Ir kūnui, ir sielai

Gintarė Tadarovska, parodos kuratorė

Palieskime Lvovo baroką

Viso pasaulio akys nukreiptos į Ukrainą. Brutali jėga siekia palaužti Vakarų civilizacinę dvasią vienoje seniausių Rytų Europos valstybių. Simboliška, kad grėsmės Ukrainos teritoriniam vientisumui akivaizdoje Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“. Tai ilgamečio Valdovų rūmų muziejaus bendradarbiavimo su Lvovo nacionaline Boryso Voznyckio dailės galerija rezultatas. Paroda kviečia akluosius ir silpnaregius pirštais pajusti genialaus skulptoriaus Johano Georgo Pinzelio (Johann Georg Pinsel, apie 1720–1761) meną ir susipažinti su savitu vėlyvojo baroko skulptūros fenomenu, susiformavusiu ir klestėjusiu šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje. Lvovas ir jo apylinkės XVIII a. viduryje buvo jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos pietryčių regionas. Po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. šios žemės atiteko Habsburgų imperijai. 

Valdovų rūmų muziejuje eksponuojama 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų, sukurtų XVIII a. Greta J. G. Pinzelio darbų parodoje pristatomi ir kitų garsių XVIII a. antros pusės meistrų, tokių kaip Antanas Osinskis, Jonas Obrockis ir Pranciškus Olenskis, kūriniai. Jie puikiai atspindi Lvovo ir jo apylinkių vėlyvojo baroko skulptūros stilistines ypatybes ir raidą. 

J. G. Pinzelio kūryba ir gyvenimo paslaptis 

J. G. Pinzelis – skulptorius, kurio darbai sužavėjo Miuncheną, Paryžių, Prahą, Vieną ir kitus didžiuosius Europos miestus bei jų muziejų lankytojus. Kartu jis yra ir žmogus paslaptis, kurios iki galo nesugebėjo įminti net autoritetingiausi tyrėjai. Kaip galėjo nutikti, kad tokio meistriškumo skulptorius iki šiol buvo visiškai nežinomas? Iš tiesų, skulptorius, kuris nuo pat pirmųjų savo žinomų kūrinių iškėlė itin aukštą meninę kartelę, paliko virtinę neatsakytų klausimų – kur jis mokėsi, kodėl žinomas vos vienas kitas jo biografijos faktas? Galbūt jo asmenybė ir gyvenimo istorija buvo pernelyg prieštaringos? Gal menininkas savo ankstyvojoje biografijoje turėjo ką slėpti ar nutylėti? 

J. G. Pinzelis šiandien žinomuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1751 m. gegužės 13 d. Bučačo bažnytinių metrikų knygoje, ten įrašyta jo sudaryta santuoka. Čia užfiksuota informacija tik apie menininko šeiminę padėtį – iki tol jis buvo nevedęs. Pagal visoje Vidurio Europoje panašius gildijų nuostatus santuoka buvo sąlyga norint įgyti meistro teises ir atidaryti dirbtuves. Šios taisyklės XVIII a. vis dar laikytasi, nepaisant vis stiprėjančio menininkų siekio išsivaduoti iš jos gniaužtų. Garsus J. G. Pinzelio biografijos ir kūrybos tyrėjas, žymus lenkų dailės istorikas prof. Janas K. Ostrovskis mano, kad išskirtinį talentą ir kūrybinę energiją vos per dešimtmetį pademonstravęs skulptorius tuokėsi būdamas maždaug trisdešimties metų. Todėl J. G. Pinzelis veikiausiai gimė apie 1720 m. Jis greičiausiai buvo vokiečių ar austrų kilmės, katalikas, labiausiai tikėtina, kilęs iš Čekijos. Išsilavinimą turėjo gauti mokydamasis menininkų cechuose, o ne menų akademijose. Dar du metrikų įrašai 1752 ir 1759 m. liudija, kad J. G. Pinzelis turėjo du sūnus – Bernardą ir Antaną. Paskutinis 1762 m. spalio 24 d. įrašas nurodo, kad J. G. Pinzelio našlė ištekėjo trečią kartą. Galima manyti, kad mirties dieną J. G. Pinzeliui tebuvo vos apie keturiasdešimt metų. 

Daugelis J. G. Pinzelio kūrybos palikimo tyrėjų įvardija, kad skulptoriaus darbai pasižymi savotišku archajiškumu ir yra paradoksalių kraštutinumų derinys. Kiekvienoje savo skulptūroje jis kūrė dvilypį lengvumo ir įtampos, ramybės ir dramatizmo jausmą. Techniniu požiūriu savo kūriniuose J. G. Pinzelis sugebėjo gana tiksliai perteikti atskiras žmogaus kūno dalis: plaukų sruogas, akis su ryškiais vokais ir blakstienomis, kaulėtas rankas ir pėdas, iš visų jėgų įtemptus raumenis. Tačiau šios detalės dažniausiai nesusiejamos į logišką visumą, o jas užvaldo ekspresijos ir dekoratyvumo siekis. Įspūdis kartais kuriamas nusižengiant žmogaus kūno anatomijai, o kūno dalys hiperbolizuojamos. Dinamikos, šešėlių žaismo įspūdį dar labiau sustiprina drabužių draperijos ir jų savitos kampuotos formos, užgožiančios kūnų formas. Be dramatiškos meninės išraiškos, skulptorius savo darbuose sugebėjo pritaikyti ir išskirtines technikos priemones, dažnai viršijančias medžiagos galimybes ir fizikos dėsnius. J. G. Pinzelis iš kelių medžio dalių sujungia didžiulį medžio bloką, leidžiantį sukurti monumentalią skulptūrą. O štai išraiškinga, sudėtingos formos akmeninė Šv. Jurgio statula virš Lvovo Šv. Jurgio (unitų) katedros frontono sutvirtinta ištisa metalinių atramų sistema. 

Akivaizdu, kad talentingas meistras savo dirbtuvėse dirbo ne vienas. Skaičiuojama, kad norint sukurti tiek nemažų skulptūrų ir jų kompozicijų, J. G. Pinzelio dirbtuvėse turėjo dirbti iki 30 darbuotojų. Tai buvo amatininkai, kurie ruošdavo medieną, atlikdavo kitus paruošiamuosius darbus, tapydavo ar auksuodavo. Dirbtuvėse turėjo dirbti ir kalvių, gaminusių tvirtinimo detales, taip pat specialius įrankius medžiui apdirbti ir ypač smulkioms detalėms drožti. 

Veikdamas Europos periferijoje, J. G. Pinzelis su savo kūryba pasiekė aukščiausią vėlyvojo baroko skulptūros raidos tašką. Šio meistro kūriniai yra Lvovo skulptūros mokyklos viršūnė, kurią kaip visumą galima laikyti vienu iš svarbių meninių pasiekimų XVIII a. Europos dailės raidos panoramoje. Tad ir J. G. Pinzelį galima apibūdinti kaip paskutinį didį Europos vėlyvojo baroko kūrėją. 

Paradoksalu tai, kad nors apie J. G. Pinzelio gyvenimą žinoma labai mažai, jo kūrinių išliko palyginti daug. Be to, dalis po Antrojo pasaulinio karo sovietų sunaikintų kūrinių ir ištisų kompozicijų žinoma iš XX a. pirmos pusės fotografijų. Valdovų rūmų muziejaus parodoje rodomos keturios įspūdingos skulptūros, tyrėjų neabejotinai priskiriamos genialiam meistrui J. G. Pinzeliui. Visos parodoje pristatomos skulptūros šiandien saugomos Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos rinkiniuose. Dramatiškais sovietinės okupacijos metais Vakarų Ukrainoje daugelis katalikų ir kitų šventovių buvo uždarytos, nuniokotos ar net sugriautos, o jose buvusios meno vertybės išgrobstytos ar sunaikintos. Nemažai vertingų medinių vėlyvojo baroko bažnytinių skulptūrų tada buvo tiesiog supjaustytos ir sukūrentos. Tai, kas buvo išsaugota ir rodoma parodoje, yra ukrainiečių muziejininkų ir kitų kultūrininkų nuopelnas. Dalis į Vilnių atvežtų skulptūrų buvo specialiai restauruotos Vilniaus parodai ir viešai rodomos pirmą kartą. 

Skulptūrų maketai – neregiams ir silpnaregiams 

Specialiai neregiams ir silpnaregiams parodoje pristatomos trijų skulptūrų kopijos-maketai. Juos liečiant galima pajusti ne tik Lvovo baroko plastiką, jo ypatingas formas, bet ir įsigilinti į stebuklingą šventųjų pasaulį. Įspūdingiausias iš trijų maketų yra sumažintas J. G. Pinzelio sukurtos Šv. Jurgio skulptūros modelis. Šv. Jurgio skulptūra sukurta apie 1759–1760 m. Lvovo Šv. Jurgio (unitų) katedrai ir jos fasadą puošia iki šių dienų. Skulptūrinė kompozicija susideda iš kelių dalių: slibino su sparnais ir Šv. Jurgio, sėdinčio ant žirgo. Šv. Jurgis abiem rankomis laiko slibino kaklą pervėrusią ietį. Šv. Jurgio figūrą dengia šarvai, atviri tik veidas ir kaklas. Išsekęs žirgas perteikia dvikovos įtampą. Manoma, kad skulptorius sąmoningai panaudojo disproporciją, kad pabrėžtų arklio raumenų dydį ir stiprumą. 

Pranašo Arono skulptūrą, kurios modelis taip pat pristatomas parodoje, J. G. Pinzelis sukūrė 1761 m. Monastyryskos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai. Ši skulptūra berankė, į dešinę pakreipta galva, ramios išraiškos. Ilga, žemę siekianti apranga pabrėžia kūno struktūrą, šventojo galvą puošia išraiškingas, ragus primenantis galvos apdangalas – popiežiaus tiaros prototipas. Arono priklausymą vyriausiųjų kunigų ratui liudija stačiakampis papuošalas ant krūtinės su 12 brangakmenių, simbolizuojančių 12 izraelitų genčių. 

Trečiasis neregiams ir silpnaregiams pristatomas maketas – tai XVIII a. viduryje nežinomo dailininko sukurtos Šv. Florijono skulptūros kopija. Pasak legendos, Florijonas buvo romėnų karo valdininkas, 304 m. nukankintas už Kristaus mokslo išpažinimą. Šv. Florijonas, kankinys, laikomas susijusių su ugnimi profesijų globėju: ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų ir kaminkrėčių. Skulptūroje Florijonas pavaizduotas į šalis ištiestomis rankomis, su ugniagesio batais, specialiu kostiumu ir šalmu. Greta kojų sukurta degančio namo arba bažnyčios kompozicija. 

Šie trys skulptūrų maketai pristatomi erdvioje, užtamsintoje parodos salėje. Maketai pritvirtinti prie specialių stovų, skulptūrėlės sukasi aplink savo ašį, jas lengva čiuopti. Skulptūrėlių aukštis apie 50 cm. Maketus patogu apžiūrėti stovint. Prie kiekvieno maketo yra stacionarūs užrašai brailio raštu ukrainiečių ir lietuvių kalbomis. Šioje salėje taip pat nuolat rodomas dokumentinis filmas apie J. G. Pinzelį originalo (ukrainiečių) kalba, kurio pasiklausyti galima čia pat prisėdus. 

Pagrindinėse parodos salėse skamba baroko epochos muzika. Sužinoti, koks kūrinys yra grojamas, galima pasinaudojus specialia muzikos kūrinio atpažinimo programėle („Shazam“ ar kuria kita). Parodos rengėjai neužmiršo ir silpnaregių: informacija apie skulptūras pristatyta specialiose, šviečiančiose eksponatų etiketėse, kuriose tekstas užrašytas baltomis raidėmis juodame fone. Susipažinti su vienu paslaptingiausių menininkų Europos dailės istorijoje ir vienu žymiausių Europos vėlyvojo baroko skulptorių J. G. Pinzeliu Valdovų rūmų muziejaus lankytojai galės iki 2022 m. gegužės 22 d. 

Nuotrauka: Akimirka iš Valdovų rūmų salės, kurioje pristatoma Baroko meistrų skulptūrų paroda. Dar kitoje salėje yra trijų skulptūrų kopijos-maketai, kuriuos galima pažinti pirštais / M. Kaminsko nuotr.

Nuotraukos pirmame plane matoma originali J. G. Pinzelio sukurta maždaug pusės metro aukščio šventojo skulptūra, stovinti ant maždaug metro aukščio stovo. 

Autorės nuotrauka: Gintarė Tadarovska. Jauna liekno sudėjimo moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos plaukai tamsūs, tiesūs, surišti į laisvą kasą, ant skruostų krenta ilgi kirpčiukai. Gintarė žvelgia tiesiai į skaitytoją ir šypsosi. Ji vilki tamsų megztinį ar palaidinę aukštu kaklu.