Ir kūnui, ir sielai

Alvydas Valenta, [email protected]

Asistentai, draugai, terapeutai

Daugelis esame girdėję ar skaitę apie šunis vedlius, kaniterapinius šunis, su pastaraisiais gal net pažaidę ar juos paglostę. Šunys asistentai arba šunys pagalbininkai – ne vedliai ir ne emocijų „terapeutai“, nors esant reikalui juos turbūt galėtų pavaduoti. Šunų asistentų ir jų savininkų veikla mūsų šalyje tik žengia pirmuosius žingsnius. 

Šunų asistentų pradininkė Lietuvoje – vilnietė Ajana Lolat. Ajana neslepia, kad pati turi cerebrinį paralyžių, su juo gyvena nuo vaikystės. Ajana siekia daktaro laipsnio ISM vadybos ir ekonomikos universitete, rašo disertaciją, kurioje tiria žmonių su negalia perspektyvas darbo rinkoje. Kaip pati sako, prie negalios įtraukties klausimų dirba daugiau nei 10 metų. Tarp jos turimų diplomų – ir inovacijų vadybos magistrės. A. Lolat yra įkūrusi labdaros ir paramos fondą, trumpiau vadinamą Mulan fondu (www.mulanfondas.lt). Mulana – Ajanos šuns asistento vardas. „Fondas yra mano, bet pavadintas Mulanos garbei“, – juokauja A. Lolat. 

Merginos vardas viešojoje erdvėje garsiau suskambo prieš keletą metų, tuomet savo veiklą ir dėmesį ji skyrė delfinų terapijai. „Pirmiausia buvo delfinai, bet su jais dabar dirba daugybė organizacijų, remia daugybė fondų, – pasakoja Ajana. – O su šunimis asistentais nedirba niekas. Užaugau su cerebriniu paralyžiumi, mačiau, kaip su juo tvarkėsi mano šeima. Įkūriau fondą, siekdama nešti žinią, kad su negalia galima gyventi. Nekilo net mintis, kad Lietuvoje šunų asistentų galėtų nebūti. Paaiškėjo, kad nėra nei kinologų, nei įstatymų, nei valstybės paramos tokį šunį įsigyjant. Šunį jau turėjau, buvome tapę tarsi viena šeima. Nusprendžiau, kad mano kvalifikacija, turima vadybos patirtis gali padėti kitiems žmonėms.“ 

A. Lolat pasakoja, kad šiuo metu Seime yra parengtas šunų pagalbininkų įstatymo projektas. Jeigu viskas vyks taip, kaip numatyta, įstatymas turėtų būti priimtas jau šių metų rudenį. Šis įstatymas būtų aktualus ir akliesiems, panorusiems įsigyti šunį vedlį, nes tiek šunys asistentai, tiek vedliai priklauso tai pačiai šunų pagalbininkų kategorijai. Tuomet, kai bus priimtas Pagalbinių šunų įstatymas, tiek šunys vedliai, tiek šunys asistentai taps visiškai „legalūs“: galės lankytis viešose vietose, keliauti viešuoju transportu. Šunų šeimininkai turbūt pasakys, kad gali lankytis ir dabar. Taip, gali, bet daug kas vis dar priklauso nuo valdininkų ar paslaugų teikėjų geranoriškumo. Priėmus įstatymą daugelio nesusipratimų ar dviprasmiškų situacijų bus galima išvengti. A. Lolat atkreipia dėmesį, kad svarbu ne tik įstatymas, bet ir valstybės subsidija šuniui pagalbininkui įsigyti. „Viskas kainuoja labai brangiai – šuo, jo paruošimas, pavadėliai, specialios rankenos, šunų žaislai, – pasakoja Ajana. – Šiuo metu nemokamai gauname tik veterinarines paslaugas. Tai irgi nemaža parama.“ 

Atnešti, paduoti, įspėti 

Kas yra šuo asistentas ir kaip jis gali padėti negalią turinčiam ar sergančiam žmogui? Anot Ajanos, kaniterapiniai šunys ateina ir išeina, o šuo asistentas su žmogumi būna visą laiką. Šunys vedliai padeda neregiams, o šunys asistentai padeda visoms kitoms negalioms. Sunkiai judantiems šuo gali padėti vaikščioti – einant būti gyva atrama, atnešti reikalingą daiktą, išjungti ar įjungti šviesą. Kurtiesiems – padėti suprasti jiems aktualią informaciją: šeimininko kvietimą vardu poliklinikoje ar kitoje įstaigoje, kurčiųjų šeimoje auginamą verkiantį vaiką. Jeigu ilgesnį laiką žmogus guli ir nekruta, šuo gali būti išmokytas paspausti pagalbos mygtuką. Viena iš tokių šunų rengimo ypatybių – jie ruošiami konkrečiai negaliai, konkrečiam žmogui. „Šuo asistentas judėjimo negalią turinčiam žmogui gali tarnauti kaip atrama vaikštant, tačiau jeigu žmogus svers, tarkime, 100 kilogramų, iš to nieko neišeis. Mano šuo sveria apie 34 kg, aš pati – 48. Galiu į jį remtis nebijodama sulaužyti šuns nugaros“, – pasakoja Ajana. 

Be fizinės, šunys asistentai atlieka ir psichoterapinę pagalbą. Anot pašnekovės, kad ir kaip gražiai kalbėsime apie negalią turinčių žmonių teises, kad ir kiek šioje srityje dirbsime, negalia yra sunkus gyvenimo išbandymas, iš žmogaus reikalaujantis ne tik fizinių, bet ir dvasinių pastangų. „Man šuns pagalba dažnai esti irgi antrinis dalykas. Matau, kad šunį turintis neįgalus žmogus būna pavargęs, purvinas, bet laimingas, – pasakoja Ajana. – Šuo visą laiką yra tave beprotiškai įsimylėjęs – o tai labai daug! Mulana pakeitė mano gyvenimą 180 laipsnių. Esu mokslo žmogus, pamiršdavau pavalgyti, pailsėti – šuo viską sudėliojo į vietas. Jeigu pamiršiu išvesti į lauką, ji primins, o paskui padarys namuose tokią balą, kad valysiu daug ilgiau, nei būčiau sugaišusi ją išvesdama. Panašiai ir su valgymu, kai pamatau, kaip Mulana skaniai pietauja, prisimenu, kad laikas papietauti ir man.“ 

Pašnekovė prisimena dieną, kai gydytojai pranešė gana nemalonią sveikatos diagnozę: „Parėjau namo, viskas sukasi, slysta iš po kojų – atsiguliau, Mulana suprato, kad kažkas blogai, prisiglaudė, abi pamiegojome. Atsikėliau visai kitos nuotaikos, vėl norėjau kovoti, veikti.“ 

Įsipareigojimas 15 metų 

Atskira kalba – šuns asistento parengimas ir jo draugystė su žmogumi. Ajana pradeda nuo įžvalgos, kurią vėliau patvirtins ir kinologas Vaidotas Glodenis: sunkiau paruošti šuns asistento savininką nei šunį. Pirmiausia tokio šuns paruošimas vidutiniškai užtrunka nuo dvejų su puse iki trejų metų. Kol šuo dresuojamas, mokomas konkrečių pratimų, su juo nuolat turi dirbti ne tik kinologas, bet ir savininkas. „Treji metai – kai kurios santuokos tiek neištveria, – šypsodamasi samprotauja Ajana, – o čia nuolatinis darbas.“ 

Šuns įsigijimą A. Lolat lygina su vaiko atėjimu į šeimą. Šuo asistentas vidutiniškai gyvena apie 15–18 metų, tiek laiko, per kiek subręsta vaikas. Apsisprendimas įsigyti tokį šunį turėtų būti tvirtas ir ilgalaikis – sugalvojau, pasiėmiau – sugalvojau, atidaviau – čia ne tas variantas. Iš kitos pusės, visada reikia atsiminti, kad šuo asistentas nėra robotas. Šuo nesuvalys savo „krūvelių“, teks dirbti šeimininkui. Šuo šeriasi, todėl reikės dažniau valyti namus. Pirmieji treji kiekvieno šuns gyvenimo metai yra ypač sudėtingi: kaip ir žmonių, taip ir šunų vaikai pereina tam tikrus brendimo laikotarpius, šuniui kaip ir žmogui, gali „sukilti“ hormonai, pradėti skaudėti pilvą... Ajana pasakoja, kad esama atvejų, kai žmonės vis dar nori „universalaus“ šuns: „Norime auksinio retriverio, kuris būtų linksmas, draugiškas, atnešinėtų daiktus ir dar saugotų namus...“ Atsiprašome, bet tokių šunų nebūna! 

Kada šuo tampa asistentu – kai yra visiškai paruoštas ir perduotas savininkui ar tuomet, kai dar tik ruošiamas ir gyvena šeimoje? Klausimas – visai ne teorinis. „Seniau šunys gyveno atskirai, būsimi šeimininkai juos lankydavo porą kartų per savaitę, – pasakoja Ajana. – Pamatėme, kad tai nepasiteisina, nes šunys labiau klauso kinologų nei šeimininkų. Tada perkėlėme pas šeimininkus ir dabar šunys dirba kartu su žmonėmis. Tai dar viena priežastis, kodėl prieš įsigyjant šunį asistentą, žmogui reikėtų gerai pagalvoti – dvejus su puse, trejus metus jis turės dirbti kartu su savo keturkoju asistentu.“ 

Apie šunis, jų draugystę su žmogumi sukurta daugybė pasakojimų, teisybės grūdą turinčių ir jo neturinčių legendų. „Kiek įdedi į šunį, kiek išmokai, tiek ir turi, – pasakoja Ajana. – Nemokiau numauti man kojinių, išmoko pati. Kinologų klausiu, ką turėčiau daryti toliau. Atsakė: „Mokyk įdėti kojines į stalčių.“ 

Asistento vaidmeniui labiausiai tinka labradorai, auksiniai retriveriai, vokiečių aviganiai. Pati Ajana turi vokiečių aviganių patelę: „Labradorai – visų draugai, prie visų prieis, palaižys, vokiečių aviganiai – su charakteriu. Bet kas nepaglostys, nepaduos skaniuko.“ 

Inovacijų vadybininkės patirtis Ajanai pašnibždėjo, kad šunims asistentams reikalingi ne tik įstatymai, kinologai ir veterinarai, bet ir visuomenės pritarimas bei supratimas. Antri metai mergina su bendraminčiais rengia šunų asistentų ir jų šeimininkų žygius. Šiais metais toks žygis įvyko rugsėjo 10 dieną Verkių regioniniame parke. „Pernai pasiekėme Lietuvos rekordą, – pasakoja Ajana. – Šiemet sieksime Gineso rekordo – kartu su šunimis eisime 15 kilometrų. Kvietėme prisijungti draugus, visuomenės veikėjus. Norime parodyti, kad turime svajonių, troškimų, norime ir galime siekti rekordų.“ 

Kipras ir jo šuo 

Kiprui – keturiolika. Labradorų veislės kalytei Sorai – dveji. Kipras nuo vaikystės gyvena su cerebriniu paralyžiumi, turi raidos sutrikimų, Sora ruošiama jam padėti. „Vaikas gyvena savo burbule, neturi draugų, – pasakoja Kipro mama Renata. – Tikriausiai todėl su šunimi užsimezgė ypač artimas santykis. Sora ruošiama kaip atraminis šuo, kuriam padedant Kipras galėtų lengviau judėti, bet kartu yra ir geros nuotaikos baterija. Jie draugauja labai gražiai, visada tik geros emocijos. Šuo motyvuoja ir mane. Per 14 metų kiekvienas žmogus gali pavargti, išsisemti.“ 

Mama pasakoja, kad Kipras ilgą laiką nesuprato, kad esti situacijų, kai reikia pakovoti už save, už žaislą, už kokį nors daiktą. Dabar jau ima suprasti: šuo atbėga, jeigu nepasuksi galvos, nepaslėpsi veido, būsi visas aplaižytas.... Taip pat ir su ne vietoje paliktu daiktu, popieriaus lapu – nesaugosi, lengvai taps šuns žaidimų objektu. Kipras negali savarankiškai apsirengti, Sora padeda nutraukti vaikui batus, atneša batą, kai rengdama Kiprą mama to paprašo. 

„Nors Sorai jau dveji, ji vis dar mokoma „amato gudrybių“, kinologas atvyksta į namus, kartą per savaitę vykstame patys į šunų dresavimo aikštelę. Gauname namų darbų“, – pasakoja Renata. 

Vilniaus tarnybinės šunininkystės klubo aikštelėje susitinkame su klubo kinologu V. Glodeniu. Vaidotas – vienas iš nedaugelio kinologų Lietuvoje, ruošiančių šunis asistentus. Čia Kipro mama Renata atveža Sorą, kad išmoktų deramai šuniškai elgtis ir įgytų asistentei reikalingų savybių. „Sora – labai emocionalus šuo, tuojau ima žaisti, šėlioti... Emocijas šuo turi išmokti valdyti“, – sako Vaidotas ir imasi darbo. Treniruotė neilga, bet intensyvi, komandos: „Greta!“, „Gulėk!“, „Pas mane!“. Pasakodamas apie šunų asistentų rengimą, Vaidotas pakartoja ir praplečia daugmaž tai, ką sakė A. Lolat. Šuo asistentas ruošiamas konkrečiam žmogui su konkrečia negalia – judėjimo, klausos, sergančiam tam tikra liga. Paruošimo pagrindas – bendras gyvūno paklusnumas, labai stipri sociologizacija. Šuo mokomas ramiai, tvarkingai elgtis visose situacijose, kuriose būna ar į kurias gali patekti šeimininkas. Bendrojo paklusnumo kursą V. Glodenis lygina su bendrojo lavinimo mokykla, kurią trumpiau ar ilgiau turime lankyti kiekvienas. Kai šis kursas jau išmoktas, kiekvienas šuo mokomas papildomai atlikti dar tris užduotis, atsižvelgiant į žmogų ir jo negalios pobūdį. 

Ką žmogus turėtų žinoti prieš įsigydamas arba sumanydamas įsigyti šunį asistentą? V. Glodenis pataria pirmiausia pasikonsultuoti su specialistu dėl šuns veislės. Šuo neturėtų būti agresyvus, turintis stiprų teritorijos saugojimo instinktą. Šunys asistentai parenkami iš ramesnių veislių – labradorų, vokiečių aviganių. Kaip atraminiai šunys, Vokietijoje populiarūs vokiečių dogai – dideli, gerai sudėti, bet ramūs ir taikūs. Toliau daug kas priklauso nuo aplinkos, kurioje šuo atsiduria ir nuo šeimininko. „Šuo jau gimęs moka viską, ko jam reikia, šeimininkas – ne, – visai rimtai dėsto V. Glodenis. – Didžioji darbo dalis yra su žmogumi, o ne su šunimi. Jeigu žmogus moka šuniui pasakyti, ko nori, paprastai nekyla jokių problemų, bet žmonės dažniausiai nesupranta šunų kalbos, todėl tenka daug ir kantriai mokytis.“ 

Taigi jeigu perskaitę šį straipsnį sumanysite įsigyti šunį asistentą ar keturkojį vedlį, pirmiausia turėsite išmokti šunų kalbos, o paskui bent dvejus trejus metus kartu su juo daug ir nuosekliai dirbti. 

Nuotrauka: A. Lojat gyvenimą stipriai į gerą pakeitė ištikima ir išmintinga pagalbininkė Mulana / Mulan fondo nuotr. 

Ajanos Lojat ir jos šuns asistento Mulanos nuotrauka. Jauna mergina pozuoja lauke vasaros laikotarpiu. Ji matoma beveik visu ūgiu, nuo blauzdų iki viršugalvio. Ji žvelgia tiesiai į fotografą, šypsosi, spinduliuoja teigiama energija ir atrodo pasitikinti savimi. Mergina abiem rankomis laikosi į ramentus, tačiau stovi tiesiai ir tvirtai. Jos plaukai tamsūs, surišti į kasą. Ji vilki tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis, tamsias laisvas kelnes, ant kaklo riši šviesų šalikėlį. Kairėje rankoje laiko šuns pavadį, šalia merginos paklusniai tupi jos pagalbininkė Mulana. Ji – vokiečių aviganis, nemažas šuo, tupėdama ant užpakalinių kojų ūgiu kone siekia šeimininkės pusiaujį. Mulana įdėmiai žvelgia pirmyn, iškišusi liežuvį ir įtempusi ausis, atrodo laukia komandos. Akivaizdu, kad Ajaną ir Mulaną sieja stiprus ryšys. Joms už nugarų – gatvė, šaligatviu eina stambaus sudėjimo berniukas, aplinkui matomi krūmai.