Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Abingas – Kinijos tautos balsas

Apie Hua Yanjuną (1893–1950), kurį artimieji vadino Abingu, ne taip paprasta sužinoti tiesą. Mat biografams, kuriems XX a. viduryje teko apie jį paskleisti žinias, reikėjo tai daryti tokiu būdu, kad Kinijos komunistų partija palaikytų jį pakankamai respektabiliu ir pakankamai artimu „paprastai liaudžiai“ bei nekliudytų jo muzikos sklaidai. Vėliau tyrinėtojams teko griauti mitus, tikslinti faktus ir atskirti tiesą nuo falsifikacijų, skirtų valdininkams apmulkinti. Todėl Abingo legenda tebegyvuoja dviem pavidalais: kaip tauraus Kinijos patrioto, kuris skleidė tiesą, net nepabūgdamas japonų okupantų savo mieste, dainavo žmonėms, nesitikėdamas atlygio ir gyveno paprasto kinų liaudies žmogaus gyvenimą, ir daoisto šeimoje gimusio plevėsos, kuris iššvaistė šeimos turtą, gyveno palaidą gyvenimą, mėgo opijų, neteko regos dėl sifilio ir galiausiai tapo valkataujančiu muzikantu. Koks buvo jo tikrasis moralinis portretas – ne taip svarbu, mat šis erhu (kiniško dvistygio) ir pipos (mažakaklės liutnios) virtuozas laikomas vienu reikšmingiausių XX a. Kinijos kompozitorių, o skurdžiai dokumentuota jo kūryba nagrinėjama traktatuose, studijuojama konservatorijose ir laikoma kertiniu puslapiu Kinijos muzikinėje istorijoje. 

Abingas iš tiesų buvo savo šalies patriotas, o muzika buvo jo būdas išreikšti pilietinę poziciją. Jis išeidavo nešinas instrumentu į gatvę ir dainavo „komentarus“ apie tai, ką tądien rašydavo laikraščiai. Kai Usio miestas tapo kontroliuojamas japonų, savo dainomis Abingas skelbė, ką mano apie užgrobikus ir kokio likimo jiems linki. Sulaukęs grasinimų, dėl visa ko jis persikėlė į Šanchajų, įsidarbino kunju (kunqu) operoje. Kai miestas buvo išvaduotas, Abingas grįžo, bet kinų valdžia taip pat nemėgo jo aštrių pilietinių komentarų, tad galiausiai uždraudė jam dainuoti apie politiką. O po poros metų įvyko nutikimas, po kurio jis ir pats nebenorėjo skleisti muzikos. „Vieną vasaros dieną aš grojau gatvėje, staiga prapliupęs lietus permerkė kiaurai mane ir mano instrumentus. Kol žingsniavau lietuje, staiga atlėkė vežimaitis, parvertęs mane ir sudaužęs mano pipą. Vežimo rankena suplėšė mano hukino (smaigalinio smuiko) gyvatės odą. Tą pačią naktį pelė pagraužė mano hukino stryko ašutus. Tik pamanykit! Pelė dar gali prakąsti odą, bet įveikti ašutus – šitai pelėms nebūdinga! Per vieną dieną ir vieną naktį nutiko trys–keturi nelaimingi atsitikimai, susiję su mano instrumentais! Nuo tada aš nebedrįsau groti“, – pasakojo jis muzikologams, kurie atvyko įrašyti jo kūrinių, užrašyti iš lūpų į lūpas perduodamos legendos apie nepaprastą virtuozą ir meistrą. 

Nedelsdami jie atvežė jam naują pipą ir hukiną. Kadangi Abingas dvejus metus nebuvo nieko grojęs, jis paprašė duoti jam tris dienas pasiruošti. Po trijų dienų jis sugrojo jiems šešias pjeses. Keturios iš jų tilpo įrašų juostose. Šie įrašai paskleidė žinią apie neeilinį meistrą, sukėlė didelį susidomėjimą, Abingas buvo nedelsiant pakviestas dėstyti konservatorijoje. Deja, tuo metu jis jau nebeturėjo sveikatos priimti tokį kvietimą. Nespėjo ir muzikologai įrašyti daugiau jo kūrybos. Praėjus keliems mėnesiams nuo pirmųjų įrašų, Abingas mirė. Liko legenda apie kilnų Kinijos patriotą, kovojusį prieš neteisybę muzikos garsais, piktnaudžiavusį opiumu valkatą, kandžiai komentavusį tikrovę, bei keturi užrašyti opusai, įtraukti į visų aukštųjų muzikos mokyklų programas. 

Paspaudę nuorodą, paklausykite paties Abingo atliekamos muzikos. 

Nuotrauka. Abingas 

Hua Yanjuno, dar kitaip vadinamo Abingu, nuotrauka. Kompozitorius vidutinio ar vyresnio amžiaus, matomas nuo pečių iki viršugalvio. Ant galvos jis užsidėjęs tamsią skrybėlę, dėvi apvalius akinius tamsiais stiklais, iš kurių vienas stiklas – pasviręs žemyn, taip prisitaikydamas prie neproporcingai žemiau esančios dešinės vyro akies padėties. Vyras užsiauginęs vešlius ūsus, vilki šviesius marškinius.