Aklas pasimatymas

Irma Jokštytė

Apie vidinį žmogiškumo raumenį

Kaip visuomet – įtraukianti ir uždeganti savo mintimis, charizma, nestokojanti gero ūpo ir taiklaus žodžio Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, visuomenininkė, aktorė Nijolė Oželytė yra puikiai pažįstama laidos „Aklas pasimatymas“ (radijo stotis GOLD FM) klausytojams. Šią vasarą ji išleido knygą „Atatrankos“, kurią turės progą pavartyti užsiprenumeravusieji „Mūsų žodį“ brailio raštu. Kviečiu skaityti pokalbį su knygos autore apie dalykus, kurie padeda geriau pažinti vieniems kitus ir priverčia susimąstyti apie gilesnes gyvenimo puses. 

– Kaip Jūs laikotės šiais laikais? Papasakokite. 

– O koks skirtumas, kokie laikai? Kai tu žinai, kad atvykai pakankamai neilgai turistinei kelionei į svečią ir labai įdomią egzotišką šalį, kurioje gausu įvykių, kai žinai, kad tavo dienos mąžta sulig kiekviena diena, tai tiesiog stebi, žiūri, vertini, bandai susivokti. Ir laikų kaita tik dar labiau suintensyvina norą suprasti, kas vyksta, kas iš ko kyla, priežasčių ir pasekmių dėsnį. 

– Jūsų kiekvieną pasisakymą galima užrašyti kaip tekstą – labai poetišką, įkvepiantį. Jus pasikvietėme pakalbėti apie knygą „Atatrankos“. Kodėl „Atatrankos“ ir kaip gimė ši knyga? 

– Kaip ir viskas mano gyvenime, viskas gaunasi savaime. Kažkada savo nelaimingai įsimylėjusiam vaikui aš aiškinau, kad visi gyvenimo įvykiai jau yra įrašyti tarsi filmas į CD plokštelę – iš tikrųjų, vertę turi tiktai žmogaus pastanga tuos įvykius išgyvenant, juos suvokiant ir stengiantis juose veikti maksimaliai sąžiningai. Nes tik tada stiprėja tavo vidinis žmogiškumo raumuo. 

Tada aš tiesiog ją guodžiau ir man tie žodžiai atėjo į galvą, bet kai pasižiūriu į savo gyvenimą – viskas jame buvo surašyta, tik man reikėjo labai labai stengtis, kaip tai varlei, įkritusiai į pieno puodynę, mataruoti kojytėm rankytėm, kad susidarytų grietinė, sviestas ir kad nepaskęsčiau. Taip ir šita knyga, ir viskas – aktorystė, politika – išėjo savaime. 

„Tyto albos“ leidykla labai prašė, kad aš parašyčiau knygą. Man sekasi rašyti, tokį prigimtinį talentą turiu nuo jaunystės. Dėlioju žodžius ir moku įdėti mintį į juos, o ne šiaip sau sukurti gražią žodžių konstrukciją. Taigi aš vis žadėjau žadėjau, bet esu hiperaktyvi, per dieną turiu nueiti ne mažiau dešimties kilometrų, o dar daug kuo domiuosi, pavyzdžiui, nuo 2014 m. seku karą Ukrainoje, net kalbą išmokau. Žodžiu, neturiu laiko atsisėsti ir parašyti knygą. Tada leidyklai baigėsi kantrybė ir man pasakė, kad jauni redakcijos darbuotojai, kurie stebi mano feisbuką, pasiūlė surinkti mano tekstus, kurie niekada nebuvo privatūs – aš feisbuką naudoju kaip komunikavimo priemonę, tai yra mano darbo vieta. Ten skelbiami tekstai būdavo kaip išvados to, ką stebiu, kas vyksta. Juos darbštūs redakcijos žmonės ir sudėliojo į knygą. Kai man atsiuntė visą tekstą, paklausė, koks galėtų būti knygos pavadinimas, buvau su savo Saulute, vidurine dukra, jos klausiu: „Vaikeli, kaip tau atrodo, koks gali būti tokio trenkto žmogaus, kaip aš, knygos pavadinimas?“ Ji ir sako – „Taigi, mamyte, atatrankos!“ Aš pagalvojau, koks prasmingas žodis. Be abejonės, kad tai atatrankos į gyvenimą, į mintis, į supratimus, į suvokimus, į baimes. Iš čia pavadinimas, o viršelis – mano jauniausios dukros paveikslas, kurį ji man nutapė prieš dvejus metus, sakydama, kad taip mane įsivaizduoja gyvenime – už nugaros Žemė, priekyje mėlynė, bet kas toje mėlynėje – neaišku, bet aišku, kad ne pabaiga. 

– Šiuo metu jau vyko ir dar tebevyks susitikimai su skaitytojais. Pasidalykite, kaip Jums sekėsi, gal buvo koks klausimas, kuris Jus labai nustebino? 

– Atrodo, kad gyvenime jau nėra kuo stebėtis, bet aš kaskart nustembu, svarstydama apie tokius, sakykime, filosofinius pasakymus, kurie man tikrai nėra filosofiniai. Tarkim, tokie, kad mes esame niekas vieni be kitų, kad esame vienas kito aidas. Net Mocartas yra lygus nuliui, jei niekas neklauso jo muzikos. Bekalbant apie tai susitikimuose tarytum ištirpsta socialinės kaukės ir mes atsiduriame net ne senų pažįstamų, o labai mylinčių vienas kitą žmonių būryje. Kažkokioje tokioje – nenoriu sakyti žodžio „bažnyčia“, bet tokioj bendrijoj, kurioje pasitikime vienas kitu. 

Aš tiesiog išnaudoju galimybę susitikti su žmonėmis. Pretekstas yra knygos pristatymas, bet šnekamės apie tą patį, apie ką aš kalbu visuose susitikimuose. Mano uždavinys dabar, kai man išėjimo durys yra artimesnės negu atėjimo, pasakoti apie savo patirtis, kad tie žmonės, kurie jaučiasi dabar, kaip aš jaučiausi didesnę pusę savo gyvenimo – trenkta, keista, kitokia, nepritapusi prie daugybės žmonių, surastų išeičių... 

Žmonės skiriasi nuo gyvūnų tuo, kad jie negali numaldyti savo proto. Protas juk klausia – kas tu ir ką tu čia darai? Tam, kad numaldytų savo protą, žmonės laiko įjungę televizorių arba radiją, arba dar ką nors – kad tiktai apie tai negalvotų. Jauni žmonės, iki 30 metų, jie dabar labai kitokie, jie tarsi gimsta kitokie: daugiau išsivystę, daugiau suvokiantys, kad jie yra žmonės. Ir yra daugybė jų, kurie tiesiai šviesiai užduoda klausimą apie gyvenimo prasmę. Ne tokį banalų, kad gautų žodinį atsakymą, nes žodinis atsakymas nereiškia lygiai nieko. Jie klausia savęs ir jie negirdi viešoje erdvėje apie tai kalbant, apie esminius dalykus. Jie pažįsta aplinką, jiems žadama, kad jie tuoj nuskris į Marsą, bet jie nepažįsta savęs, jie nemoka valdyti savo emocijų, nežino, iš ko sudaryti, kam gimė, jiems niekas nekalba apie mirtį... Ir mes kalbame apie tai, pasinaudodami proga. 

– Ar galime sakyti, kad daugiausia Jūsų susitikimuose dalyvauja jaunosios auditorijos? 

– Čia ir yra pagrindinis mano džiaugsmas. Žinote, senukui pritraukti jaunimą yra pakankamai sunku ir tai yra pats brangiausias dalykas. Bet aš į savo senatvę žiūriu taip: praeidama pro veidrodį pamatau ten kažkokią bobelę su kaip kojinė nusmukusia fizionomija ir sakau – „tu sau atskirai, o aš jaučiuosi visai kitaip“. 

Aš kalbu apie tai, kas man svarbu ir šiuo metu. Bandymas pasakyti tiems jautriausiems žmonėms, kurie kartais neišlaikę gyvenimo brutalumo pradeda gerti, svaigintis, kad jiems nebūtų baisu. Aš atsimenu dar jaunystėje rašydavau dienoraštyje, kad aš niekinu save negalint nusižudyti, nors tuomet atrodė, kad gyvenimas beprasmis. Aš suprantu tų jaunų žmonių būklę. Ir tai yra pagrindinis taikinys – tie žmonės, kurie dar gali pasijusti kaip tik teisingai gyvenantys, nes yra labai jautrūs. 

– Atsiverčiu bet kurią Jūsų mintį knygoje, pabandykime paskaityti. Rašote: „Lygybės nėra ir niekada nebus. Kaip skiriasi žmonių ūgis, taip visuomet skirsis ir jų galimybės. Laimingas ne tas, kuris save su kuo nors lygina, o tas, kuris esamą ūgį ir galimybes gali geriausiai panaudoti.“ Mintis, tinkanti mūsų laidai, nes dažnai kalbame apie besikeičiančias pašnekovų galimybes. Galbūt turite patarimą tiems, kurie labai abejoja, dvejoja dėl savo galimybių? 

– Patarimai žmonių neveikia, nes tu kalbi vieną, o žmogus girdi kitą – nelygu jo suvokimas. Šita mano mintis gimė iš labai skausmingos patirties. Dar mokyklos metais aš savo klasę taip buvau padalijusi, kad yra „grietinėlė“ – kelios mergaitės, kurios labai gražiai bendraudavo su mokytoja ir gaudavo gerus pažymius, po to būdavo „kefyras“ – bendra klasės masė, ir „išrūga“ – aš. Mano išeitiniai duomenys šiame gyvenime... Man atrodė, kad dievulis mane nubaudė, nors dabar suprantu, kad apdovanojo – jis man davė viską, kad aš tik neprisiriščiau ir nesusireikšminčiau. Pavardė – Oželytė, visa ryža (tada Vilniuje buvau viena tokia), visi tyčiodavosi iš manęs, trumpos kojos. Gimti prieš 68 metus be tėvo, tai yra benkartu... Visi benkartu ir vadino. Todėl aš net palyginti savęs su niekuo negalėjau, nes mano visi daviniai buvo ne nuliniai – jie minusiniai. Tas mane labai kankino, bet pragyvenusi pusę gyvenimo ir neiššvaisčiusi savęs tam, kam save iššvaisto daugybė žmonių, gilinausi į prasmes. 

Žmonės stengiasi savo vaikus užprogramuoti būti laimingesnius nei jie patys. Bet kaip nelaimingas žmogus gali užprogramuoti kitą laimei? Tai yra absurdas. Kadangi aš šitų žaidimų nelošiau, nes žinojau, kad aš nei graži, nei meilės, nei karjeros žaidimuose – niekur negaliu nugalėti ir pralenkti kitų, gilinausi į tai, kas esam mes. Esu tas žmogus, kuriam reikia žinoti, o ne tikėti. To, kad kažkas matė dievulį manęs paguosti negali, aš pati turiu pamatyti. Man kito žmogaus pasakymai yra jo patirtis. Jeigu būtų galima patirtį perduoti žodžiais, tai ir gyventi nereikėtų, kažkas galėtų papasakoti, kaip čia yra – ir viskas. 

Aš manau, kad gyvenimas yra pataisos darbų stovykla ar treniruoklių salė. Ir niekas čia negimsta jokiai laimei, kaip mums meluoja nuo vaikystės. Kiekvienam duotos tos ypatybės, su kuriomis jis turi dirbti. Ar tai kažkokios fizinės savybės, ar didžiulė dovana, ar didžiulis turtas, kuris virsta tave griaunančiu instrumentu... Ne paslaptis, kad labai turtingų ir kartais nelabai protingų tėvų vaikai patiria asmenines tragedijas. Taip kad šitas gyvenimas yra treniruoklių salė – auginti savo raumenį, kad išeitų stipresnis, nei yra. Kai aš tą supratau, buvo praėję labai daug metų – turbūt buvau 40-ies, kai pradėjau kvėpuoti lengviau, ir tik dabar, kai man 68, aš kvėpuoju visai lengvai. Bet manau, kad tie žmonės, kurie klauso manęs, skaito, jaučia, kad aš kalbu ne pasakas, ir jiems tampa lengviau. Jie žino, kad jų tokia jautri būsena nėra beviltiška. Nelyginimas savęs su kitais – labai gera idėja, nes tavo keliu niekas nepraeis ir tu nepraeisi niekieno keliu. Tavo treniruokliai tik taviškiai ir tu turi treniruoti tik savo raumenį. 

– Nijole, Jūs susitikime su skaitytojais Kaune, kuriame aš džiaugiuosi galėjusi dalyvauti, šiek tiek kalbėjote apie tai, kokia būtų Jūsų knyga, jei vis dėlto rastumėte laiko, energijos, įkvėpimo ją parašyti. Ar galime tikėtis tokios knygos? Kam ji būtų skirta, apie ką? 

– Aš jau minėjau, kad kai man dabar yra šitiek metų, jaučiuosi netrenkta, nekvaila, ir pirmąkart tai suformulavau per šias Jonines – negalėjau miegoti, kai kas labai linksminosi po mano langais. Ir aš pagalvojau 4 valandą ryto, kad gal neleisiu veltui laiko negalėdama užmigti, gal gi pradėsiu tą knygą rašyti? Ją galų gale reikia parašyti, nes esu įsipareigojusi tiems jauniems žmonėms, kurie tiesiog atsižymi, kad yra tose pačiose kelio atkarpose, kuriose aš kažkada buvau, ir kad tai nėra nei baisu, nei neteisinga. Parašiau tokią pirmą pastraipą, kad dabar aš jaučiuosi taip, kaip jaučiatės jūs po kelionės labai tolimoje, egzotiškoje šalyje, kurioje praleidote du mėnesius, išlaipiojote kalnus, aplankėte muziejus, panardėte jūroje... Ir štai – paskutinė diena! Jūs atsibundate viešbutyje – 11 valanda, o lėktuvas – 17-ą. Ir tai yra paskutinė diena, dar eiti kažką pažiūrėti, bet jau nėra ką ir nėra laiko, kitaip sakant, neprivalgęs neprilaižysi, ir į oro uostą važiuoti anksti. Taip aš jaučiuosi dabar. Darbai padaryti, vaikai užauginti, lėktuvas dar neatskrido, kada atskris, nežinau. Pagalvojau, kokia gera knygos pradžia. Bet pala pala, pasvarsčiau, o kaip tu jauteisi visą gyvenimą? Nedrįsdama mamos paklausti, o kas būna po mirties, kokia gyvenimo prasmė, paklausiau – „Mama, kam tu mane pagimdei?“ O ji pradėjo verkti: „Nijolyte, taigi visi gimdo. Aš tave taip myliu, neklausinėk.“ Ir suvokiau, kad ji nesupranta, apie ką aš iš tiesų klausiu. Taigi taip jaučiausi visą gyvenimą. 

Tada gimė dar kita mintis, kurią užrašiau. Gal todėl ir jaučiausi tokia trenkta, nes visi žmonės užsimiršta seksuose, valgiuose, gėrimuose. Kas gi teisingiau tada gyvena: juk tas, kuris atvykęs į šalį stengiasi intensyviai pažinti viską, ką ta šalis gali jam parodyti, praturtėti tuo, kuo jį gali praturtinti, skaičiuoja kiekvieną minutę, dieną ir nepamiršta, kad teks išvažiuoti? Pasirodo, taip ir reikia gyventi. Aš labai klydau galvodama, kad tos mano savybės yra bausmė – tai buvo dovana. Tik taip ir reikia gyventi laikinai atvykus į tokią egzotišką pasaulį kaip mūsiškis, stengtis jį pamatyti, stengtis jį suprasti, išnaudoti, stiprinant savo raumenį ir ruoštis kelionei toliau. 

– Nijole, aš labai tikiuosi, kad užbaigsite šią savo knygą. Dėkui už pokalbį. 

Visą laidą klausykite paspaudę nuorodą.

Nuotrauka: N. Oželytės knygos „Atatrankos“ viršelis 

Nijolės Oželytės knygos „Atatrankos“ viršelis. Tamsiame fone ant šviesios tuščios žemės stovi beveik plikas žmogus, nusisukęs nugara. Sunku pasakyti, ar tai vyras, ar jaunas berniukas, ar moteris. Žmogus vilki tik apatinius, o ant galvos užsidėjęs kepurę ar šalmą. Jo rankos neįprastai ilgos, liečia žemę. Viršelio dešinėje pusėje didelėmis raidėmis vertikaliai išsidėstęs knygos pavadinimas – „Atatrankos“. Virš jo, mažesnėmis raidėmis, užrašytas autorės vardas ir pavardė. O po knygos pavadinimu, dar mažesnėmis raidėmis, užrašytas leidyklos pavadinimas „Tyto alba“. Viršelis skleidžia ramią ir ilgesingą, pilną nežinomybės nuotaiką.