Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Padedantis kitiems

Neseniai „Socialinis taksi“ atšventė savo veiklos dešimtmetį. Apie jį jau rašėme. Ši įmonė mums yra įdomi ne vien dėl savo veiklos, teikiamų paslaugų, bet ir dar vienu aspektu. Joje operatoriumi jau trejus metus dirba neregys Tautvydas Neniškis. Šioje įmonėje Tautvydui padėjo įsidarbinti ir įsitvirtinti įdarbinimo agentūra „Sopa“. Jos darbuotojų konsultuojamas ir padedamas neregys prisitaikė prie darbo vietos. Apie kasdienį darbą, naujas patirtis, šokiruojančius skambučius kalbamės su Tautvydu. 

– Paklaustas dėl regėjimo, suglumsti ir į šį paprastą klausimą iš karto negali atsakyti. Kodėl? 

– Šį pasaulį išvydau ne vienas. Drauge su manimi gimė brolis ir sesė. Atėjome anksčiau, negu gamtos skirta. Įdomu tai, kad brolis mato puikiai, sesė – silpnaregė, o aš regėjimo netekau per pirmąjį gyvenimo mėnesį. Kadangi dienos šviesos nebepamenu, negaliu tiksliai atsakyti į klausimą dėl savo regėjimo. Iki septynerių metų nesupratau, kad esu neregys. Šeimoje apie mano aklumą nebuvo kalbama. Man net klausimų nekilo, kodėl broliui ar sesei norint kažką pamatyti nereikia liesti, o man tai būtina. Šeimoje nebuvau išskirtinis. Tik suaugęs supratau mamos susirūpinimą ir liūdną balsą. Iki šiol pamenu pokalbį su broliu. Tada mums buvo penkeri ar šešeri metai. Jis man ir sako – jeigu paaiškės, kad tu nematai, tai tave reikės vadinti aklu?! Patylėjęs man dar paaiškino – žmones, kurie nemato, kiti aklais vadina. Tik pradėjęs Vilniuje lankyti vidurinę mokyklą įsitikinau savo nematymu. 

– Darželio nelankei, visada buvai apsuptas artimųjų. Atėjus laikui lankyti mokyklą, pasirinkote ne šalia namų esančią ugdymo įstaigą, o Vilniuje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Ar pasiteisino šis sprendimas? 

– LASUC pradėjau lankyti 2000 metais. Ši mokykla tėvų pasirinkta neatsitiktinai. Žinoma, tada jau buvo populiarus integruotas ugdymas. Galėjau lankyti šalia namų esančią mokyklą, šiuo atveju būtų pagelbėjęs mokytojo padėjėjas. Tėvai tarpusavyje pasitarė ir nusprendė pasukti kitu keliu. Jie mąstė praktiškai – neregio tam tikrų dalykų prašalaitis neišmokys. Jų manymu geriausi specialistai dirbo Vilniuje, specialioje mokykloje, pritaikytoje neregiams. Tėvai neapsiriko. Pastatas ir aplinka buvo pritaikyta. Mokykloje gavau ne tik mokslo, bet ir socialinio gyvenimo pagrindus. Čia išmokau puikiai dirbti kompiuteriu. Lankiau muzikos mokyklą, teatrą ir jogą. Deja, kaip klasė mes nesusibendravome. Gyvenome kas sau. Gal todėl neišliko ilgalaikių ryšių. 

– Daugumai vyresniųjų klasių moksleivių tolesnio gyvenimo kelio paieškos tampa itin aktualios. Ar statei dideles svajonių pilis? 

– Besimokydamas dvyliktoje klasėje dažnokai sulaukdavau klausimo, kur mokysiuosi toliau. Išgirdęs šį klausimą labai susierzindavau, nes kuo norėčiau būti tuomet dar nežinojau. Mokytojai vertė kuo greičiau apsispręsti. Iš pradžių galvojau savo ateitį susieti su kompiuteriais. Dabar suprantu, kad mąsčiau naiviai. Norint studijuoti informatiką reikėtų turėti daugiau žinių. Tik netikėtai išleistuvių metu apsisprendžiau. Padėjo mokyklos direktorė. Ji paragino studijuoti Utenos kolegijoje socialinį darbą. Po studijų baigimo net sumodeliavo mano ateitį. Direktorė manė, kad aš tapsiu LASS Rokiškio filialo pirmininku. Juolab šis miestas yra netoli mano tėviškės. Už šios minties užsikabinau. Vis dėlto nenorėjau išvažiuoti iš Vilniaus, taigi stojamuosius dokumentus padaviau į kelias aukštąsias mokyklas ir kolegijas. Labai apsidžiaugiau gavęs pasiūlymą studijuoti socialinį darbą Vilniuje, Mykolo Romerio universitete. Studijos truko trejus su puse metų. Tiesa, užtrukau ilgiau. 

Prieš studijas išsiaiškinau visus maršrutus. Svarbiausia buvo išmokti nueiti iš universiteto iki bendrabučio. Sunkiausia – susigaudyti painiuose universiteto koridoriuose. Nuolat paklysdavau. Laimei, kurso kolegos ar darbuotojai mane išvydę palydėdavo iki reikiamos auditorijos. Labiausiai susidraugavau su bendrabutyje gyvenančiais dviem vaikinais. Jų padedamas galėjau gana komfortiškai gyventi. Pačios studijos man nepatiko. Jau po pirmo kurso norėjau mesti mokslus. Vis atidėliojau, o po studijų mediumo nusprendžiau baigti. Studijas užtęsiau dvejus metus. 

– Netyla kalbos apie neregių įsidarbinimą. Nuomonių yra įvairių, o kiekvieno patirtys – individualios: vienų teigiamos, kitų – neigiamos. Ką pats apie tai manai? 

– Dar studijuodamas šiek tiek dirbau. Pirmoji darbinė patirtis – Valakampių reabilitacijos centre. Susirinkusiuosius mokiau kompiuterinio raštingumo pradmenų. Darbelis buvo neilgalaikis. Po studijų aktyviai darbo neieškojau. Mėginau laimės ieškoti Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Dalyvavau konkurse, deja, manęs nepasirinko. Nusivyliau, todėl tik kartais žvilgtelėdavau į skelbimus, siūlančius darbą. Jie manęs nesužavėdavo. Kartą gera mano pažįstama neregių grupėje feisbuke paskelbė įdarbinimo agentūros „Sopa“ kontaktus. Paragino norinčiuosius kreiptis į šią agentūrą. „Sopos“ darbuotojai ne tik ieško darbo, bet ir rengia įvairiausius užsiėmimus, mokymus. Galvojau, kad nieko neprarasiu ir kreipiausi pagalbos. „Sopa“ man pasiūlė operatoriaus darbą „Socialiniame taksi“. Dar gavau pasiūlymą dirbti „Telia“ taip pat operatoriumi. Pasirinkau „Socialinį taksi“, vis dėlto esu baigęs socialines studijas. 

– Kokia yra paties darbo specifika ir su kokiais sunkumais susidūrei, o gal susiduri? 

– „Socialiniame taksi“ įsidarbinau 2019 metais. Esu operatorius. Pirmiausia atsiliepiu į klientų skambučius. Kita sritis – interesantų anketinių duomenų pildymas. Kiekvienas mūsų globotinis turi savo anketą. Kai kurie patys ją užpildo savarankiškai. Mano pareiga tokiam klientui paskambinti ir sutikrinti anketoje pateiktus duomenis. Užregistravęs interesanto skambutį, su juo suderinu laiką ir iš karto paskambinu vairuotojams. Nutinka taip, kad pasirinktasis laikas jiems netinka. Tada reikia viską pradėti iš pradžių. Dar viena veiklos sritis – konsultavimas. Garbingo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems tikrai daug ką ne tik reikia, bet netgi būtina paaiškinti. 

Tik pradėjęs dirbti susidūriau su darbo vietos neregiui pritaikymo problema. Savaime suprantama, pagrindinis darbo įrankis yra kompiuteris. Tikrai ne visos programos buvo pritaikytos nematančiajam. Kai ką pats patobulinau, o ko nesugebėjau, man padėjo. Smagu, kad mane įdarbinusios „Sopos“ agentūros darbuotoja pirmuosius mėnesius ateidavo ir nuoširdžiai teiravosi, kaip man sekasi. Iš jos sulaukdavau daug dalykinių patarimų, drauge mėginome įveikti man nesuprantamas kompiuteryje instaliuotas programas, būtinas darbui. Neslėpsiu, aptarnaujant interesantą neregio tempas ne toks spartus kaip reginčiojo. Dėl savo lėtumo sulaukiau ne vienos pastabos. Paaiškinus, kad nematau, vieni skambintojai supratingai ir kantriai laukdavo. Kiti, nekantresni, apibardavo, išvadindavo žąsinu ir parekomenduodavo pasiieškoti kito darbo, nes šiam nesu tinkamas. Keisčiausia tai, kad dažniausiai nepatenkinti likdavo socialiniai darbuotojai. 

– Esi jaunas žmogus, ar nepavargsti nuo nuolatinių klientų skundų, pataikavimų, verkšlenimų ar ilgiausių tiradų ir monologų? 

– Visada sakiau, kad su žmonėmis nenoriu dirbti. Tiesą pasakius, ir dabar vis dar taip galvoju. Skaitytojams kiltų klausimas, kodėl dirbu šį darbą. Mums, neregiams, darbų pasiūla nėra gausi. Patinka ar nepatinka, bet gyventi iš kažko turi. Svarbu, atmetus visas vidines emocijas, patikėtą darbą atlikti sąžiningai. Iš pradžių visus skambinančiuosius išklausydavau kantriai, laiko neribojau. Ilgainiui mane tie ilgi ir niūrūs pokalbiai išsunkdavo. Dabar, matydamas kliento norą nuklysti į lankas, stengiuosi jį sugrąžinti prie pokalbio esmės. Ypač mane pykdo tie, kurie paskambinę mėgina sukelti sau gailestį. Tenka išklausyti, koks jis vienišas, o dar be to invalidas. Šio žodžio negaliu pakęsti. Jiems atrodo, kad sukėlus gailestį kas nors pasikeis. Iš tiesų, skundai nieko nepakeičia. Daug žmonių nori pavėžėjimo paslaugos. Todėl prie visų pageidavimų mes tikrai negalime prisitaikyti. Atsitinka taip, kad klientas nežino adreso, kur važiuos. Paprašytas paskambinti ir patikslinti adresą apsimeta, kad jam tai sunku padaryti. Dažniausiai šis nenoras pridengiamas senatve. Tokiems klientams atkertu: mums tai sugebėjote paskambinti, būkit malonus ir taip pat paskambinkite į polikliniką. Gal iš mano pusės tai yra nejautru. Deja, daugelis, prisidengdami senatve, neįgalumu, vienatve, tuo piktnaudžiauja ir verčia kitus jaustis nesmagiai. Per dieną tenka išklausyti keliasdešimt skambučių. Diena dienai nelygu. Vieną dieną vos dvidešimt, kitą sulauki šimto. Laimei, ne visi klientai skundžiasi. 

– Gal koks skambutis itin įsirėžė į atmintį? 

– Per tuos trejus metus pokalbių buvo tūkstančiai. Skambučių paletė nuo pačios tamsiausios iki šviesiausios spalvos. Iki šiol mane šokiruoja iš kito ragelio sklindantys keiksmažodžiai. Keista, kai žmogus skambina į įstaigą ir vos ne kas antras žodis — keiksmažodis. Iš išgirstų necenzūrinių žodžių tikrai galėčiau sudaryti apystorį žodyną. Pats įdomiausias ir labiausiai pralinksminęs pokalbis buvo su garbingo amžiaus senole. Su ja pildėme anketą. Paprašiau, kad savo pavardę padiktuotų paraidžiui. Vis tiek ne visas raides gerai išgirdau. Tada pasiūliau tarti žodžius, kurių pirmosios raidės atitinka pavardės raides. Viskas būtų kasdieniška, jeigu ne žodis, reiškiantis riebų keiksmažodį. 

– Jaunam žmogui ne taip paprasta surasti darbą. Ką patartum ieškantiems ir koks čia būtų LASS vaidmuo? 

– Iš tiesų neregiui ar silpnaregiui vis dar yra sudėtinga įsidarbinti. Sprendžiu iš savo pavyzdžio. Iš pirmojo įspūdžio atrodytų, kad dirbu atviroje rinkoje. Deja, yra ne visai taip. Mano darbovietė turi socialinės įmonės statusą ir siekia įdarbinti kuo daugiau žmonių su įvairiausia negalia. Manyčiau, kad įdarbinimo problema yra kompleksinė. Pirmiausia, neįgalusis privalo savimi pasitikėti ir nesikuklindamas darbdaviui pateikti gražų ir dalykišką savo gyvenimo aprašymą. Pokalbyje turi jaustis laisvai ir užtikrintai. Pats neįgalusis visų minėtųjų dalykų neišmoks, todėl čia jiems į pagalbą turėtų suskubti profesionalai. Tai galėtų būti privatus verslas ar netgi neįgaliųjų organizacijos. Kitas būtinas vektorius – darbdaviai. Pirmiausia jie turi būti suinteresuoti priimti neįgalųjį. Į pagalbą reikia pasitelkti švietimą, kad jie, išvydę neregį, nesibaidytų jo lyg kažko baisaus. Įdarbinti žmogų su negalia – tai tik pusė darbo. Manyčiau, kad darbo vietai pritaikyti ir kolektyvui adaptuoti svarbų vaidmenį turėtų suvaidinti LASS. Gerai būtų, kad už tai atsakytų vienas ar keli LASS darbuotojai. Jie, kartu su neregiu atvykę į darbo vietą, padėtų adaptuotis ir pritaikyti, pavyzdžiui, kompiuterį prie neregio poreikių. Pagaliau, yra paprasti kasdieniai dalykai. Toks konsultantas žmogui aprodytų pastatą, išmokytų nueiti iki valgyklos ar kavinukės, kelis kartus palydėtų nuo namų iki darbo. Ne mažiau svarbus kolektyvo supažindinimas su neregiu. Dažnas žmogus gal ir norėtų padėti, bet nežino kaip. Gal todėl nedrįsta užkalbinti, o ką jau kalbėti apie draugišką pagalbą. 

Nuotrauka. Tautvydo kolegos prasitaria, kad iš jo mokosi optimizmo, gyvenimo džiaugsmo ir problemų sprendimo meno / „Socialinio taksi“ nuotr. 

Tautvydo Neniškio nuotraukų koliažas. Matomos dvi Tautvydo nuotraukos. Jaunas vyras sėdi prie darbo stalo šviesiame kambaryje, operatoriaus įmonėje „Socialinis taksi“ darbo vietoje. Kairėje nuotraukoje Tautvydas matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, sėdintis darbo kėdėje prie stalo. Jis liekno kūno sudėjimo, trumpų šviesių plaukų, užsimerkęs ir plačiai šypsosi atvira burna, vilki tamsų megztinį. Už jo nugaros ant sienos pakabintas plakatas su užrašu „Socialinis taksi“. Dešinėje nuotraukoje Tautvydas taip pat sėdi prie stalo, matomas iš šiek tiek toliau, nuo liemens iki viršugalvio, pasisukęs kairiuoju profiliu. Ant stalo guli nešiojamasis kompiuteris, vyras ant klaviatūros padėjęs abi rankas. Už jo nugaros, ant sienos, kabo Lietuvos žemėlapis, suskirstytas regionais. Šioje nuotraukoje Tautvydas taip pat šypsosi, spinduliuoja gera energija.