ką būnu sumanęs, bet vis tiek jaučiuosi geriau nei tada, jeigu nedaryčiau nieko. 

– Gal yra kokių nors paprastų dalykų, kuriuos galėtų padaryti mieste gyvenantis žmogus ir džiaugtis gamtos artumu? 

– Žmonės mėgsta leisti laiką gamtoje, pramogauti joje, ieškoti ramybės, pusiausvyros (dabar daug visokių šios veiklos apibūdinimų), tačiau kalbant apibendrintai – gamta jie naudojasi. Kai vedu įvairias ekskursijas, pasakoju apie gamtosaugines problemas, vėliau neretai dalis tų žmonių sugrįžta norėdami prisidėti prie gamtos išsaugojimo. Tik taip atrodo, kad gamtininkas, geologas, ekologas geriausiai supranta gamtą ir žino, ką reikia daryti. Gamtą dažniausiai saugome nuo žmonių, nuo savęs. Bet kokia profesija gali būti naudinga. Būtum dizaineris, dailininkas, matematikas – savo profesinius gebėjimus ir talentus visada gali panaudoti gamtai išsaugoti. Tai yra didelė grąža už tai, ką gamta duoda mums. 

– Miestas ir gamta – ar nepritrūksta čia dialogo tarp miestų plėtros šalininkų ir tarp žmonių, norinčių išsaugoti gamtos įvairovę? 

– Urbanizacija, miestų plėtra, yra viena didžiausių gamtosauginių problemų tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje... Didmiesčiai plečiasi, pučiasi gamtos sąskaita. Trūksta supratimo, kad mieste kiekvienas medis yra aukso vertės. Ilgainiui vis labiau susidursime su karščio bangomis, kitomis su klimato kaita susijusiomis problemomis, ir tada medžiai taps mūsų gelbėtojais. Oro užterštumas miestuose nepalyginamai didesnis nei anksčiau. Vilniuje ir Kaune esu pragyvenęs 20 metų. Kai dabar į juos atvažiuoju iš savo kaimo nesuprantu, kaip tokiame užterštame ore galėjau gyventi apskritai. Galimybė žmogui laisvai kvėpuoti – svarbiausias dalykas. Laisvai kvėpuojantis žmogus yra sveikas, gali dirbti, kurti. 

– Visi prisimename Vilniuje vykusias diskusijas dėl pievų šienavimo. Kuri pusė čia yra teisi? Ta, kuri sakė, kad nepjautą žolę palikti yra gerai, ar ta, kuri mano, kad tai sukels daugiau problemų? 

– Kaip gamtininkas manau, kad kuo daugiau miestuose yra gamtos, tuo geriau. Be reikalo baimintasi dėl erkių. Pievos, kad išliktų pievomis, turi būti nušienautos, bet nereikia jų nuskusti paliekant pliką, be jokios gyvybės gazoną. Nešienauta žolė niekaip neatstoja želdinių problemos. Žolinė augmenija nesugeba su miesto tarša kovoti taip gerai kaip medžiai. Seniai kritikavau idėją sodinti želdinius vidury gatvės. Medis yra gyvas organizmas, sodindami vidury gatvės, jį pasmerkiame lėtai žūčiai. Esamų želdinių tai nesaugo, nes nuolat vyksta statybos, nuolat reikia kokio naujo prekybos centro – visa tai želdinių sąskaita. 

– Mitas ar tiesa, kad erkėmis niekas nesimaitina? 

– Pirmiausia, erkės nesimaitina pačia žole. Jeigu ją nušienausime, erkės niekur nedings. Erkės maitinasi krauju, todėl jeigu bus valkataujančių šunų, kačių, bus ir erkių. Neseniai susipažinau su vienu tyrimu: kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo mažiau galimybių erkėms veistis. Erkes medžioja skruzdėlės, pievose perintys paukščiai, viena vorų rūšis, varliagyviai. Kuo daugiau gamtoje įvairovės, tuo erkėms blogiau. 

– Ar reikia bijoti eiti į girią? Bijoti susitikti vilką? 

– Palyginti su Pietų kraštais, Lietuvos gamta yra nepikta. Bet kokiu atveju eidamas į gamtą, turi jausti pagarbą ir ribas. Kiekvienas gyvūnas prieš puldamas žmogų, įspėja. Gyvatė įspėja šnypštimu, briedė pasiruošusi besąlygiškai ginti savo jauniklį, apie tai byloja pasišiaušę jos keteros plaukai. Vilkas žmogų puola labai retai, dažniausiai tai būna susiję su gynyba, kai gyvūnui nepaliekama kitos išeities. Tie, kas laiko šunis, gali sakyti, kad pažįsta ir vilką. Agresyvaus vilko ir šuns gynybos taktika panaši: traukiasi atbulomis, išlaikydami pagarbų atstumą. Daug daugiau atvejų, kai žmogų užpuola lokys, o ne vilkas, bet ir čia dažniausiai kalti būna patys žmonės – gyvūną persekioja norėdami sumedžioti ar nufotografuoti. Buityje, įprastinėje kalboje paplitę daugybė gąsdinimų: jeigu nesuvalgysi košės, jeigu būsi blogas, ateis vilkas... Kaip vilkų specialistas, įkūriau šių gyvūnų apsaugos organizaciją „Baltijos vilkas“. Nepaisant to, visokie panašaus pobūdžio nuo vaikystės girdimi gąsdinimai niekur nedingo. Būdamas vienas tarp vilkų, jaučiuosi nejaukiai. Protas sako, kad negresia joks pavojus, bet emocijos su juo nesutinka. Tokios pasakos kaip „Raudonkepuraitė“ ar „Septyni ožiukai“ neprisideda prie draugiško santykio su vilkais. 

– Ar įmanoma gamtoje jaustis saugiai žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių – nematantiems, judantiems vežimėlyje? Juk net gyvūno gynybos pozicijos dažnai yra matomos, o ne girdimos?.. 

– Neseniai pirmą kartą artimiau susitikau su nematančiais žmonėmis, pabandžiau surengti ekskursiją. Pamačiau, kad gamtoje jie labai gerai orientuojasi. Kaip gamtininkas, aš pats gamtoje daugiau kliaujuosi klausa, o ne rega. Nebūtina pamatyti kiekvieną paukštį, kad suprastum, jog jis ten yra. Išgirsti čiulbant ir supranti, kad tikrai yra. Gamta pilna garsų. Patiems gyvūnams garsai dažnai būna irgi svarbesni už matymą. Regintys žmonės, turintys sveikas akis, daug žiūri, bet mažai mato. Išeina du žmonės pasivaikščioti po mišką, visą kelią praplepa, kai paklausi, ką matė, dažnai neturi ką pasakyti. Gamtą stebėti galima įvairiais būdais – lietimu, klausa, skonio receptoriais. Man pačiam būdavo nelengva atskirti kai kuriuos augalus, nes jie labai panašiai atrodo. Tada paragaudavau ir šitaip atskirdavau vieną rūšį nuo kitos. Tie, kas nemato, šitą žodį rašyčiau kabutėse, gali būti lygiaverčiai gamtos stebėtojai kaip ir mes, turintys sveikas akis. 

– Kaip patartumėte į mišką pažvelgti šiuolaikiniam žmogui, užaugusiam mieste? 

– Dabar yra daug visokių priemonių, palengvinančių gamtos stebėjimą. Išmaniuosiuose telefonuose programėlės, atpažįstančios paukščių balsus ir panašiai. Geriausia mokytis iš jau mokančio žmogaus. Jeigu yra galimybė išeiti į gamtą su vedliu, nepalyginamai geriau už bet kokią knygą ar programėlę. Toks žmogus iš savo patirties gali papasakoti daug nevadovėlinių dalykų. Dažnai tenka vesti ekskursijas žmonėms nuo darželinukų iki Trečiojo amžiaus universiteto. Gamtos pažinimas – veikla, tinkanti visų amžiaus grupių žmonėms. Kartu akivaizdžiai pastebiu, kaip didėja atotrūkis nuo gamtos. Dabartiniai tėvai jau nemoko vaikų elementarių dalykų: ko nežinai, nepažįsti, neliesk, nevalgyk! Miesto vaikai, pasaulį pažįstantys tik iš parduotuvėje esančių produktų neįsivaizduoja, kad gamtoje gali būti nevalgomų ar net mirtinų uogų, augalų. Tą atotrūkį stengiuosi kaip galėdamas mažinti. 

– Ar tai yra pagrindinė jūsų, kaip Labanoro vilko, misija? 

– Filosofinis klausimas. Neturiu ypatingo tikslo ar misijos, nes jeigu išsikeli pernelyg aukštus tikslus ir jų negali įgyvendinti, tada pats jautiesi blogai. Esu mažas „leukocitas“ gamtoje, kuris kovoja su vėžinėmis ją puolančiomis ląstelėmis. Kuo daugiau bus tokių antikūnių, tokių nematomų „leukocitų“, tuo visa mūsų gamta ir visa planeta bus sveikesnė. Tai ir būtų mano misija. 

Laidos įrašą rasite paspaudę nuorodą.

Nuotrauka: Nesumeluotas rūpestis gamta A. Gaidamavičiui yra natūrali būtinybė ir atgaiva / asmeninio albumo nuotr. 

A. Gaidamavičiaus nuotrauka. Jaunas vyras pozuoja miške šiltu metų laikotarpiu. Jis matomas nuo liemens iki viršugalvio, pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jo galva pakelta aukštyn, žvilgsnis nukreiptas į medžių viršūnes. Vyro plaukai šviesūs, trumpi, jis užsiauginęs trumpą barzdą ir ūsus, užsidėjęs akinius. Andrius atrodo ramus ir laimingas, jo veide švelni šypsena. Vyras vilki šviesius languotus marškinius trumpomis rankovėmis. Abi rankas jis sulenkęs per alkūnes, iškėlęs aukštyn ir sugniaužęs kumščius ruošiasi stuksenti į storo medžio kamieną. Andrių supa žaliuojančių lapuočių miškas.