Socialinis pulsas

Autoriaus nuotraukaJuozas Valentukevičius

Kaimynai švenčia jubiliejų


 

Parašas po straipsniuŠiais metais Latvijos pirmajai aklųjų švietimo įstaigai sukanka 150 metų. Dvi kaimyninės šalys – Lietuva ir Latvija – turi gilias ir prasmingas tradicijas. Kaimynystės ir bendrystės istorija siekia labai senus laikus. Užtenka vien prisiminti 1236 metus, Saulės mūšio pergalę, kai susivienijusios mūsų protėvių Baltų gentys Saulės žemėje sumušė ir sunaikino Kalavijuočių ordiną. Nuo senų laikų turime išsaugoję gausybę bendrų bruožų, pasakojimų, padavimų, žaidimų, liaudies dainų, šokių. Mus džiugina ir jungia didžiausia vasaros šventė – Joninės. Daugiau nesiplėsime, nes besidomintys apie savo artimiausius kaimynus žino daug, o mažiau žinantiems – interneto platybės, kelionių galimybė pas kaimynus! Šiame straipsnyje prisiminsime apie likimo seses ir brolius Latvijoje bei mūsų tarpusavio bendravimą, aklųjų instituto įkūrimą, jo istoriją, kokią įtaką latviai padarė Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradžiai. 

Glaudesni ryšiai su latviais užsimezgė XX a. trečio dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvoje buvo susirūpinta neregių globa ir švietimu. Tuo metu kaimyninėse šalyse jau veikė atitinkamos įstaigos ir organizacijos, o pas mus – pradžių pradžia, nearti dirvonai. Iš Latvijos neregių daug ko mokėmės. Kaimynai žymiai anksčiau pradėjo mokyti neregius, rūpintis jų gerove. Šie metai Latvijoje – jubiliejiniai, neregių bendruomenė švenčia Rygos aklųjų instituto įkūrimo 150 metų sukaktį. 

 

Rygos aklųjų institutas 

 

Aklųjų švietimo įstaigos Rygoje iniciatorė ir įkūrėja buvo Ida Valentinovič (Ida von Valentinovicha). Mokykla atsirado jos asmenine iniciatyva, tad tikslinga plačiau pristatyti šią ypatingą asmenybę. Ida gimė 1855 m. buvusioje LDK teritorijoje, didikų šeimoje. Augo šeši vaikai. Pradinį išsilavinimą įgijo mokydamasi privačiai, namuose. Paauglystėje Ida nuoširdžiai išgyveno didelę geriausios draugės Dorotės nelaimę – apakimą. Šis įvykis ją labai paveikė, todėl būdama šešiolikos metų nusprendė savo gyvenimą paskirti aklų vaikų ugdymui. Tėvai, matydami tokį dukros norą ir entuziazmą, ją palaikė. Šeimos pastangomis merginą parėmė Kuršo vokiečių bendruomenė. Surinkus reikiamą pinigų sumą 1871-ųjų pradžioje ji išvyko mokytis į Rytų Prūsijos sostinę Karaliaučių (dabar Kaliningradas), Aklųjų institutą. Čia mokėsi tiflopedagogikos pagrindų, mokymo metodikos, moteriškų rankdarbių ir kitų akliesiems prieinamų amatų, susipažino su muzikiniu aklų vaikų ugdymu. Ida išlaikė teorinius ir praktinius testus, gavo mokytojo sertifikatą. Tų pačių metų rudenį atvyko į Rygą organizuoti aklųjų švietimo įstaigos. Iš Karaliaučiaus atsivežė mokymo priemonių, vadovėlių, abėcėlių, skaitymo knygelių. Pasirengimo darbai, patalpų paieška ir pritaikymas užtruko – mokykla akliesiems pradėjo veikti tik 1872 m. vasario 21 dieną. Ši data ir laikoma Latvijos aklųjų švietimo pradžia. Pirmoji ir vienintelė mokytoja vienuolika metų buvo ji pati. Mokinių priėmimas į mokyklą vyko padedant Aklųjų labdaros ir švietimo asociacijai, parapijos klebonams, seniūnams, gydytojams. Priimdavo 8–14 metų vaikus. Pirmoji mokinė buvo vaikystės draugė Dorotė. Įstaiga buvo privati, filantropinė, vienos klasės internatinė mokykla. Veiklos pradžioje stigo lėšų, patalpos buvo mažos, grėsė, kad mokykla gali būti uždaryta, bet I. Valentinovič užsispyrimas, entuziazmas ir verslumas situaciją išgelbėjo. Netrukus įstaiga tapo dvimete mokykla. Be bendrojo lavinimo dalykų, vaikai pradėti mokyti muzikos ir amato. 1878 m., remiantis Vakarų Europos patirtimi, stiprėjanti mokykla pervardijama ir tampa Rygos aklųjų institutu. 

I. Valentinovič šiai mokymo įstaigai vadovavo nuo 1872 iki 1883 metų. Per tuos metus mokė ir lavino 32 neregius. Buvo universali mokytoja, vaikus mokė bendrojo lavinimo dalykų, neregiams prieinamų amatų ir ypač muzikos. Nuo 1875 m. institute pradėti rengti profesionalūs fortepijonininkai, įsteigta instituto biblioteka. Susiklosčius aplinkybėms, 1883 m. lapkričio 1 d. I. Valentinovič išvyko gyventi ir tęsti tiflopedagoginio darbo į Vokietiją. Atsisveikinimas su įstaiga, mokiniais buvo labai nuoširdus ir jaudinantis. 

I. Valentinovič padėjo tvirtus pamatus aklųjų mokymui Latvijoje. Jos pradėtus darbus ir sumanymus tęsė kiti vadovai. Po jos institutui vadovavo Oskaras Albertas Notnagelis, atvykęs iš Vokietijos, kuris per 23 darbo metus dar labiau išplėtė instituto veiklą. Prie Juglos ežero geradarės moters padovanotame 5 ha žemės sklype su statiniais pradėjo kurtis, gyventi neregiai. Skaitytojams priminsime, kad ir iki šių dienų šioje vietoje gyvena gausi neregių bendruomenė, veikia įstaigos, besirūpinančios žmonėmis, turinčiais regėjimo problemų. 

Vadovaujant O. A. Notnageliui, į institutą pradėta priiminėti ir suaugusius neregius. Jie mokyti bendrojo lavinimo dalykų ir labai kryptingai įvairių amatų, kad įsisavinę profesiją galėtų išsilaikyti. Ilgainiui prie instituto pradėjo veikti gamybos įmonė. Dirbantieji gyveno pensionato patalpose. Kaip ir pirmoji instituto vadovė, taip ir naujasis direktorius labai rūpinosi, kad apie neregių laimėjimus ir pasiekimus sužinotų visuomenė. O. A. Notnagelis 1884 m. rugpjūčio 1 d. įsteigė kamerinį aklųjų chorą. Pradžioje jame buvo 19 narių, bet dainininkų skaičius gana greitai didėjo. Artistai greitai paruošė repertuarą ir pradėjo koncertuoti, tapo žinomi ne tik Rygoje, bet ir visoje tuometėje Rusijos imperijoje, o 1918 m. paskelbus Latvijos Respubliką, apie juos sužinojo daugelis šalių. Apie šį latvių chorą galima kalbėti labai daug, jo garbei kuriamos net legendos, gyvavimo istorija siekia daugiau kaip 100 metų, bet tai jau kito straipsnio tema. Šio choro koncertai Kaune 1925 m. suvaidino svarbų vaidmenį steigiant Lietuvos aklųjų sąjungą. 

Plečiantis Rygos aklųjų instituto veiklai, 1902 m. pradėjo veikti knygų brailio raštu spaustuvė. Gausėjo instituto biblioteka. Nuo instituto įsteigimo iki 1922 m. pradžios visas mokymo procesas vyko vokiečių kalba. 1922 m. brailio raštą latvių kalbai pritaikė du Rygos aklųjų instituto mokytojai – P. Eihe ir A. Rutkis. Nuo tada šioje mokymo įstaigoje pereita prie mokymo latvių kalba. Metų pabaigoje šia kalba pradėtos spausdinti knygos brailio raštu. Tad mūsų kaimynai latviai šiais metais mini ir kitą prasmingą sukaktį – 100 metų nuo latviškos brailio abėcėlės sukūrimo ir knygų brailio raštu gimtąja kalba leidybos pradžios. 

 

Jubiliejui skirta konferencija 

 

2022 m. gegužės 23 dieną Rygos „Strazdumuizas“ vidurinės mokyklos plėtros centras surengė tarptautinę konferenciją. Jubiliejui skirtas renginys „Aklųjų ir silpnaregių vaikų ugdymo transformacijos XXI amžiuje“ atspindėjo šių dienų aktualijas. Konferencija vyko nuotoliniu būdu. Prisimintos šios mokymo įstaigos ištakos, ilgametė istorija, gyvenimo ir laiko padiktuota kaita ir puoselėjamos įvairios tradicijos. Pranešimus skaitė įvairių sričių specialistai ir tiflopedagogai iš Baltijos ir Skandinavijos šalių bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Pranešėjų pateikta informacija buvo aktuali ir įdomi, parodyta, kaip veikia organizacijos ir ugdymo įstaigos įvairiose šalyse, kaip ugdomi ir lavinami ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai. Kaip rūpinamasi suaugusiais aklaisiais ir silpnaregiais, ypač tais, kurie neseniai neteko regėjimo. Pranešėjai medžiagą iliustravo nuotraukomis, diagramomis ir statistika. 

Švedijos atstovė pranešime akcentavo, kad šalyje veikia gera mokymo ir lavinimo sistema, gerai sutvarkyta apskaita ir registracija. Vaikai, kuriems reikalinga pagalba, ją gauna laiku, dėl puikios statistikos vaikai „neprapuola“. JAV atstovė akcentavo šių dienų aktualiją – regos sutrikimus dažnai lydi ir antriniai, ir tretiniai sutrikimai. Lietuvai šiame renginyje atstovavo tiflopedagogė iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) Dalia Taurienė. Jos skaitytas pranešimas sulaukė didelio susidomėjimo. Pedagogė dalijosi sukaupta patirtimi, kaip Lietuvoje sprendžiamos įvairios problemos, ypač vaikų, kurie turi ne tik regos problemų, bet ir kitų negalių. 

 

Mokėmės iš latvių 

 

Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje neregių globa ir švietimu susirūpinta vėlai. Kaimyninėse šalyse jau veikė įvairios aklųjų globos institucijos, filantropijos organizacijos, aklųjų švietimo įstaigos. Mūsų šalyje pirmieji aklųjų problemomis susirūpino akių gydytojai, kunigai, karo invalidų organizacijos, išsilavinę žmonės. 

Ryškiausias postūmis įvyko 1923 m. pradžioje, kai Lietuvos gydytojų II suvažiavime oftalmologas Petras Avižonis perskaitė pranešimą „Aklųjų globa kitur ir Lietuvoje“. Suvažiavimas sudarė vykdomąjį komitetą, turėjusį pasirūpinti aklųjų globa. Apie šią iniciatyvą ir problemas sužinojo daug Lietuvos gyventojų. Tuo metu šalyje buvo apie 3,5 tūkst. aklųjų, iš jų 200 vaikų. 

Konkretaus darbo ir iniciatyvos ėmėsi Karo invalidams šelpti komitetas, vadovaujamas generolo Vlado Nagevičiaus. Buvo nuspręsta visuomenei parodyti, ką gali ir sugeba neregiai, kad negalvotų, jog šių žmonių gyvenimo būdas – tik elgetauti, o toks požiūris anuomet vyravo. Susitarta su Latvija, Rygos aklųjų institutu. 1925 m. birželio pabaigoje iš Rygos atvyko gausus būrys artistų. Prieš tai plačiai rašyta spaudoje apie neįprastą koncertą, daug reklaminės medžiagos kabojo Kauno viešose afišose. Birželio 25 d. laikraštis „Lietuvos aidas“ rašė: „Birželio 26 d. 8 val. 30 min. Liaudies namų salėje ir birželio 27 d. 8 val. 30 min. Baltosios gulbės salėje bus Latvijos aklųjų instituto auklėtinių koncertas. Šis koncertas bus labai nepaprastas ir labai įdomus. Koncerto programoj – mišrus choras, stygų ir dūdų orkestrai. Koncerto programą išpildys vien tik akli latvių invalidai. Kauniečiams bus progos pamatyti, kaip puikiai gali būti išlavinti muzikos srity akli žmonės.“ 

Iš tiesų latviai turėjo didelį pasisekimą, norinčiųjų pamatyti neregius atlikėjus buvo daug, tad organizatoriai vietoj planuotų dviejų pasirodymų operatyviai suorganizavo net keturis koncertus. Štai citata iš „Lietuvos žinių“: „Choras ir orkestras atliko daug gana komplikuotų dalykėlių ir jau kauniškiams girdėtų dainų. Be kita, neregiai gražiai pagiedojo Lietuvos himną ir kelias kitas dainas, kurias, kaipo nesava kalba, ne taip lengva yra išmokti.“ 

Lietuvos karo invalidams šelpti komitetas ieškojo galimybių pasiųsti keletą neregių mokytis į Rygą. Po derybų, gavę Latvijos vyriausybės sutikimą, 1925 m. rugpjūčio 20 d. pasiuntė į Rygos aklųjų institutą mokytis tris neregius ir vieną regintį karo invalidą. Tarp jų buvo Lietuvos nepriklausomybės kovose sužeistas ir netekęs regėjimo savanoris Pranas Daunys. Grupelę lydėjo komiteto atstovas majoras Petras Šestakauskas, kuriam buvo pavesta nuodugniai susipažinti su Rygos aklųjų instituto veikla. 

Tiesioginiai ryšiai ir kaimyninės šalies sukaupta patirtis greitai davė vaisių. Mūsų delegacijos nariai stengėsi uoliai mokytis ir įgytas žinias pritaikyti Lietuvoje. Instituto kolektyvas draugiškai priėmė mūsiškius, padėjo ir tautiečiai, čia tuo metu mokėsi 8 lietuviai, turintys Latvijos pilietybę. Stropumu ir iniciatyva išsiskyrė P. Daunys. Jis suprato, kad norint suburti Lietuvos neregius, reikia steigti organizaciją. 1926 m. liepos mėnesį jo ir bendraminčių iniciatyva Kaune įvyko pirmasis neregių suvažiavimas, buvo įkurta Lietuvos aklųjų sąjunga (LAS). Vienas iš pagrindinių jos tikslų, remiantis kaimyninių šalių patirtimi, įkurti aklųjų institutą Lietuvoje. P. Daunys, remdamasis latviškąja brailio abėcėle, sukūrė lietuviškąją. 

Kaip matome, kaimynų latvių patirtis ir konkrečiai Rygos aklųjų institutas buvo puikus pavyzdys organizuojant neregių veiklą Lietuvoje ir kuriant aklųjų institutą Kaune. Tarp šių abiejų švietimo įstaigų glaudūs ryšiai tęsėsi iki pat 1940 m., pirmosios sovietinės okupacijos. Jie atgaivinti tik 1955 m., vėl glaudžiai pradėjus bendradarbiauti Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – aklųjų organizacijoms ir aklųjų mokykloms. Dalytasi pedagogine patirtimi, organizuoti sporto ir meno mėgėjų renginiai. Tad solidus Latvijos neregių bendruomenės ir Rygos aklųjų instituto jubiliejus kartu yra ir mūsų šventė. 

 

Nuotrauka: V. Toločka (centre) ir grupė kombinato ekskursantų prie tuometės Rygos primatančiųjų ir aklųjų mokyklos apie 1971–1974 m. / J. Sakalavičiaus, LAB fotoarchyvo nuotr. 

V. Toločkos ir kombinato ekskursantų nuotrauka. Būrys jaunų žmonių keliomis eilėmis stovi prie tuometės Rygos primatančiųjų ir aklųjų mokyklos 1971–1974 metais. Nuotraukoje matomos devynios moterys ir šeši vyrai. Nuotrauka labai natūrali, nes nei vienas žmogus nežvelgia į kamerą, kompanija užfiksuota tarsi besišnekučiuojanti. Visi apsirengę gana formaliai, dauguma žmonių šypsosi. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]