Aklas pasimatymas

Spaudai parengė Ginta Čingaitė-Kiznienė

„Įgalinti žmogų – tai nieko nedaryti už jį“

Kviečiame susipažinti su projekto „Nuo globos link galimybių“ bendruomeninių paslaugų plėtros koordinatoriumi ir ekspertu Gyčiu Baltrūnu, kurį kalbina radijo laidos „Aklas pasimatymas“ (GOLD FM) vedėja Irma Jokštytė. Kalbėta apie daug ką – apie kitokias galimybes ir tų galimybių paieškas, apie socialines paslaugas Lietuvoje ir kaip stiprėja, kaip dar gali sustiprėti mūsų sistema. 

– Gyti, savo profesinį pašaukimą pajutote labai anksti. Kaip socialinis darbas atsirado Jūsų gyvenime? 

– Gali būti, kad prasidėjo nuo to, jog užsiauginau ilgus plaukus. Tuo metu mokyklose nelabai buvo galima jų auginti. Ir tuo metu mano biologijos, kuriai turiu patraukimą, pažymys suprastėjo iki patenkinamo. Stoti ten nebegalėjau. O kai ilga šukuosena pasikeitė į skiauterę, pažymys suprastėjo visai. Tikriausiai tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau socialinį darbą. Tuo metu kaip savanoris dirbau su gatvės vaikais. Kadangi tuomet keitėsi socialinė santvarka ir kūrėsi sistema, tie gatvės vaikai nukeliavo į vadinamuosius specialiuosius globos ir auklėjimo namus, dabar vadinamus socializacijos centrais. Vaikus pasiimdavome į stovyklas. Tada man buvo 16–18 metų. Mano vidinis maištas, kuris skatino keisti šukuosenas, siekti, kad žmonės žiūrėtų ne į tai, kas ant galvos, o kas galvoje, atvedė į tą sritį. 

– Ar pažinęs sistemą nuo pat jos kūrimosi pradžios pastebite pokyčių? Kur mes jau nuėjome per beveik 30 metų? 

– Labai sunku vertinti, kai visą laiką esi toje sistemoje. Čia beveik kaip savo vaiko augimas, jų turiu tris. Vienas jau užaugęs, antrakursis, bet to nematai, reikia kažkokių atskaitos taškų, pavyzdžiui, nuotraukų. Jei imčiau nuo tada, kai pradėjau, beje, tuo metu buvo tokia aklų vaikų, gatvės vaikų, vaikų iš nepasiturinčių šeimų ir gabių vaikų integracijos stovykla Anykščių rajone, ta „nuotrauka“ būtų tokia, kad tuo metu mes neturėjome nei vaikų teisių, nei vaikų globos, nei rizikos šeimų sistemos. Vaikus tiesiog susirinkdavome gatvėje ir sąvartynuose. Dabar kai pagalvoji, beveik Afrika. Bet taip buvo. Pakankamai greitai tai tvarkėsi, 1997-aisiais gatvėse vaikų jau buvo nedaug, dabar tikriausiai jų iš viso neberasi. Jei žiūrėtume į ilgesnį periodą, tai išties daug padaryta, ypač socialinių paslaugų ir socialinės apsaugos sektoriuose. Bet dar labai daug reikia padaryti, nes vejamės Vakarus, mokomės iš jų klaidų, bandome jų nekartoti, bet ne visada pavyksta. Ta „nuotrauka“, kuri keičiasi, yra dabarties laikas, kai mes paslaugomis žmones užbombarduojame. Net ir mūsų projektas „Nuo globos link galimybių“ yra tolstantis nuo globos, nes ji yra viena iš intensyviausių paslaugų, kai visas žmogaus gyvenimas įdedamas į paslaugas. Jam suteikiamos apnakvindinimo, apgyvendinimo, maitinimo, priežiūros paslaugos. Visas gyvenimas paslaugomis. Tuomet jis pats kažkur prapuola. Perteklinė pagalba ir jos įvertinimas yra labai svarbu. Dabarties sistemos „nuotrauka“ jau rodo, kad mes esame išsivysčiusi šalis ir galime suktis kitur. 

– Kaip gimė Jūsų projektas ir kokiai tikslinei grupei jis skirtas? 

– Yra toks dalykas, kaip institucinės globos pertvarka, kuri vyksta jau nuo 2013 metų. Pats projektas „Nuo globos link galimybių“ apima keturias „minkštas“ paslaugas: tai reiškia, kad mes nieko nestatome, nieko negriauname, mes tiesiog finansuojame, prižiūrime ir stipriname naujas modernias paslaugas, kurios gali būti alternatyva institucinei globai. 

Pirmoji paslauga yra apsaugotas būstas. Bute, padedant darbuotojui, be nuolatinės visą parą apimančios priežiūros gyvena neįgalus asmuo, turintis psichosocialinę ar intelekto negalią. Jam suteikiamas būstas ir apmokamos nuomos ir komunalinės išlaidos. Gyventi žmogus turi pats. 

Antroji paslauga yra pagalba priimant sprendimus. Čia orientuojamasi į tą pačią grupę – asmenis, turinčius psichosocialinę ir intelekto negalią. Kai kuriems tai yra labai sudėtinga, nes kartais žmonės nešneka, negirdi, nemoka skaityti, reikia alternatyvių kalbų naudojimo. Kai kuriems tai yra pagalba susidėlioti, susiskaičiuoti mėnesio biudžetą. Tiems žmonėms, kurie buvo užbombarduoti paslaugomis ir gyveno institucinėje globoje, susiplanuoti bent vieną vakarą per savaitę yra labai didelis iššūkis. Nes viskas buvo už žmogų padaryta daug metų, jis taip užaugo, gyveno nuo vaikystės. Darbuotojai, teikiantys šią pagalbą, sako turintys tuos žmones mokyti norėti, nes jie nieko nenori, kažkas visada už juos norėdavo. 

Trečioji paslauga yra socialinės dirbtuvės. Projekte yra net 27 dirbtuvės. Tai yra, kai 10–15 neįgaliųjų su darbuotojų pagalba gamina arba teikia paslaugas. Tai yra paslauga, ne tiesiogiai susijusi su įdarbinimu, o labiau orientuota į užimtumą, į alternatyvą dienos socialinei globai, bet siekiama gaminti kažką paklausaus laisvoje rinkoje. Dabartinė praktika rodo, kad paklausiausios yra paslaugos, tokios kaip aplinkos ar kapų tvarkymas, vejos pjovimas. Žmogus į dirbtuves ateina kaip į darbą. Nors paskata yra simbolinė, 40 eurų, bet keičiasi žmogaus vaidmuo visuomenėje. Jis jaučiasi reikalingas, prasmingai praleidęs laiką. Dirbtuvių vietą jis saugo kaip savo darbo vietą. 

Ketvirtoji paslauga yra įdarbinimas su pagalba, kai su pagalbininku žmogus įdarbinamas atviroje darbo rinkoje. Dirbama tiek su pačiu asmeniu, tiek su darbdaviu, ruošiama įsidarbinimui ir užtikrinant iki metų išlikimą darbo vietoje. 

– Esate pasakęs, kad mūsų socialinė sistema labiau kenkia, nei padeda. Kodėl taip yra? 

– Dabar drįsčiau ginčytis, nes mūsų socialinė sistema yra labai plati. Nėra taip, kad visos jos dalys daugiausia kenkia. Pati sistema tikriausiai daugiau padeda, nei kenkia, bet iš Vakarų ir Amerikos perimta sistema turi šiokį tokį virusą. Virusas – perteklinė pagalba. Vakaruose tai buvo pastebėta, kai kur atsirado tokie judėjimai kaip „Over protection“ koncepcijos, per didelis apsaugojimas, per stiprus. O mes Lietuvoje, judėdami nuo vienos santvarkos prie kitos, tas paslaugas supratome ir dabar suprantame labai pažodžiui. Kas yra paslauga, kaip galima įgalinti žmogų? Galima tik vienu būdu – nieko nedaryti už tą žmogų. Jeigu tas žmogus pats gali padaryti arba išmokti, jis privalo tai ir daryti. Ir darbuotojas, darydamas už tą, kuris gali arba gali išmokti, visada padaro meškos paslaugą ir pripratina prie perteklinės pagalbos, nes žmogus laukia patogios, į patarnavimus panašios paslaugos. 

– Kaip manote, ar socialinių darbuotojų suvokimo apie skirtingas žmonių galimybes pokyčiai vyksta pakankamai greitai? 

– Sudėtingas klausimas. Jei iš savo pusės, galėčiau sakyti, kad vyksta labai lėtai. Socialinio darbo bendruomenė yra labai didelė. Didelė dalis į ją atėjusių yra persikvalifikavusių žmonių iš senosios sistemos, kur paslaugos buvo suvokiamos kaip patarnavimai. Net pats esu girdėjęs, kai ministro ar viceministro lygmens žmogus, atvykęs į globos įstaigą yra pasakęs, kad globos namų gyventojai neturi nieko daryti, viską už juos padaryti turi personalas. Tas buvo ne taip seniai, jau esant dabartinei santvarkai. Aišku, buvo ir politinių posūkių, brendome kaip visuomenė. Tas nesuvokimas atėjo iš to paties, nes žmonės laukia nurodymų, kaip reikia padaryti. Bet yra net pasakymas, kad už kitą nepanorėsi. To, ko nori žmogus, kuriam teikiamos paslaugos, geriausiai žino tik jis pats. 

– Kokie yra sėkmingiausi Jūsų projekto pavyzdžiai, kuriais galėtume šiandien pasidžiaugti? 

– Turime žmonių, kurie išėjo iš globos namų po ilgo gyvenimo ten, nuo pat vaikystės, sukūrė šeimas ir gyvena apsaugotame būste beveik savarankiškai, nors jau buvo pakankamai garbiame amžiuje. Turime įsidarbinimų ir sėkmingos karjeros atvejų. Turime žmonių, kuriais niekas negalėjo patikėti, nes buvo tokių įrašų, kad žmogus nesugeba nusiprausti, jie buvo vertintini, kad niekur kitur negalės gyventi, tik globos namuose. Jie sėkmingai gyvena apsaugotame būste ir savarankiškėja. Turėjome tokių žmonių, kurie iš dienos centro mieste nesugebėdavo pareiti savarankiškai namo į apsaugotą būstą. O dabar jie važiuoja savarankiškai per visą Lietuvą, randa žymiai sunkesnius kelius. Tokių istorijų yra labai daug. 

– Gyti, Jūs esate rašytojos Vandos Juknaitės sūnus, kuri taip pat daug širdies atidavė dirbdama su gatvės vaikais. Kokius prisiminimus atsinešėte ir kurie galbūt šildo ir šiame darbe? 

– Nėra taip paprasta atsakyti. Pats lygiavertis santykis su žmogumi. Kai vyko stovyklos su aklaisiais, tuomet buvau dar vaikas, net ne savanoris, kaip sūnus V. Juknaitės, kuri vesdavo tą stovyklą. Buvo viena mažiau savarankiška mergina iš A. Jonyno mokyklos, ne todėl, kad jos negalia buvo didesnė, bet todėl, kad jos niekas nelavino, nestūmė mokytis. Tas supratimas iš čia ir atėjęs, bet visą laiką džiaugsmas yra tada, kai grąžini žmogų į gyvenimą. Ne visada sulauksi padėkos mokydamas žmogų būti žmogumi, imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Čia gal toks vidinis tikėjimas, kad tik tuomet matosi darbo prasmė. Tik labai sunku ją pamatuoti ir atrasti, kai gauni negatyvo. Tie patys vaikai, pajutę žmogiškesnę šilumą išliedavo pyktį, nes jie negalėdavo tuo patikėti. Susitvarkyti su trumpalaikiais praradimais, su pabėgimais, su atkryčiais ir eiti į priekį yra pakankamai sudėtinga. Net ir socialiniams darbuotojams reikia papildomų paslaugų, kad jie galėtų tą sėkmingai daryti. Po truputį Lietuvoje įsigali profesinių santykių konsultavimas ar supervizija, kai galima atremti darbinę rutiną, kur mažai dėkingumo ir iš toli atrodo mažai prasmės, kai klientai vietoj dėkingumo kaltina, kad jiems liepiama pačiam viską daryti. Svarbu sugrąžinti žmogui pačiam jo gyvenimą. 

– Kuo sėkminga socialinių paslaugų sistema galėtų praturtinti visuomenę, jei mes darniai rastume būdą, kaip įgalinti kiekvieną jos narį? 

– Atsakymas būtų labai ilgas ir daugialypis. Ką aš pamačiau sekdamas tuos pačius stovyklos vaikus, nusikaltusius, kurie jau po keletą kartų pabuvę specialiuosiuose auklėjimo namuose, įkalinimo įstaigoje, vėliau, po daugelio metų, susirasdavome juos per socialinius tinklus Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje. Pradedame klausinėti, kaip sekasi, ar turi darbą, ar gėrė, ar buvo narkomanai, ar sėdėjo kalėjime. Tuomet kyla klausimas, kodėl tie žmonės bėga iš Lietuvos į tokias šalis. Juk koks skirtumas, kokiame kalėjime sėdėti. Tuos vaikus atradęs dar kartą kaip suaugusius žmones aš supratau, kad tik gerai veikianti sistema leidžia žmogui keletą kartų suklupti ir keletą kartų atsistoti. Jeigu žmogus tiesiasi pats, duoda jam ranką. Ir labai svarbu, kai žmogus tos rankos prašo, nes mes dažnai norime, kad žmogus būtų toks, koks mes norime, kad jis būtų, o ne koks jis nori būti pats. Čia ta taisyklė „už kitą nepanorėsi“ turėtų būti kertinė. Nes žmogus gali rinktis. Kiek yra tekę susidurti su benamiais, dažnai supranti, kad tai jų pasirinkimas. Žmogus pats pasirinko tokį gyvenimo būdą. Jei tai yra prieš žmogaus valią, tai jau yra blogai. Prievartinio būdo, jei jis pasirinko pats, jį sugrąžinti nėra. Kitas labai svarbus dalykas, kai dabar viskas keičiasi žaibiškai, kai atsiranda technologijos ir nauji sprendimai, kiekviena sistema, ar socialinio darbo, ar paslaugų, turi būti peržiūrinėjama, ar ji dar reikalinga būtent tokia. Ta pati švietimo ar mokyklų sistema, lygiai tas pats, nes gal mokome to, ko dabar nebereikia. 

Visą laidą klausykite paspaudę nuorodą.