Sveikatos kodas

Autoriaus nuotraukaDovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Gyvenimas, telpantis į skaičiukus


 

Parašas po straipsniuLapkričio 14-ąją visame pasaulyje minima Pasaulinė diabeto diena. 1991 m. šią datą pasiūlė Tarptautinė diabeto federacija ir Pasaulio sveikatos organizacija, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į pasaulinę tos ligos epidemiją. Diabeto paplitimas yra išties didelis, šiuo metu jis užima net trečią vietą po širdies kraujagyslių ir onkologinių susirgimų – liga serga 1 iš 11, apytiksliai tai yra 425 milijonai žmonių visame pasaulyje, o Lietuvoje – apie 120 000. 

Diabeto diena turi ir savo simbolį – tuščiavidurį mėlyną ratą. Jis įvairiose kultūrose simbolizuoja gyvybę ir sveikatą, o spalva atspindi dangų, po kuriuo gyvena visos tautos. Tad mėlynas ratas jungia pasaulinę diabeto bendruomenę, susivienijusią, kad įveiktų šią ligą. 

Tam, kad sergantysis turėtų kiek įmanoma įprastesnį gyvenimo ritmą, ypatinga svarba tenka ligos prevencijai ir priežiūrai: kuo ankstyvesnei diagnostikai, medikų komandos stebėsenai, paties sergančiojo savikontrolei, artimųjų pagalbai ir palaikymui. Apie tai, kaip šie komponentai yra gyvybiškai reikalingi, kalba pačių sergančiųjų istorijos. Jos svarbios tuo, kad patekusiems į panašias situacijas suteikia palaikymo ir vilties, jog gyvenimas tikrai nesustoja. Todėl minint diabeto dieną viena iš jų ir norime pasidalyti. 

Violeta Četyrkovskytė su diabetu susiduria jau 25 metus. Kad šia liga serga, sužinojo būdama 14 metų. „Mane labai troškino, krito svoris. Artimiesiems kilo įtarimų, tad nuvykome pasidaryti tyrimų. Po jų medikai pasakė: „Mergaite, jūs saldi.“ Pradžioje nesureikšminau ligos, galvojau, jei negalima cukraus, valgysiu kitką. Taip ir gyvenau, buvo daromos korekcijos su mityba, leidausi insuliną. Pamenu, pradžioje sesutė padavė apelsiną ir pasakė: „Įsivaizduokit, kad čia jūsų pilvas, į kurį reikia susileisti vaistus.“ Sutrikau, bet nebuvo kitos išeities. Insuliną leidausi 5 kartus per dieną, o cukrų matuodavau vietoj penkių kartų tik ryte ir vakare, nes juostelių gaudavome minimaliai. Neturėjome ir tokių aparatų, kokie yra šiandien, – tikslesni ir patikimesni“, – prisimena Violeta. 

Gerą dešimtmetį moteriai liga nerodė grėsmingų ženklų. Tačiau kartą vairuodama vakare nuo šviesų pajuto raibuliavimą akyse. Nieko nedelsdama kreipėsi į medikus ir Violetai buvo diagnozuota diabetinė retinopatija – lėtinis progresuojantis tinklainės mikrokraujagyslių sutrikimas, kuris reiškė regos silpnėjimą. „Pradžioje dar buvo bandoma vieną akį gelbėti operuojant, bet jos metu cukraus lygis taip krito, kad gydytojams teko rinktis, ar gelbėti akį, ar mano gyvybę. O kita akimi dar šiek tiek mačiau, tačiau neilgai. Net neabejoju, kad prie to prisidėjo intensyvus darbas užsienyje, kur negailėjau savęs, norėjau užsitikrinti ateitį ir nepagalvojau apie tokias skaudžias pasekmes. Čia ir yra didžiausia klaida, kurią, deja, supratau jau pradėjus silpti regėjimui“, – atviravo Violeta. 

Merginai teko mokytis gyventi iš naujo. Didžiausiu ramsčiu jai tapo šeima. Deja, nuo Violetos nusisuko dalis draugų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, tiesiog patys pasimetė, nežinojo, kaip bendrauti su ką tik regėjimo netekusiu žmogumi. Tačiau sunkiausia Violetai buvo atsisakyti vairavimo, nes suprato, kad pasigaminti maistą, orientuotis erdvėje, nuvykti į parduotuvę ji išmoks, bet vairavimo niekuo negalės pakeisti. Dar metus laiko moters automobilis stovėjo kieme, vos tik jos mama išeidavo į darbą, ji sėsdavo prie vairo ir sėkmingai važinėdavo pirmyn atgal per kiemą. 

Netekusi regėjimo, Violeta kurį laiką neskubėjo pagalbos ieškoti tarp LASS žmonių, nors, likimo ironija, bet šią bendruomenę puikiai pažinojo nuo pat vaikystės. Violetos mama dirbo Vilniaus tarprajoniniuose kultūros namuose, gyveno šalia jų, tad ne viena neregių ar silpnaregių šeima tapo Četyrkovskių bičiuliais: „Gatvėje pamačiusi nematantį žmogų, pasisiūlydavau palydėti. Dažnai sutikdavau ir vieną mūsų šeimos draugą Leoną Kirkilovskį, palydėdavau jį iki laiptinės. O kai pati apakau, jis atvažiavo pas mus ir pasakė, kad buvo laikas, kai tu man padėjai, šiandien aš tau bandysiu ištiesti pagalbos ranką. Jis dalijosi savo išgyventa patirtimi, pasiūlė mokytis masažuotojos specialybės. Jau ruošiausi šiam žingsniui tik, deja, likimas smogė dar vieną smūgį – atsisakė inkstai“, – atviravo moteris. 

Tai nutiko nepraėjus metams nuo regos praradimo. Tuo metu Violeta nebeturėjo jėgų net gyventi. Šeimai ir artimiesiems dar labiau teko suremti pečius. Moteriai buvo pradėtos dializės, jos kartais taip išsekindavo, kad buvo sudėtinga paeiti, pykindavo. Procedūros yra atliekamos ir iki šiol, laimei, jau su tobulesne aparatūra ir tiek kentėti nebereikia, tačiau 4 valandų dializės vis tik yra didelis išbandymas organizmui, apie kurį Violeta kalbėjo: „Tai ribinis taškas, nes nežinai, ar grįši namo, ar širdis atlaikys, spaudimas neužkils. Per šią procedūrą išvaloma viskas, ką prieš tai suvalgei, išgėrei, nes kitaip prasidėtų skysčių pertekliaus problemos. Todėl labai reikia skaičiuoti, ką ir kiek valgai. Nepaisant to, į dializes einu kaip į darbą, už kurį alga – galimybė gyventi. Ten tvyro puiki atmosfera, visi kaip šeima, sveikinamės su šventėmis, juk kartu susitinkame dažniau nei su kai kuriais savo artimaisiais. Per dializes, jei nebūna labai negera, galima televizorių žiūrėti, laikraščius skaityti, skiriamas maitinimas. O jei kartais prireikia kokiais nors reikalais išvykti, dializuotis galima visose Europos Sąjungos šalyse, tik reikia susiderinti vizitą.“ 

Sergančiajam diabetu nemaža ligos kontrolės dalis atitenka pačiam žmogui. Laimei, šiandien priemonių gausa puikiai leidžia tai daryti ir netekus regėjimo. Naujausias toks palengvinimas – nuolatinis gliukozės jutiklis, kuris leidžia išvengti adatos dūrių, nuolat teikia informaciją apie gliukozės nuokrypius kraujyje, o pasiekus kritines ribas, telefone instaliuota programėlė suskamba aliarmu. Ši priemonė Lietuvoje pradėta kompensuoti tik prieš keletą mėnesių, ir nors tai yra didelis palengvinimas, tačiau Violeta pastebi ir keletą trūkumų: „Valstybė apmoka tuos sensorius, kurie, lyginant su kitų firmų, yra mažiau tikslūs, prasčiau laikosi ant odos, reikia dar papildomai prisiklijuoti siųstuvą. Tad, jei nori geresnio, turi pirkti iš savo lėšų. Pats sensorius yra dviejų eurų monetos dydžio su lipnia juostele ir plonyte vielute, kuri iššauna į paodį ir dvi savaites matuoja cukraus lygį. Pagal rodiklius ir skaičiuoji insulino dozes. Jas leidžiuosi su penu ir kiekį paskaičiuoju pagal ratuko spragtelėjimų skaičių. Esu bandžiusi ir insulininę pompą, tačiau alergizavo, o ir matančio žmogaus reikia šalia, kad stebėtų, ar nepapuola oro burbulų.“ 

Kad vis daugėja neregiams pritaikytų priemonių, moteris džiaugiasi ne tik dėl ligos kontrolės, bet ir dėl to, kad tai palengvina visas neregio gyvenimo sritis. Tačiau ji pripažįsta, kad vien su technologijomis išsiversti būtų sudėtinga, tad čia gelbsti asistentinis taksi, asmeninio asistento pagalba, kurią moteris vertina dar ir dėl to, kad sumažėjo situacijų, kai žmonės sutrinka prašomi pagalbos ar ją suteikia taip, kaip supranta. „Ši paslauga, nors kai kuriais aspektais yra dar tobulintina, tačiau leidžia būti savarankiškais žmonėmis. Ir iki tol nesėdėdavau namie, bet daug visko nutikdavo. Kartą važiuodama taksi paprašiau vairuotojo palydėti iki laiptinės, nes pasakiau, kad nematau. Jis paklausė, o su kuo aš nematau, tuomet atsakiau, kad paprastai žmonės akimis nemato. Ir panašių nutikimų neišvengiau net poliklinikoje – kartą paprašiau sesutės, kad ant lapelio parašytų telefono numerį. Tai ji paklausė, kaip aš perskaitysiu. Atsakiau, kad man svarbu turėti, o perskaityti gali kad ir vairuotojas ar tiesiog programėlė.“ 

Šiandien V. Četyrkovskytė spinduliuoja stiprybe, optimizmu, yra tikras energijos ir šviesos užtaisas. Visa tai ne tik padeda gyventi su liga, bet ir savo pavyzdžiu skleisti žinią kitiems, kad reikia rūpintis sveikata ir atidžiai rinktis, ką dėti į burną. Ji teigia: „Yra labai daug sveiko ir skanaus maisto, tereikia jį atrasti. Bet jei tėveliai kerta čipsus vaikų akivaizdoje, vargu ar atžalos griauš morkas. Gaila, kad ne visi supranta, kokie pavojai. Nors tenka pripažinti, kad aš taip pat savu laiku negalvojau, kad neteksiu regėjimo ir kad susirgsiu „tiksliukų“ liga, kai visas tavo gyvenimas sutelpa į skaičiukus.“ 

Nepaisant to, kad ligos kontrolei tenka skirti nemažai laiko, Violeta neatsisako ir visiems įprastų veiklų. Jau kuris laikas moteris dirba labdaros ir paramos fonde „Padėk gatvės vaikams“, kuriame organizuojamas sportinis užimtumas vaikams iš nepilnų, socialiai pažeidžiamų, tarp jų ir ukrainiečių šeimų. Violeta fonde rūpinasi parama, todėl ji puikiai gali dirbti iš namų tvarkant dokumentus, bendraujant telefonu, laiškais. 

Tačiau ne tik darbe, bet ir kitose veiklose moteris yra laiminga galėdama padėti kitiems, nes pati yra patyrusi, koks sunkiais momentais yra svarbus palaikymas, fizinė pagalba ar tiesiog žinojimas, kad esi ne vienas. Tai, kad šiandien Violeta mėgaujasi viskuo, ką gyvenimas jai duoda, ji ir yra nepaprastai dėkinga savo aplinkai, o ypač mamai, kuri, nors ir pačiai netrūko sunkių momentų, padėjo ir padeda iki šiol. „Nesigailiu dėl nieko, ką teko ištverti. Taip turėjo būti. Tačiau neslepiu ir to, kad didžiuojuosi visa tai atlaikiusi. Todėl, jei matau, kad kažkam reikia pagalbos, nenusisuku. Vien tas bendrumo jausmas susitikus prie puodelio kavos, tiesiog gydo. Tad viskas mūsų pačių rankose“, – atviravo V. Četyrkovskytė. 

 

Nuotrauka: V. Četyrkovskytė stengiasi padėti kitiems, nes aplinkinių rūpestis ir pagalba buvo ir tebėra labai svarbi susidūrus su daug išbandymų atnešusia liga ir netekus regėjimo / asmeninio archyvo nuotr. 

V. Četyrkovskytės nuotrauka. Jauna moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, galvą kiek palenkusi žemyn link dešiniojo peties. Jos plaukai šviesūs, banguoti, iki pečių, žvilgsnis nukreiptas žemyn į rankose laikomą šviesių gėlių puokštę, veide – kukli, nuoširdi šypsena. Moteris vilki šviesią margą palaidinę, ant kaklo segi smulkią grandinėlę. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]