Mūzų pėdsakais

Alvydas Valenta, [email protected]

Senos istorijos puslapius bevartant. Vladimiro Korolenkos „Aklasis muzikantas“

Tęsinys. Pradžia Nr. 10 

Toliau keliaujame V. Korolenkos knygos „Aklasis muzikantas“ puslapiais. Tai knyga apie muziką? Taip, ir kartu ne tik! 

Muzikavimas 

Ankstesnį pasakojimą baigėme konstatuodami mažojo Petrusio prigimties jautrumą. Berniuką itin stipriai veikia gamta, išorinio pasaulio įspūdžiai, tačiau tuo pat metu nedidelis Ukrainos dvaras, kuriame jis auga, skendi tyloje ir melancholijoje. 

Nakties sutemose, prieš užmigdamas, Petrusis girdi kažkokius švelnius, maloniai jaudinančius garsus. Motina iš pradžių galvoja, kad čia tik jo vaizduotė, gal sapnas. Netrukus paaiškėja, kad šie tylūs, banguojantys garsai – iš arklidės sklindanti paprastos ukrainietiškos dūdelės melodija. Ja kas vakarą groja arklininkas Jochimas. Vieną vakarą kažin kokiu būdu arklidėje atsiranda aklasis ponaitis. Ponai demokratiški, su tarnais elgiasi žmoniškai, bet chlopas ir yra chlopas! Tačiau Petrusiui arklidėje lankytis jie nedraudžia, galbūt vien tenkindami vargšo berniuko užgaidą?.. Jochimas vis tebegroja, dūdelės garsai tebesilieja Pietų krašto naktyse. 

Jochimo muzikavimas dvaro poniai primena, kad kažkada pati, lankydama kilmingų panelių pensioną, mokėsi skambinti pianinu. Šitaip į dvarą atkeliauja tikras muzikos instrumentas. Ponia sėdasi prie jo ir pradeda skambinti. Įdomu tai, kad liaudiška dūdelės melodija mažajam Petrusiui artimesnė nei rafinuota klasikinė muzika, bet pamažu pradeda žavėti ir ji. 

„Aklumas uždengia regimąjį pasaulį tamsia uždanga, kuri, žinoma, gula ant smegenų, apsunkina ir varžo jų darbą. Smegenys tamsoje kuria savą pasaulį – liūdną ir niūrų, tačiau ne be savotiškos nerimastingos poezijos“, – ieškodamas geriausiai neregiui tinkamų lavinimo būdų, toliau tebesamprotauja dėdė Maksimas. Tąja nerimastinga poezija Petrusiui tampa muzika. 

Tamsi uždanga, paslepianti regimąjį pasaulį, nerimastinga poezija – romantinės kategorijos. Jomis vadovaujantis galima nuvažiuoti toli į lankas. Tai suprato jau aklųjų švietimo pradininkai, taip pat ir Lietuvoje. Antra vertus, ši romantinė nuostata buvo gyvybinga daugelį šimtmečių, ir atsisakyti jos net XIX ar XX a. žmogui nėra lengva. 

Evelina 

Vieną dieną neregys berniukas, sėdėdamas prie upės, netikėtai sutinka gretimo dvaro valdytojo dukrą Eveliną. Iškalbinga smulkmena – Evelina yra autoriaus motinos vardas! Vaikai beveik vienmečiai, todėl iškart ima žaisti, susidraugauja, net mokosi kartu. Aišku, namuose, kaip bajorams ir dera, nors ta bajorystė... Kaip kokia šiuolaikinė vidurinioji klasė: gyvena ne iš valstybės mokamų pašalpų, bet ir turtuose nesimaudo. Geras giminės vardas, šlėktiška garbė ir katalikų tikėjimas – už visa svarbiausia! Vaikai ir toliau kartu žaidė, mokėsi, augo ir brendo. Petrusį supusi tyla, tamsa, išorinių stimulų nebuvimas ar tik minimalus jų poveikis virto vienatve, melancholija, neregio veide sustingusiu klausimu. Įgimtas berniuko gyvumas metai iš metų vis labiau nyko. Vis rečiau ir rečiau pasigirsdavo juokas. Visus tuos metus Evelina buvo šalia. Iš pradžių tai buvo tik nuoširdi jautrios mergaitės užuojauta, vėliau – vaikiška draugystė, dar vėliau – vyriško ir moteriško prado išsiskleidimas. Kaupiasi ir bręsta nauji jausmai, naujos audros. Suaugusieji tai žino, nes jau yra patyrę, jaunuoliai – tik nujaučia. Petrusis, net ir pasiekęs jaunuolio amžių, buvo kaip šiltnamio gėlė, apsaugota nuo staigių pašalinio gyvenimo permainų. Viršum jo, aplink jį – visur niūksojo tamsa ir kartu nerimastingas nujautimas, kad ta tamsa gal jau tuoj praplyš. Apie tolimą pasaulį jis žinojo tik iš dainų, iš istorijos, iš knygų. Motina matė, kad jos sūnaus siela tarsi snūduriuoja ir nenorėjo šios pusiausvyros sutrikdyti, o kartu ją vis dažniau kamavo skausmingos mintys apie jos vaiko ateitį. 

Ramybę trikdė tiktai Evelina ir, aišku, dėdė Maksimas. Jis suprato, kad ta apgaulinga būsena ilgai tęstis negali. Kartą senasis Garibaldžio bendražygis rimtai sumanė ją išsprogdinti. Gretimame dvare viešėjo būrelis jaunuomenės – Kijevo universiteto studentas, būsimasis muzikantas ir būsimasis kadetas. Maksimas visus juos pakvietė aplankyti ir jo sesers namus. Triukšmingos kalbos, jaunatviškas juokas, galantiški, jaunoms panelėms skiriami komplimentai. Evelina jau nebe vaikas, jai septyniolika. Visa jos povyza spinduliuoja moteriškumą, jos veide – abejonė ir nebylus klausimas. Koks, turbūt kiekvienas skaitantis ar skaitysiantis šią knygą, lengvai numanys. Vaizduotėje ji piešia skaisčius tolimus paveikslus ir aklajam juose neatsiranda vietos... Dėdė Maksimas geriau už pačią merginą žino, kad jos širdyje dar galima kova ir pasirinkimas, kad ji nepasitiki savimi. 

Vienas gražiausių ir giliausių knygos epizodų – dėdės Maksimo ir Petrusio motinos pokalbis, kurio liudininke tampa Evelina. „Juk ji dar vaikas, nepažįsta gyvenimo. Nenoriu tikėti, kad tu norėtum pasinaudoti vaikišku neišmanymu“, – seseriai kalba Maksimas. „O kas gi tada bus su mano berniuku? – susirūpinusi klausia motina. – Kas bus tas, bet jo sąžinės neturi slėgti mintis, kad suardė svetimą gyvenimą. O ir mūsų sąžinės taip pat.“ 

Evelina visa tai girdi, akimirką dvejoja, o paskui, išdidžiai pakėlusi galvą, praeina pro besikalbančiuosius ir eina į sodo galą, kur prie seno neveikiančio malūno savo melancholijoje skendi Petrusis. Apsisprendimas įvyko, jis buvo aiškus ir sąmoningas, padarytas ne iš gailesčio ar užuojautos. Evelina su Piotru (jau nebe su Petrusiu) grįžta į svetainę, kur susirinkęs jaunimas. Piotras sėdasi prie fortepijono ir groja. Groja taip, kad sužavėti lieka visi. „Jums būtinai reikia mokytis muzikos“, – sako Peterburgo konservatorijos studentas. 

Kelionė į vienuolyną 

Scena sode, kurios liudininke ir dalyve tampa Evelina, Piotro muzikavimas dvaro svečiams – vienas kulminacinių pasakojimo epizodų, bet ne vienintelis. Dvasiniu ir fiziniu iššūkiu Piotrui tampa jo šeimos ir jo draugų išvyka į seną apleistą vienuolyną. Šalia vienuolyno palaidotas kazokų atamanas ir aklas bandūrininkas, garsus Zaporožės dainius. Kelionė prasideda linksmai ir romantiškai – istorijai apie kazokų žygius, neregį bandūrininką Piotras negali likti abejingas. Vien dėdė Maksimas aiškiai supranta, kad istorijos atgal nesugrąžinsi ir kad jaunuomenei skirtas kitas kelias, bet kol kas šį supratimą jis linkęs pasilaikyti sau. Atėjusius į vienuolyną svečius pasitinka jaunas vienuolyno broliukas, neregys kaip ir Piotras. Toks pat sustingęs veidas, tokie patys nervingi judesiai, tačiau kartu kažkas yra kitaip: balsas blerbiantis, išvaizda dramblotesnė. Neregys varpininkas kviečia svečius užlipti į varpinę. Visa jo povyza spinduliuoja pagiežą ir gyvenimo nuovargį, kelia gailestį ir užuojautą. Broliui Jegorui, toks varpininko vardas, svarbiausia – gauti iš lankytojų išmaldą. Kuo ji didesnė, tuo geriau! Varpinės aikštelėje įvyksta dviejų aklųjų susitikimas, abiejų veiduose – kančia. Abu panašūs ir kartu tokie skirtingi. Greitai pasirodo ir trečias neregys, romumą spinduliuojantis brolis Romanas. „Visi aklagimiai yra pikti, – kai buvo pasilikę vieni du, Piotrui sako aklasis varpininkas, – brolis Romanas nepiktas, bet jis gimė ne aklas. Jis atsimena motinos veidą.“ Evelinai vienintelei lemta tapti šio pokalbio liudininke. Du vienuolyne gyvenantys neregiai – du požiūriai į pasaulį, aplinką, artimiausius žmones. Pirmasis: kančia, pyktis, pagieža; antrasis: giedra, romumas, taikumas. 

Po kelionės į vienuolyną Piotras ima keistis: darosi piktas, dar labiau užsisklendęs ir nepatenkintas. Vieninteliu jo užsiėmimu tampa prievolė kentėti ir kankinti kitus. Tačiau tai yra ne kas kita, o tik išvirkščia egoizmo pusė. Dėdė Maksimas šią jaunojo ponaičio būseną supranta geriau nei kas kitas ir imasi veikti. Susitikimas su aklais elgetomis, svetimos nelaimės prablaivo šiltnamio sąlygomis augusį jaunuolį, pažadina norą patirti tikrą nepagražintą gyvenimą. Tuo pat metu jis ima garsiai kalbėti, kad esą būtų laimingesnis kartu su kitais elgetomis klajodamas Ukrainos keliais, prašydamas išmaldos, nakvodamas prie laužo, kęsdamas alkį ir šaltį. Nors skaudama širdimi, dėdė Maksimas sutinka patenkinti ir šią išlepinto ponaičio užgaidą. Kad galutinai nusikratytų melancholijos ir pagiežos, taptų jautrus kitų nelaimėms ir skausmui, Piotras pats kuriam laikui turi tapti akluoju elgeta! Prašyti išmaldos, kęsti alkį ir šaltį... 

Praregėjimas 

Po kelerius metus trukusių klajonių Piotras grįžta į gimtąjį dvarą smarkiai pasikeitęs, praturtėjęs išorinio pasaulio įspūdžiais, prablaivintas vargo ir svetimų kančių. Istorija baigiasi laimingai, Evelina pagaliau išteka už jaunystės draugo, jiems gimsta regintis sūnus, tačiau kažin ar šią pabaigą galėtume pavadinti saldžia? Po trejų metų Piotrą sutinkame Kijeve, mugėje, rengiantį labdaringą koncertą. Garsas apie virtuoziškai grojantį aklą muzikantą jau plačiai pasklidęs. Į estradą žengia jaunuolis didelėmis akimis ir išbalusiu veidu. Jį lydi jauna šviesiaplaukė dama. Muzikantas improvizuoja. Jo improvizacijos galingos lyg siaučianti audra ir lengvos tarsi švelnus stepės vėjas. Jose aiškiai girdėti gimtojo krašto dainų motyvai. Koncerto klausosi ir jau gerokai senstelėjęs dėdė Maksimas. Piotro muzikavimas jau pirmaisiais akordais pavergia publiką: „Šviesi, dūzgianti, gyvybės pilna banga ritasi trupėdama, žėrėdama ir subyrėdama į tūkstančius garsų.“ Šviesius tonus keičia niūrūs, tamsūs, iš po muzikanto rankų pasigirsta aimana, bet Maksimas jaučia: tai jau ne vien egoizmo ir asmeninio sielvarto, o visų nelaimingųjų aimana. „Jis praregėjo ir sugebės laimingiesiems priminti nelaiminguosius, – mąsto senasis garibaldininkas. – Vadinasi, ir jo gyvenimas nenuėjo veltui.“ Paskutiniai šios istorijos žodžiai: „Taip debiutavo aklasis muzikantas.“ 

Ką šitaip baigdamas pasakojimą autorius turėjo galvoje – vien muzikinį savo istorijos veikėjo debiutą ar gerokai daugiau? Atsakyti į šį klausimą paliekama pačiam skaitytojui. 

Nuotrauka: Daugybę pakartotinių leidimų sulaukusios V. Korolenkos knygos „Aklasis muzikantas“ puslapiais keliaujama ne tik muzikos, bet ir neregystės keliais / www.pixabay.com nuotr. 

Šviesioje apgriuvusio dvaro salėje stovi didelis juodas fortepijonas. Jo dangtis pakeltas, tad instrumentas paruoštas skambinti. Juodai dažytas medžio paviršius žvilga, klavišai taip pat atrodo puikiai išlaikyti. Prie fortepijono stovi plati minkšta kėdė, skirta atsisėsti muzikantui. Nuotrauka gana slogi, nors pro didelį arkos formos langą ant instrumento krenta šviesa, dvaro sienos atrodo apleistos, tvyro vienišumo jausmas.