Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaIrma Jokštytė

Skirtingų spalvų jėga


 

Parašas po straipsniuKai pirmą kartą Dalius Stankevičius pakvietė mane tapti laidos „Skirtingos spalvos“ heroje, atsisakiau. Visų pirma, tuo metu buvau LASS pirmininko pavaduotoja ir nesinorėjo dalytis itin asmeniniais išgyvenimais viešoje erdvėje. Be to, pats žodis „herojus“ man yra itin pompastiškas ir tokio niekada nevartočiau apibūdindama savo „išgyvenimo receptą“. Nemanau, kad mano receptas yra geresnis už kitų. Tiesiog aš tokį jau esu tam tikra prasme atradusi, bet jo sudėtis tikrai vis dar kinta. 

Bet po tam tikrų įkalbinėjimų ir supratusi, kad „Skirtingos spalvos“ rengia ne tik pokalbį su herojumi, bet ir didžiulį renginį su daugybe kitų mūsų bendruomenei aktualių diskusijų, dar po to seksiančią socialinę kampaniją visuomenės informuotumui didinti, nesutikti negalėjau. 

Dabar jau pažinau šią jauną komandą iš arčiau ir galiu pasidžiaugti augančia Lietuvos visuomene, besiplečiančiu jos požiūriu, didėjančiu noru būti įtraukiai. Svarbiausia, ir mums, kurie išgyvename atskirtį, nelikti pasyviems, o taip pat patikėti tuo, kad esame tos pačios visuomenės lygiavertė dalis. Kviečiu skaityti radijo laidos „Aklas pasimatymas“ vedėjos Saulės Norkutės (toliau – S. N.) ir socialinės iniciatyvos „Skirtingos spalvos“ autoriaus D. Stankevičiaus (toliau – D. S.) pokalbį. 

 

S. N. Socialinė iniciatyva „Skirtingos spalvos“. Apie ką ji ir koks iniciatyvos tikslas? 

D. S. „Skirtingų spalvų“ misiją labai gerai parodo paskutinis žodis – spalvos. Šiame kontekste spalvą prilyginame diagnozei. Tad mes kalbame apie skirtingas diagnozes, apie skirtingus potyrius, su kuriais žmonės susiduria netikėtai: galbūt tai liga ar negalia. Mes, iniciatyvos komanda, norime skleisti apie šiuos potyrius pozityvą – iš pradžių, išgirdus netikėtą žinią, pavyzdžiui, kad į tavo gyvenimą pasibeldė cukrinis diabetas (kaip nutiko man), tai nereiškia, kad ateitis bus juodai balta. Aš labai tikiuosi, kad mūsų iniciatyva yra tas pavyzdys, kuris atveria žmonių poziciją, kad diagnozė nėra nuosprendis gyventi nelaimingai. Manau, prie visko yra priprantama, su viskuo žmogus gali susigyventi, mums tik patiems reikia keisti požiūrį ne tik į save, bet ir į gyvenimą, kurį kiekvienas galime ir norime kurti taip, kaip pasirenkame. 

Taigi iniciatyva ir atkreipia dėmesį į skirtingas žmonių patirtis, įvairias spalvas (nuo šviesiausių iki tamsiausių). Dar labai svarbu paminėti, kad ne tik kalbiname herojus, bet ir bandome įgyvendinti socialines kampanijas, kurių vienas iš pagrindinių tikslų yra mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje. Mažais žingsneliais prisidedame prie tvirtesnės visuomenės kūrimo, bet to, patys tampame emociškai stabilesni, įsileidžiame supratimą, kad kiekvienas žmogus yra labai individualus, nepaisant jo išorinių ar vidinių trūkumų. 

 

S. N. Karo Ukrainoje fone susiduriame su vis naujomis aktyvizmo formomis. Kodėl žmogui svarbu kalbėti apie dalykus, vykstančius tiek už uždarų durų, tiek asmeniniuose gyvenimuose, neslėpti savo apmąstymų, nelaikyti savyje? 

D. S. Aš manau, kad kiekvienam žmogui labai sunku prabilti, ypač platesnei auditorijai, apie tam tikrus savo vidinius trūkumus ar nesėkmes. Nes mums atrodo, kad dalytis negatyviomis patirtimis (kaip dažnai šias patirtis sau įvardijame) nėra gerai, tad kaip tik esam linkę pasilikti jas sau viduje. Bet aš visada sakau, kad žodis, pokalbis yra mūsų visų stipriausias ginklas. Kaip jūs pati minėjote, dabartiniame fone, jei neturėtumėme galimybės kalbėtis ir per dialogą padaryti tam tikrus žingsnius į priekį dėl kitų ir savo pačių gerovės, mes tiesiog prarastumėme labai daug ir netobulėtumėme kaip asmenybės, daug ko neatrastumėme, o kartais net susidurtumėme su suicidinėmis mintimis. Todėl manau, kad kalbėtis labai svarbu, nes taip galime, visiškai nesitikėdami, įkvėpti greta esantį žmogų taip pat prabilti. O jo istorija galbūt pakeistų kitų gyvenimus, požiūrį į žmones, atsidūrusius socialinėje atskirtyje. Tad visus, kurie išgirsta apie „Skirtingas spalvas“, kviečiu – niekada nebijokite savo istoriją atverti kitiems, nes tai gali būti raktas į kitų žmonių širdis. 

 

S. N. Kaip pasirenkate „Skirtingų spalvų“ herojus? Kokių istorijų ieškote? 

D. S. Iš tiesų, neturime didelių „atrankos“ kriterijų. Svarbiausia, kad tas žmogus nebijotų prabilti, pasidalyti savo istorija. Šiame pasakojime siekiame, kad atsispindėtų jo prisitaikymas gyventi su turima diagnoze. Pasakodamas, mūsų herojus padeda visuomenei suprasti įvairius žmones, padeda tiems, kas susiduria su panašia diagnoze. Kartais mūsų pašnekovai atstovauja nevyriausybinei organizacijai, tuomet suteikiama galimybė ją pristatyti. Bet dažniausiai mūsų pašnekovai būna nepriklausomi vieši asmenys, drąsiai kalbantys apie savo gyvenimą. Pavyzdžiui, dainininkė Ieva Zasimauskaitė pasakojo apie depresiją. Ji sakė: „Būti šioje laidoje man yra labai nuoga. Tarsi būčiau be suknelės.“ 

Mes suprantame šiuos sunkumus atsiverti, tik galėčiau išskirti vieną dalyką – mūsų herojai savęs tokiais nelaiko. Mūsų iniciatyvoje herojumi galite tapti kiekvienas iš jūsų. Svarbu, kad susidūręs su kažkokia diagnoze, žmogus nebūtų pasyvus, ieškotų savo būdo prisitaikyti – toks žmogus mums jau yra herojus. Tad skatinu visus, jei pažįstate žmonių, galinčių savo istorija įkvėpti kitus, rekomenduokite į mus kreiptis. 

 

S. N. Gal galite papasakoti smulkiau apie patį procesą – kaip vyksta pats temos pristatymas? Kokiu būdu formuluojamas pats pokalbis ir kaip jis pasiekia auditoriją? 

D. S. Na, šiandien dažniau mes ieškome savo pašnekovų, nei jie mus susiranda. Kaip ir minėjau, tai sudėtingos temos ir prabilti apie jas kartais reikia padrąsinimo. Mūsų iniciatyva gyvuoja jau trečius metus, bet per šį laikotarpį esame sulaukę vos trijų ar keturių laiškų. Žmones, manau, gąsdina tas faktas, kad tai yra visa laida, taip pat didelis renginys, skirtas diagnozės temai, plati žiūrovų auditorija... 

Tad man, kaip šių pokalbių vedėjui, yra tikrai didžiulis iššūkis atverti savo pašnekovus. Daug bendraujame, ieškau kelių prakalbinti juos taip, kad ir patiems būtų įdomu, ir kad galėtų išsakyti tai, kas jiems svarbiausia. Pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimai. Ši tema visuomenėje yra vis dar labai stigmatizuota. Ypač, kai kalbame apie vaikų su autizmo spektro sutrikimais įsitraukimą į visuomenę. Tikrai nemenkas iššūkis surinkti pakankamai informacijos, kad ta istorija pasiteisintų ir suteiktų reikiamos informacijos tiek šią diagnozę turintiesiems, tiek tiems visuomenės nariams, kurie mokosi šiuos žmones priimti. 

 

S. N. Ko jus išmokė ši iniciatyva ir pokalbiai su laidų herojais? 

D. S. Labai sunkus klausimas, nes sunku visus dalykus įvardyti. Kiekviena istorija mane išmoko kažko naujo. Bendrai kalbant apie visas herojų laidas, pagrindinė pamoka, kurią pasiėmiau, – labai dažnas iš mūsų neturime pojūčio, kad galime labai daug, todėl neįvertiname savęs pakankamai. Mūsų istorijos yra puikus įrodymas, kad jokia negalia nėra ir negali būti trukdantis fonas, jei turime teisingą požiūrį. Kiekvienas turime keisti savo požiūrį į save, į tuos, kas patiria socialinę atskirtį, pasistengti ugdyti empatiją... Būtent to ir mokausi – pažvelgti į žmogų giliau, nesikoncentruoti į išorę, nepažinus vidaus. Leisti sau būti atviram kitam ir tada pajunti, kiek daug gali sužinoti atsiribojęs nuo išankstinių nuostatų, bet leidžiant sau tiesiog empatiškai jausti šalia esantį. 

 

S. N. Kokia buvo jūsų paties kelionė į atjautą sau ir kokia yra jūsų istorijos spalva? 

D. S. Mano kelionė į atjautą sau buvo labai ilga. O gal ir neilga, gal tiesiog kiekvienam iš mūsų reikia skirtingai laiko pažinti save, priimti savo diagnozę ir, vis dėlto, suprasti, kad mes jos nepakeisime, kad atostogų nuo jos negausime. Vienintelė sąlyga, kurią sau išsikeliu pats, gyvendamas su pirmojo tipo cukriniu diabetu, – diabetas jokiais būdais nėra pirma manęs. Geriausiu atveju jis gali būti greta, bet niekada priekyje. Pats turi valdyti diabetą, turi pažinti savo diagnozę ir viskas yra tavo rankose. 

Kai mano gyvenimas nusidažė mėlyna spalva (tokią spalvą priskyriau šiai diagnozei), aš norėjau sustoti kelti sau daug klausimų, kuriems atsakymų nerasdavau. Tokių, kaip „Kodėl būtent man?“, „Ką aš blogo padariau?“, „Ar galėtų būti kitaip?“, „Ar aš galėsiu gyventi kaip gyvenau iki šiol?“ 

Kadangi išgirdau pirmojo tipo diabeto diagnozę būdamas labai jaunas, man buvo labai sunku. Turėjau daug svajonių, visai kitą požiūrį į socialinius tinklus, supratimą apie tobulą gyvenimą ir apie visus kitus dalykus, kurie šiandien man atrodo gana banalūs. Tuomet nežinojau, net į kurią pusę pasisukti, ir laiko atrasti vidinę ramybę prireikė labai daug. Šią ramybę atrasti padėjo galimybė vieną vasarą prisijungti prie cukrinio diabeto klubo „Smalsučiai“. Man pasiūlė tapti šios stovyklos vadovu. Ten pamačiau vaikų santykį su diabetu. Pamačiau, kiek daug patyčių dėl to jie patiria mokyklose ir kitur. 

Tiems, kas nežino, valdyti diabetą galima švirkštais, todėl naudojama daug adatų ir dažnai mus vadina narkomanais ar turinčiaisiais priklausomybių. Vaikams tai ypač skausminga, nes jie negali įsilieti į draugų ratą, nepatiria vaikystės ir paauglystės džiugesio. Išgirdęs šias vaikų istorijas supratau, kad jei į mano gyvenimą „pasibeldė“ diagnozė, tai noriu atverti duris, už kurių būtų šviesa. 

 

S. N. Minėjote, kad kiekvieną iniciatyvą ir temą lydi socialinės kampanijos, kurių metu siekiate dar daugiau prisidėti prie tam tikros socialinės grupės atskirties mažinimo – pavyzdžiui, renkate lėšas psichologinei pagalbai gauti ar organizuojate tokias socialines kampanijas kaip „Pažinti save“, „Nebenoriu gyventi“, „Dovanok džiaugsmą“. Ar gims kokia kampanija po gegužės 15-ąją vykusio renginio apie aklumo diagnozę? 

D. S. Socialinė kampanija tikrai bus. Kryptį išsigryninome su šios kampanijos heroje I. Jokštyte. Dažniausiai visos mūsų kampanijų kryptys yra padiktuotos herojų ar bent jau esame užvedami ant kelio. Su Irma kalbėjome apie tai, kad labai svarbu ištransliuoti žinutę darbdaviams apie darbo rinkos įvairovę. Taigi ši socialinė kampanija ypatinga tuo, kad bus orientuota tiesiogiai tik į šią visuomenės grupę – darbdavius. Siekiame parodyti, kad negalią turintis žmogus gali ir nori dirbti, kad jei turi tokių kompetencijų, negalia jokiu būdu negali būti pagrindas nesuteikti darbo galimybės. Dažnai darbdaviai tiesiog nežino, kad negalią turintis žmogus gali dirbti. Ir kartais gali būti net pranašesnis už kolegas be jokios diagnozės. 

 

S. N. Ar galėtumėte trumpai atsakyti, koks yra tas žingsnis nuo žodžio iki veiksmo? 

D. S. Man dabar į galvą ateina tik Mahatma Gandhi sentencija: „Tu pats turi būti pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.“ Tad jei norime kažką pasaulyje pakeisti, patys turime keistis. 

Mūsų gyvenimas yra ši akimirka. Ir nereikia laukti rytojaus, nereikia galvoti apie praeitį. Gyvenimas to ir telaukia – kol mes pradėsime veikti dabar. To ir linkiu visiems. Jūs galite tapti pokyčiu. 

 

Nuotrauka. Gegužės 15-ąją Vilniaus Rotušėje vyko didelis „Skirtingų spalvų“ renginys, skirtas regos negaliai. I. Jokštytė kalbasi su D. Stankevičiumi / L. Puodžiūnės nuotr. 

Akimirka iš renginio „Skirtingos spalvos“. I. Jokštytė scenoje kalbasi su D. Stankevičiumi. Scena įrengta erdvioje salėje, jos gale matomos trys aukštos kolonos, ant tamsių sienų kabantys paveikslai ir jaukią šviesą skleidžiantys pastatomi šviestuvai. Scenos viduryje patiestas šviesus kilimas, stovi elegantiškas baltas kavos staliukas, ant kurio – dvi stiklinės vandens. Abiejose staliuko pusėse stovi po kėdę. Kairėje pusėje įsitaisiusi Irma, dešinėje – Dalius. Irma dešinėje rankoje laiko mikrofoną, kairę ranką padėjusi ant kairiojo klubo, sėdi pasitempusi ir kažką pasakoja. Ji vilki baltus marškinius ilgomis rankovėmis, baltas kelnes ir kojines, avi šviesius batelius. Dalius – jaunas, vidutinio kūno sudėjimo vyras. Jo plaukai tamsūs, trumpi, jis užsidėjęs akinius, įdėmiai žvelgia į Irmą. Jis vilki šviesius languotus marškinius ilgomis rankovėmis, tamsias kelnes, avi tamsius batus. Rankose jis laiko aplanką lapams susegti. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką