Kasdienybės iššūkiai

Austėja Pečiurienė

Ar lemta profesinėms svajonėms tapti realybe?

Rugsėjis yra tarsi profesiniai „naujieji metai“. Prikaupę vitamino D iš vasaros saulės ir pravalę mintis jūros bangose, grįžtame į mokslus ir darbus! Kiek džiaugsmo mums kelia šis procesas ir profesinė rutina priklauso nuo to, ar pasirinkome patinkančią sritį. Juk darbe praleidžiame beveik pusę savo gyvenimo laiko (aišku, kai nemiegame). Natūralu, kad einant studijuoti ar mokytis profesinėje mokykloje žmogus dažniausiai su tuo sieja tolesnę savo ateitį – savirealizaciją, uždarbį ir gyvenimo kokybę. Taigi, šįkart pasiteiravome, su kokiais kasdienybės iššūkiais susiduria žmonės su regėjimo negalia rinkdamiesi profesiją. Apie ką dažniausiai svarstoma renkantis specialybę? Su kokiais vidiniais ir išoriniais ribojimais susiduriama? O gal atvirkščiai – tiesiog siekiama savo svajonės nepaisant iššūkių? Ar negalia tampa kliuviniu, ar papildoma galimybe? Ir kas tampa svarbiau: praktinis profesijos pritaikomumas ateityje ar savirealizacija? O gal pavyksta pasiekti aukso vidurį – abu? 

Barbora (31 metai) 

Kai esi su regėjimo negalia, tai apriboja galimybę rinktis profesiją, tenka taikytis prie negalios ir imtis to, ką gali daryti. Tuomet žiūri – pavyksta, ar ne. Pasirinkau masažuotojos profesiją, nes važiuodavau su mama į praktinius užsiėmimus kolegijoje, kai ji mokėsi šios specialybės. Kai reikėjo rinktis profesiją, pradėjau mokytis šio amato pati ir pajutau, kad visai susidomėjau. Po studijų ir atliktos praktikos gana greitai radau darbą įdėjusi skelbimą į internetą, o vėliau pasisekė savo iniciatyva susiradus kitą darbovietę. Sėkmingai perėjau dirbti ten. Tad, arba man pasisekė, arba šioje srityje nėra sunku susirasti ir keisti darbą, kas irgi yra labai palanku siekiant užsidirbti pinigų pragyventi. 

Masažuotoja dirbu jau 5 metus, per kuriuos sukaupiau klientų ratą, gaunu tenkinantį atlygį ir galimybę bendrauti. Klientai pastebi, kad mes, neregiai, masažuodami labiau pajaučiame kliento kūną, išsamiau susitelkiame į konkretų žmogų nei regintieji masažuotojai, nes mūsų lytėjimo pojūtis stipresnis. Tad galima sakyti, kad tokią papildomą galimybę ar šiokį tokį pranašumą mano negalia suteikia šioje profesijoje. Mano nuomone, svarbiausios masažuotojo profesijos žmogui savybės ir sugebėjimai yra psichologinės žinios, mokėjimas bendrauti, higienos normų išmanymas ir punktualumas. 

Esu patenkinta savo profesija ir jos suteikiamomis naudomis mano gyvenime, tačiau norėtųsi įvairovės ir pasvajoju apie profesiją, susijusią su teatru. Labai norėčiau mokytis režisūros ar aktorystės, bet ten itin sunku pakliūti. Ypač, kai turi negalią. Be to, mokslai ilgi, po jų labai keblios ir nenuspėjamos uždarbio galimybės, todėl reikėtų būti finansiškai nepriklausoma, kad įgyvendinčiau šią svajonę. 

Linas (46 metai) 

Kadangi buvau pakankamai gabus ir muzikoje, ir sporte, apsispręsdamas turėjau iš ko rinktis. Dėl profesijos labiausiai norėjau, kad derėtų abu dalykai – tiek uždarbis, tiek savirealizacija. Mokydamasis Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje (dabar – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras,) pagalvojau, kad mano mokytojai jau yra arti pensinio amžiaus ir ilgai nebedirbs. Supratau, kad baigsiu mokslus kaip tik tuomet, kai galiu juos pakeisti profesiniame kelyje. Tai ir lėmė, kad pasirinkau sportą su perspektyva turėti darbo vietą ir galimybę save realizuoti ugdant jaunąją kartą. Aišku, buvo abejonių ir dvejonių, susijusių su negalia, nes kažkodėl šiuo atveju muzikiniai iššūkiai man atrodė lengviau įveikiami nei sporto srities. Pavyzdžiui, išmokti kūrinius mintinai man atrodė lengviau, nei pereiti kelias sporto šakas ir sėkmingai jose atlikti užduotis, ypač komandiniuose, greitos reakcijos reikalaujančiuose žaidimuose (krepšinyje, tinklinyje, rankinyje). Tačiau ryžausi, pasitikėjau kitų žmonių supratingumu ir įveikiau baimes studijuodamas. Pamačiau, kad mano nuogąstavimai nepasiteisino, o sunkumai tapo naudingomis pamokomis, kurios užgrūdina įveikti kasdienybės iššūkius. 

Jau 23 metus dirbu kūno kultūros mokytoju ir esu patenkintas savo profesija. Manau, apskritai kiekvienam neįgaliam žmogui darbas arba aktyvi veikla suteikia pilnatvę ir galimybę įveikti save. Tampi drąsesnis, stipresnis ir labiau savimi pasitikintis. Jautiesi naudingas visuomenei ir savarankiškas. Turi galimybę bendrauti su įvairaus amžiaus ir kitų profesijų žmonėmis, tai daro tave emociškai turtingesnį ir fiziškai aktyvesnį. Jaučiuosi turintis viską, ko man reikia: šeimą, darbą ir savirealizaciją. Per darbo metus supratau, kad mano profesijos atstovui svarbios savybės yra kūrybiškumas, kantrybė, supratingumas ir buvimas pavyzdžiu jaunam žmogui. 

Justinas (30 metų) 

Tai, ką studijavau, ir tai, ką dabar dirbu, nelabai turi bendrų sąlyčio taškų. Studijavau Vilniaus kolegijoje įstaigų administravimą, bet dabar dirbu programuotoju. Viskas pakrypo link programavimo, nes turėjau draugų, dirbančių šioje srityje, ir supratau, kad man įdomu tikslieji mokslai. Buvo ir minčių, kad šiuo metu yra programuotojų trūkumas, todėl net turint negalią bus lengviau įsidarbinti. Pradėjau savarankiškai mokytis, vėliau dirbant LASS bibliotekos Leidybos skyriuje pasitaikė proga išbandyti jėgas, nes vienam projektui prireikė programavimo specialisto. Vadovai žinojo, kad domiuosi šia sritimi ir pasiūlė įsidarbinti. Kitaip tariant, pasinaudojau atsiradusiu šansu. Šiuo metu esu patenkintas savo profesija ir įgyvendinęs lūkestį dirbti tikroje IT įmonėje tarp kitų programuotojų! Visgi nesustoju ir profesiniame kelyje išsikeliu naujų lūkesčių, susijusių su kvalifikacijos kėlimu ir noru sužinoti kažką naujo. 

Itin domiuosi ir gilinu savo žinias interneto svetainių pritaikomume regėjimo negalią turintiems ir ekrano skaitytuvą naudojantiems asmenims, nes ši sritis dėl turimos negalios mane tiesiogiai liečia. Kadangi man tuo domėtis yra būtinybė, galiu ir kolegoms apie tai suteikti vertingų žinių, pavyzdžiui, ar visos ikonėlės bus „matomos“ neregiui įmonės svetainėje. Be to, man smagu spręsti galvosūkius, kurie iškyla programuotojo kasdienybėje. Šie galvosūkiai yra tarsi iššūkiai, kurie mane skatina nuolat tobulėti, nes mano darbe svarbiausios žmogaus savybės yra kantrybė, smalsumas, kūrybiškumas, sprendžiant, kaip padaryti geriau, ir logika. 

Nuotrauka: Apsunkinti profesijos pasirinkimą gali ne vidinės dvejonės, o negalia / www.pexels.com nuotr. 

Ant tamsaus stalo guli atversta knyga. Ant jos – grakštūs akiniai apvaliais stiklais ir itin plonais rėmeliais. Į knygos kampą atremtas guli didinamasis stiklas juoda rankena. Nuotrauka atrodo niūroka, juodai balta.