Socialinis pulsas

Alvydas Valenta, [email protected]

Joniškio reportažai: nuo reljefinių stendų iki krepšinio

Mintis aplankyti Joniškį brendo nuo praėjusios vasaros. Tuomet, einant „Camino Lituano“, kelias vedė per šį nedidelį Šiaurės Lietuvos miestą. Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro darbuotoja Marta Laukutytė papasakojo, kad netrukus čia rengiamasi pastatyti keletą neregiams skirtų reljefinių stendų. Šį pavasarį stendai buvo pagaminti ir pastatyti, o bendraujant su LASS Joniškio rajono filialo pirmininke Ina Sakalauskiene paaiškėjo, kad mieste prie Sidabros upės yra ir daugiau įdomybių, vertų žurnalisto plunksnos. Kaip ten buvę, kaip nebuvę, beveik po metų kelias dar kartą atvedė į Joniškį. 

Pažintį su miestu pradėkime nuo LASS rajono filialo. Filialas įsikūręs viename iš daugiabučio namo butų. Ploto nedaug, du kambariai ir virtuvė, bet susirinkti, pabendrauti pakanka. O žmonės čia tikrai renkasi ir bendrauja! Vos pravėrus filialo duris, svečią pasitinka klegesys ir juokas, ir iškart tampa akivaizdu, kad tas klegesys ne apsimestinis, o žmogiškas ir visiškai natūralus. „Filialas vienija 54 žmones, – pasakoja pirmininkė I. Sakalauskienė. – Didžioji dauguma – vyresnio, senjorų amžiaus. Jaunesnius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip ir kiti LASS filialai, vykdome socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje projektą. Turime apie 30 paslaugų gavėjų, iš jų aktyvių – apie 20. Kitiems paslaugas teikiame tada, kai jų prireikia. Filiale renkamės keturis kartus per savaitę, išskyrus savaitgalius ir penktadienius, lipdome, piname ar tiesiog bendraujame. Turime mikrobangų krosnelę, viryklę, kas nori, gali pasimokyti buitinių įgūdžių, nors vyresni žmonės paprastai tų įgūdžių jau yra išmokę ir gali pamokyti kitus. Yra žmonių, kurie į filialą ateina vos ne kasdien. Geriau negu vienam sėdėti namuose.“ 

Dažną rašantįjį ar skaitantįjį apie įvairaus pobūdžio projektus, apima netramdomas žiovulys ir nuobodulys. Ilgiausi biurokratiniai pavadinimai, tikslai, uždaviniai, rezultatai – nelieka žmogaus! Tai formali, valdiška projektų pusė, tačiau tik pabuvęs tokiame LASS filiale kaip Joniškio, supranti, kad nepaisant visos biurokratijos, minėtas projektas ypač reikalingas. Jeigu jo nebūtų ar neliktų, daugelis vyresnio amžiaus negalią turinčių žmonių dienas leistų namuose, galbūt vieni ir vieniši, nuolat apnikti minčių apie savo negalią, ligas ir nereikalingumą. Atėję į filialą, jie tampa ne tik vieni kitiems reikalingi, bet ir sugalvoja originalumu stebinančių iniciatyvų. 2015 m., pasitikdami Europos dieną, filialo nariai Lietuvos rekordų knygoje įregistravo naują rekordą – rajono savivaldybės salėje pastatė aukščiausią kada nors iš lankstinių sudarytą vazą: aukštis – 2 m 46 cm, plotis – 0, 68 m, apimtis – 2 m 38 cm. Vazą sudarė beveik 43 tūkst. tik išlankstytų, tarp savęs niekaip papildomai nesuklijuotų, nesukabintų ar kaip kitaip nesutvirtintų detalių. „Moterys detales vazai lankstė du mėnesius, – pasakoja I. Sakalauskienė. – Statėme visą savaitę. Komponavome, kad vaza būtų Lietuvos trispalvės spalvų. Savivaldybės salėje vaza neparamstyta išstovėjo iki rugpjūčio. Vėliau pradėjo irti. Vazą teko išardyti, jos detales panaudojome kitiems lankstiniams.“ 

Tie kiti lankstiniai – trys mažesnės vazos, jas filialo nariai, padarę iš didžiosios vazos detalių, padovanojo savo bičiuliams ir rėmėjams. Visos vazos išlankstytos naudojant tradicinį japonų origamio lankstymo būdą. „Origamio mokėmės savarankiškai, – sako I. Sakalauskienė. – Pradėjo kelios moterys. Patiko, įsitraukė ir kitos. Aš pati netikėjau, kad iš popieriaus galima tiek visko išlankstyti, pabandžiau – išėjo.“ 

Tuomet, kai lankiausi Joniškyje, filialo pirmininkė su nariais rengėsi dalyvauti pirmomis liepos dienomis vyksiančioje miesto šventėje – iš natūralių medžiagų kurti maždaug metro dydžio mandalą. Dar vėliau, pagal LASS poilsio rėmimo programą, grupė filialo narių kelioms dienoms ruošėsi vykti į Šventąją. Joniškiečiai ne tik lanksto, kuria mandalas, keliauja, bet ir fotografuoja. Alma Striogaitė jau yra surengusi kelias savo fotografijų parodas – Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje, Turizmo ir verslo informacijos centre. „Labiausiai patinka fotografuoti gamtą, jūrą“, – apie savo pomėgį kalba Alma. 

Reljefiniai stendai 

Šių metų pavasarį Joniškyje pastatyti keturi reljefiniai stendai neregiams, dar vienas pagal tą patį projektą – Žagarėje, taigi iš viso penki! Stendai pagaminti iš malonaus liesti plastiko lydinio, su aiškiai apčiuopiamais svarbiausiais miesto statiniais, pažymėtomis gatvėmis, užrašais brailio raštu. Pirmajame stende – Joniškio turizmo ir verslo informacijos centras ir jo aplinka, antrajame – miesto parko teritorija, trečiajame ir ketvirtajame – dvi Joniškio sinagogos, Joniškio Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia. 

„Akliesiems skirtų reljefinių stendų, įvairių maketų matydavau keliaudama užsienyje, jų vis daugiau atsiranda ir Lietuvoje. Pamanėme, kad tokie stendai galėtų atsirasti ir mūsų mieste“, – pasakoja minėto centro direktorė Jurgita Bučinskienė. 

Stendus pagamino UAB „Verslo ir neįgaliųjų vystymo grupė“ („VNV grupė“). Jos atstovas Paulius Murauskas pasakoja: „Reljefinius stendus turbūt pirmieji Lietuvoje pamatėme prieš kokius keturiolika ar dvylika metų lankydamiesi tarptautinėje parodoje „Sight city“ (angl. „Regėjimo miestas“) Vokietijoje, Frankfurte. Panorome naujovę įgyvendinti ir mūsų šalyje. Iš pradžių ketinome gaminti užsienyje, bet ten dar tik vyko ieškojimai, jie darė klaidų, eksperimentavo. Prisidėjo ir atstumai, lietuviško brailio ypatybės – nusprendėme gaminti Lietuvoje. Joniškio stendai ne pirmieji. Jau stovi įvairiuose Lietuvos miestuose. Iš viso gal koks pusšimtis.“ 

P. Murauskas vardija vietas, kuriose „VNV grupės“ pagaminti stendai jau stovi – Čepkelių rezervatas, Kretinga, Palanga, Radviliškis... Artimiausiu metu turėtų atsirasti Plungėje, Ukmergės rajone, Širvintose. Klausantis P. Murausko pasakojimo, ramybės neduoda viena mintis: nuolat kalbame apie komunikaciją, ryšį su LASS filialais, apie tai, kad kažko nepadarydavo ar nepadaro LASS respublikinis centras, o informacija ir komunikacija iš filialų? Jeigu ne atsitiktinė pažintis su Joniškio turizmo ir informacijos centro darbuotoja, jeigu ne Joniškio filialo pirmininkės I. Sakalauskienės kvietimas šių eilučių autoriui atvykti ir stendus apžiūrėti pačiam, turbūt niekada apie juos ir nebūtume prakalbę. Vienas kitas – buvęs nebuvęs, bet kai atsiranda kelios dešimtys ar pusšimtis, gal ir aklieji turėtų tarti savo žodį, ar tokie, kokie yra, šie stendai reikalingi, informatyvūs, gal reikėtų kažką daryti kitaip? O gal priešingai – gerąją patirtį tik viešinti! „VNV grupę“ galima suprasti: ji vykdo užsakymus ir neturi laiko rūpintis grįžtamuoju ryšiu, bet LASS, kaip akliesiems atstovaujanti nevyriausybinė organizacija, turėtų pasidomėti. Būtų idealu, jeigu atsirastų bent vienas žmogus organizacijoje, lietęs visus ar bent didžiąją dalį minėtų stendų. Šių eilučių autoriaus nuomone, stendai sukurti ir pagaminti su išmanymu. Aišku, tobulėti vietos yra: pavyzdžiui, kai kuriuose brailio raštas pernelyg arti plastikinio elemento vertikalios plokštumos, iš karto matyti, kad stendą gamino brailio raštą mokantis, bet kasdien juo nesinaudojantis žmogus. Tačiau šios ir kitos smulkmenos visiškai nemenkina stendų reikšmės. 

Praktinė pusė – ne vienintelė reljefinių stendų paskirtis. Kaip ir viešose vietose matomas brailio raštas, jie nuolat primena, kad esama žmonių, juos supančią aplinką pažįstančių ne akimis. 

Aklųjų desantas Krepšinio muziejuje 

Joniškyje, įkurtas krepšinio entuziasto Leono Karaliūno, daugiau nei dešimt metų veikia unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir visame plačiajame pasaulyje Krepšinio muziejus. Lietuvos krepšinio istorija, rečiausios mūsų krepšininkų ir NBA žvaigždžių nuotraukos, Arvydo Sabonio 54 dydžio sportbatis, olimpiečių krepšininkų stalas – apie muziejų L. Karaliūnas gali pasakoti nepavargdamas. Kai kurie muziejaus eksponatai tokie netikėti, kad net labiausiai ieškodamas nesurasi jokiame kitame pasaulio muziejuje. Sėdime prie stačiakampio stalo, ant kurio nupiešta krepšinio aikštelė. L. Karaliūnas atneša ir „aikštelės“ viduryje pastato pailgą medinę dėžę. Atidaro. Dėžėje – šešios didelės taurės, kojelių pagrindas inkrustuotas žvėrių ragais. Vidiniame dėžės viršelyje išgraviruota, kad tai LASS Joniškio filialo dovana Krepšinio muziejui. „Garbingiausiems muziejaus svečiams į šitas taures įpilame po šlakelį viskio“, – sako L. Karaliūnas ir toliau pasakoja apie muziejų. 

LASS Joniškio filialo taurėmis staigmenos Krepšinio muziejuje tik prasideda. Dvi seserys Laima Uscilienė ir Janina Kriščiūnienė išlankstė ir muziejui padovanojo du krepšinio kamuolius. Iš tiesų tie kamuoliai sveria po keliolika kilogramų ir savo dydžiu yra labiau panašūs į gimnastikos kamuolius, bet išvaizda primena tikrus krepšinio. O kadangi žaidžiant krepšinį kamuolys mėtomas į krepšį su tinklu, moterys nepasivargino nupinti ir jo. Krepšinio muziejuje atsirado vietos ir tikram golbolo kamuoliui – galima pakilnoti, paridinėti. Kraštietis Justas Pažarauskas yra vienas iš Rio de Žaneiro „auksinės“ Lietuvos golbolo rinktinės žaidėjų. Jo vardas, kaip ir garsiausių Lietuvos krepšininkų vardai, čia minimas su pasididžiavimu. Visa tai turėdami galvoje ir kalbame apie aklųjų desantą Krepšinio muziejuje... O jeigu rimtai, čia niekas nebrėžia brūkšnio, kurio vienoje pusėje yra įgalieji, kitoje – neįgalieji. Pirmiausia žmogus, jo žmogiškos savybės, o tik paskui medicininę ar socialinę jo būklę apibūdinančios sąvokos. „Su visais draugaujame, – pasakoja I. Sakalauskienė. – Niekada nereikalaujame vien dėl reikalavimo, vien todėl, kad esame aklieji. Jeigu reikia kokios pagalbos, skambiname į savivaldybę ir visada ją gauname.“ I. Sakalauskienė su L. Karaliūnu jau sutarė, kad šiais metais filialo ataskaitinis susirinkimas vyks Krepšinio muziejuje. 

Dokumentinis filmas 

Krepšinio muziejaus įkūrėjas L. Karaliūnas yra ir publicistas, leidėjas, aistringas fotografas bei dokumentinių filmų kūrėjas. Aišku, jo „arkliukas“ – krepšinis, bet ne tik. Prieš kelerius metus L. Karaliūnas sukūrė dokumentinį filmą apie neregį Redą Olšauską – „Iš tamsos į šviesą“. Redas gimė 2001 m., gyvena Joniškyje. Nors visiškai nemato, jau tuomet lankė „Saulės“ bendrojo ugdymo pagrindinę mokyklą, mokėsi pagal individualizuotą programą. Baigė dešimt klasių, dabar lanko tos pačios mokyklos dienos centrą. Redas kuria eilėraščius, prieš kelerius metus labdaros ir paramos fondas „Matau kitaip“ brailio ir reginčiųjų raštu išleido jo eilėraščių knygelę „Jeigu aš matyčiau“. 

L. Karaliūno sukurtame filme skamba Redo mamos, jo mokytojų, bendraamžių pasakojimai, paties Redo skaitomi eilėraščiai. Autorius turi planų filmą pratęsti Lietuvoje gerai žinomų tiflologijos srities mokslininkų mintimis, tačiau bendro įspūdžio tai nepakeis. „Iš tamsos į šviesą“ – labai jautrus filmas. Dažnas neregys pasakytų, gal net per jautrus. Esame pratę ir nuolat pratinami, lyg tie lenktynių žirgai, treniruojami siekti rezultato, nerodyti jausmų. Tikrovėje susidūrę su žmogaus ašaromis, atvirai rodomais jausmais, dažnai pasimetame, pasijuntame nejaukiai. Būtent toks nejaukumas gali ištikti ne vieną save labai kietu laikantį Redo likimo draugą. Beveik akivaizdu, kad Redas niekada netaps dideliu sportininku kaip jo kraštietis Justas, galbūt nelips į didžiąją sceną, netaps „Poezijos pavasarių“ laureatu, nekeliaus vienas po tolimas ar ne taip tolimas užsienio šalis. Visiems mums duota skirtingai: vieniems kovoti, nugalėti, būti nominuotiems visokiems vardams ar pasižymėjimo ženklams, kitiems – liudyti savo buvimą šiame pasaulyje, atvirai kalbėti apie artimus žmones, apie tai, kas sava ir brangu. 

Manyčiau, kad norėdami pasitikrinti savo pakantumo ir empatijos laipsnį, šį filmą turėtume pamatyti ar išgirsti ir mes, save laikantys dideliais poetais, žurnalistais, sportininkais, išmaniųjų technologijų žinovais ar tiesiog gyvenimo kietuoliais. Deja, tai padaryti ne taip jau lengva, nes nei Redo knygelės, nei L. Karaliūno filmo Lietuvos aklųjų biblioteka neturi, bent jau Vilniuje. Kažkur Šiauliuose yra, bet reikia siųstis, laukti, o laukti šiais laikais mažiausiai norime. 

Tiek filmas apie Redą, tiek jo paties eilėraščių knygelė turi stiprų socialinį užtaisą. Nemažiau svarbu, ką Redas veiks po dešimties ar dvidešimties metų. Kol kas, kaip minėjome, jis lanko dienos centrą, prieš keletą metų yra dalyvavęs Kaune vykusiame reabilitacijos projekte, šiemet rengėsi dalyvauti Klaipėdos regos ugdymo centro tradicinėje stovykloje „Pažinimo stebuklas“. Ar jaunam žmogui šito pakanka? Be paties Redo, jo tėvų, į šį klausimą aiškiai atsakyti, matyt, niekas negali ir negalės. 

Redui padeda mokytoja tiflopedagogė Loreta Viečienė. Pagrindinė L. Viečienės specialybė – anglų kalba, dirba toje pačioje „Saulės“ pagrindinėje mokykloje, kurioje mokėsi ir Redas. Kaip pati sako, imtis tiflopedagogikos paskatino aplinkybės: Joniškyje vaikų, turinčių regėjimo negalią, nėra daug, bet atsiranda nuolat. Štai ir šiais metais lankyti mokyklą pradės visiškai nematantis pirmokas. Paklausta, ką mananti apie Redo ateitį, mokytoja diplomatiška: galbūt masažas, galbūt daugiau iniciatyvos galėtų rodyti šeima. Kol kas yra taip, kaip yra. 

Įtraukusis ugdymas. L. Viečienės nuomone, bent jau Joniškyje ši ugdymo forma nėra koks nors baubas. Geriausias pavyzdys – Redo istorija. Suprantama, kiekvieno neįgalaus vaiko atėjimas į mokyklą yra iššūkis, bet su tokios rūšies iššūkiais galima tvarkytis, svarbiausia, kad nebūtų skubotų sprendimų, gražiai atrodančių, bet su realybe prasilenkiančių akcijų. 

Nuotrauka. LASS rajono filialo narė Alma Striogaitė aprodė Joniškyje esančius reljefinius stendus / Loretos Ripskytės nuotr. 

Nuotraukoje LASS rajono filialo narė A. Striogaitė aprodo Joniškyje esančius reljefinius stendus. Prie stendo, esančio lauke prie pat senovinio raudonų plytų mūrinio pastato, stovi vyresnio nei vidutinio amžiaus vyras ir Alma Striogaitė. Abu matomi dešiniuoju profiliu, nuo liemens iki viršugalvio, pasilenkę prie stendo. Vyras vidutinio kūno sudėjimo, tamsių plaukų, užsimerkęs, atrodo ramus ir susikaupęs. Jis vilki tamsų kostiumą, šviesius marškinius. Abiejų rankų pirštų galais vyras liečia iškiliuoju būdu – brailio raštu ir iškildinto pastato fasado kontūro – iškaltą informaciją stende. Jam iš kairės – dar arčiau stendo palinkusi Alma. Ji vidutinio amžiaus, kiek stambesnio sudėjimo moteris. Jos plaukai šviesūs, surišti į kasą, moteris užsidėjusi akinius. Ji vilki šviesią gėlėtą suknelę bei ryškią ploną striukę atraitotomis rankovėmis, abiem rankomis liečia stendo plokštumą ir kažką pasakoja vyriškiui.