Aklas pasimatymas

Nijolė Oželytė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, laidos vedėja

Laisvės alkis

Gimtadienis – tai šventė, kuri suteikia galimybę pakilti virš buities, kasdienybės ir pažvelgti į save ir į savo gyvenimą tarsi iš paukščio skrydžio. Prisimindami savo pradžią, dėkojame tėvams, o žvelgdami pirmyn, bandome numatyti, kas mūsų laukia ateityje. O kai švenčiame valstybės gimtadienį, tai nustūmę šalin kasdienius nesutarimus ir skirtingas pažiūras, turime puikią galimybę patirti visus mus vienijantį bendrystės jausmą, suprasti, kad visi mes, nors ir labai skirtingi, bet esame vienos valstybės piliečiai, kad esame viena komanda ir kad Lietuva – tai visų mūsų bendras kūrinys, visų mūsų kasdienėmis pastangomis kuriami bendri namai. 

Mūsų valstybė švenčia ne vieną gimtadienį. Lietuva yra tarsi nuolat iš savo pelenų atgimstantis paukštis feniksas. Ji ne kartą pakilo naujam gyvenimui iš, rodos, beviltiškos, jokio atgimimo nežadančios padėties. Paskutinė mūsų valstybės atgimimo diena – 1990 metų kovo 11-oji – visiems mums yra ypač artima, jauki ir sava, ji tarsi kiekvieno mūsų asmeninė šventė. Nes didžioji dabartinių Lietuvos piliečių dalis buvo to atgimimo bendraautoriai ir liudininkai, o ir jaunimui ta diena dar netapo istorija, nes iš savo tėvų ir senelių jie girdi gyvus pasakojimus apie kilniausius jausmus žmonėse pažadinusį, daug kam pačiu svarbiausiu gyvenime tapusį įvykį. 

Sunku rasti žodžius, kuriais galima būtų apibūdinti žmogaus gimimą žemėje – tai ir džiaugsminga, ir dramatiška. O kokias žodžiais būtų galima apsakyti vyksmą, kuomet daugybės žmonių valia naujam gyvenimui yra prikeliama ilgus metus brutalių okupantų trypta, kankinta, naikinta ir niekinta valstybė. O juk apsisprendimas atsiskirti nuo SSSR ir gyventi nepriklausomoje Lietuvoje buvo tikrai nelengvas, jis kėlė ne tik pakilius ir šventiškus jausmus. Visi suaugę žmonės suvokė, kad šio siekio įgyvendinimas gali kelti didelį pavojų ir net kruvinos agresijos grėsmę, nes rusų okupantai nė neketino leisti pasprukti jų užgrobtoms ir pavergtoms šalims iš tų patamsių, kuriuose jas ilgus metus prirakinusi laikė. Ilgas gyvenimas po svetimųjų jungu privertė daugelį žmonių prisitaikyti prie jiems primesto neteisingo ir kreivo gyvenimo, privertė apsiprasti su juo. „Jeigu visą tą laiką būtų nuolat aktyviai priešinamasi, jeigu būtų aktyviai kovojama su neišmatuojamai skaitlingesniu ir stipresniu brutaliu priešu, visi Lietuvos žmonės būtų sunaikinti toje nelygioje kovoje, lietuvių tautos nebūtų likę“, – aiškino man mama, atsakydama į klausimą, kodėl mes taip ramiai gyvenome žinodami, kad daugybė žmonių buvo sunaikinta miškuose ir sibiruose, o iš gyvųjų atimta teisė į žmonišką gyvenimą. „Juk mums niekas tuomet nepadėjo, nors žadėjo“, – liūdnai sakydavo ji. Žmonės turėjo gyventi, auginti vaikus, todėl dauguma prisitaikė, o kai kas ėmė bendradarbiauti su okupantais. Ir tai nėra nei nesuprantama, nei neįtikėtina, nes ilgą laiką patirdama prievartą, auka prisitaiko prie stipresnio už ją pagrobėjo, tarsi apmiršta ir užsimiršta, taip išsaugodama savo bei vaikų gyvybę. Nes nė akimirkai neužmirštant, kad tavo gyvenimas paverstas kasdiene prievarta, teliktų išeiti iš to gyvenimo arba tiesiog netekti proto. Tokią būseną psichikos mokslas vadina Stokholmo sindromu. O ką bekalbėti apie jau okupuotoje Lietuvoje gimusius žmones, kurie nė neįsivaizdavo gyvenimo laisvame pasaulyje, kuriame galima judėti ten, kur nori, o žodžiai „geras“ ir „durnas“ nėra sinonimai, kaip tai buvo „prie ruso“. Juk okupacija tęsėsi ilgai. Labai ilgai. Ir žiauriausios jos pasekmės – tai ne sugriauta ekonomika, o negrįžtamai sudarkyti ir sužaloti žmonių gyvenimai. 

Būtent todėl ne visi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą (AT) išrinkti deputatai, lygiai kaip ir už juos balsavę žmonės, buvo pasiryžę drąsiai ir atvirai palaikyti balsavimą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Vidinis pasipriešinimas buvo nemenkas. Pirmuose laisvuose rinkimuose žmonės išsirinko ne tik besąlygiškai už Nepriklausomybę pasižadėjusius balsuoti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovus. Žmonės balsavo ir už Lietuvos komunistų partiją, kurios nuostata visiškos nepriklausomybės atžvilgiu buvo atsargesnė, kuri siūlė balsuoti už „Lietuvos suverenitetą SSSR sudėtyje“. Kelias vietas Parlamente gavo ir nepriklausomybės nepalaikantys SSSR komunistų partijos nariai. 

Komunistų vadai, kurie tiesiogiai bendravo su okupantų valdžia, turėjo svarių argumentų galvoti, kad su laisvės siekiančiais žmonėmis bus pasielgta žiauriai ir negailestingai. Galbūt, baimindamiesi rusų tankų, kurie jų manymu sutraiškytų mus visus jau kitą rytą po balsavimo už Nepriklausomybę, atsargiausieji ragino neskubėti ir dar kurį laiką susilaikyti nuo „radikalių sprendimų“, patarė balsuoti už visišką nepriklausomybę „kada nors vėliau“, o pasiryžimą atkurti nepriklausomą valstybę jau pirmą laisvai išrinkto Atkuriamojo Seimo dieną, tarpusavyje vadino „Landsbergio provokacija“. Bet išmintingiausieji ir drąsiausieji puikiai suprato, kiek mažai laiko turime tam, kad teisiškai nepriekaištingai, nepažeisdami SSSR konstitucijos, galėtume pasprukti iš jos kalėjimo. 

Naujai į AT – Atkuriamąjį Seimą – išrinkti Lietuvos politikai puikiai suprato Vakarų pasaulio vadovų baimę, kad jų aiškiai deklaruojamas laisvės siekis gali stipriai pakenkti tuomečiam SSSR vadui Michailui Gorbačiovui. Gorbačiovas, lyginant jį su Stalinu ir Brežnevu, buvo labiau demokratiškas ir bandė suteikti rusų imperijai galimybę atsinaujinti, atsigauti ir laisviau kvėpuoti. Bet visi suprato, kad jei vykstant laisvėjimo procesui imperija imtų byrėti, jeigu pasinaudodamos pertvarka iš jos pradėtų sprukti „broliškos respublikos“, tai senoji komunistų ir saugumiečių gvardija pasistengtų nuversti pernelyg demokratišką, silpną vadą ir atiduoti valdžią į „tvirtas rankas“. Vakarams atrodė, kad Michailo Gorbačiovo išlikimas poste garantuoja, jog „blogio imperijos“ griūtis nepaskandins žmonių kraujo jūroje. Todėl pasaulis buvo labai suinteresuotas, kad sovietai „persitvarkytų“ kuo ramiau. 

M. Gorbačiovas, nors buvo išties labiau išsilavinęs ir laisvesnių pažiūrų nei jo pirmtakai, absoliučiai nesuprato lietuvių laisvės siekio. Mūsų noras trauktis iš SSSR jam atrodė labai nerimtas ir niekuo rimtu nepagrįstas. Gorbačiovas buvo informuotas apie tai, ko išties siekia Sąjūdis, koks yra galutinis Lietuvos žmonių tikslas, todėl dar prieš rinkimus į AT jis atvyko į Lietuvą būdamas tikras, kad savo protingais ir logiškais argumentais paleis juokais mūsų „vaikišką“ norą nusimesti svetimųjų jungą. Juolab kad tas jungas jam visai neatrodė nei sunkus, nei svetimas. Susitikimuose su žmonėmis jis kaip koks mokytojas mokinukams aiškino, kad atvyko paraginti mus darbuotis kartu su „visa tarybine liaudimi“ ir bendromis pastangomis pertvarkyti šalį, kurioje paskui sočiai ir laimingai gyvensime „vieningoje tautų šeimoje“. 

Man teko įsivelti su juo į ginčą. M. Gorbačiovas metė kaltinimą, kad mes, lietuviai, elgiamės kaip vaikai, visiški nebrendylos ir egoistai, nes dėl smulkių, mums patiems nelabai aiškių tikslų „siūbuojame bendrą laivą“. „Juk jūs patys tame laive sėdite, – sakė jis. – Tai kaip nesuprantate, kad rizikuojate ne tik paskandinti visus laivu plaukiančius, bet ir patys nuskęsite.“ Jis užsidegęs dėstė, kad mes net nesugebame aiškiai suformuluoti, kam mums ta laisvė reikalinga. „Kam ji jums? Pasakykit aiškiai. Aš pradėjau pertvarką valstybėje, kad visi būtų pavalgę ir apsirengę.“ Prieš įsitraukdama į Sąjūdžio veiklą, aš dirbau aktore ir man teko filmuotis atokiuose Rusijos kaimuose, kur stebėjau visišką apsileidimą, netvarką, tikrą skurdą, o kai kur net badą. Jokių lietuvio ar ukrainiečio akiai įprastų kaimo vaizdų su vištomis, paršeliais ir karvytėmis ten nebuvo – vien neišsiblaivantys vargani žmonės, daugiausia senyvos moterys, nes vyrai pabėgdavo ieškoti darbų į miestus. Todėl remdamasi šia savo patirtimi, bandžiau jam paaiškinti, kad Rusija nesupranta mūsų siekių, nes ji vis dar yra alkana tiesiogine šio žodžio prasme. Ir Rusijai reikia pertvarkos tam, kad žmonės tiesiog turėtų duonos. O mes, lietuviai, nebadaujame, mes duonos užsiauginame. Todėl laisvė mums yra tas pats, kas rusams duona – mes alkstame laisvės. Jis supyko. Labai labai supyko. Ir garsiai rėkė, kad esame maža tauta, tai ir supratimas menkas. 

Pirmą kartą vykusiuose laisvuose rinkimuose išrinkta AT pradėjo savo darbą 1990 metų kovo 10 dieną 21 valandą. O jau kovo 11 dieną ruošėmės balsuoti už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. AT pirmininkas Vytautas Landsbergis nuolat palaikė ryšį su demokratinio Vakarų pasaulio politikais ir tarėsi dėl mūsų Nepriklausomybės palaikymo. Mes, Sąjūdžio deputatai, iki pat vėlyvo vakaro laukėme galutinio savo vadovo sprendimo. Bet ir tarp mūsų buvo tokių, kurie bandė tyliai aiškinti kolegoms, kad balsavimas už „visišką nepriklausomybę“ būtų „labai neprotingas“. Tačiau didžioji dauguma net neabejojo, kad įvykdys savo rinkėjams duotą pažadą. Visi puikiai supratome, kad turime veikti greitai, nes laikas yra labai ribotas. Uždelsus, kiltų didelė tikimybė, kad bus pralietas kraujas. Sprendimas balsuoti būtent kovo 11 dieną, nelaukiant galutinių rinkimų rezultatų (keliose apygardose turėjo vykti pakartotiniai rinkimai), rėmėsi ne jausmingomis emocijomis, o racionaliu apskaičiavimu. Buvo žinoma, kad 1990 metų kovo 15 dieną SSSR AT suvažiavime SSSR komunistų partijos generalinis sekretorius M. Gorbačiovas bus išrinktas pirmuoju sovietų sąjungos prezidentu. Prezidentas bus prisaikdintas, o priesaikoje yra žodžiai „prisiekiu saugoti SSSR sienų vientisumą“. Todėl Lietuvai deklaravus, kad ji išeina iš SSSR, Gorbačiovas bus priverstas vykdyti savo pareigą ir panaudoti pačias brutaliausias priemones, kad tas „vientisumas“ būtų išsaugotas bet kokia kaina. Ir Lietuvai neliktų jokių šansų teisėtai išeiti iš rusiško konclagerio, kurio konstitucijoje, tegul ir visai formaliai, bet buvo įrašyta „laisvo respublikų apsisprendimo“ teisė. Tarpas buvo labai neilgas – vos kelios dienos. 

Kai pavargęs, bet švytintis V. Landsbergis vėlų vakarą mums pranešė, kad šiandien yra ta diena, kai turi įvykti lemiamas balsavimas ir kad visi balsavimui reikalingi dokumentai jau yra paruošti, ir daugybė žmonių prie AT laukia mūsų sprendimo, mes rinkomės į vėliau Kovo 11-osios vardu pavadintą Parlamento salę puikiai suvokdami, kad šią akimirką esame didingo istorinio vyksmo dalyviai ir mintyse dėkojome žmonėms už brangiausią gyvenimo dovaną – galimybę atstovauti Lietuvos žmonėms ir vykdyti jų valią. Už Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą balsavo net tie, kurie turėjo vidinių abejonių, nes aikštėje laukiančių žmonių lūkestis buvo vienareikšmis ir niekas nedrįso jam prieštarauti. Nors buvo tokių, kurie patyliukais šaipėsi, kad „neilgai tvers ta naktinė, vien popieriuje esanti nepriklausomybė“. Net ir šeši nuo SSSR komunistų partijos išrinkti deputatai nedrįso balsuoti prieš – jie susilaikė. 

Ir štai sutinkame jau 32-ąjį atgimusios valstybės gimtadienį. Nemanau, kad mes, Lietuvos piliečiai, tapome mažiau atsakingi, nei buvome anuomet. Tiesiog gyvenimas iškelia naujas užduotis ir mes darbuojamės visi kartu, kaip kas sugebame. Dabar kalbant apie valstybę mums kyla klausimas, o kas yra svarbiau – žmogus ar valstybė. Tai ypač aktualu žmogaus teisių ir laisvių kontekste. Iš pirmo žvilgsnio atsakymas nėra sudėtingas – aišku, kad žmogus yra svarbesnis, nes juk žmogus kuria valstybę, o ne atvirkščiai. Bet tas paprastumas yra iliuzija, nes pažvelgus giliau, tučtuojau suprantame, kad vienas žmogus yra bejėgis, vienas jis nieko negali. Viskas, ką matome, kuo naudojamės – nuo duonos kąsnio iki vandens gurkšnio, nuo gimdymo namų iki mokymo įstaigų, ligoninių, kelių ir kitų žmonių gyvenimo kokybę gerinančių valstybės struktūrų, yra mūsų visų bendradarbiavimo, bendros kūrybos vaisus. Po vieną – mes niekas, o kartu mes – kurianti jėga. Kaip ir tada – 1990-ųjų kovo 11 dieną. 

„Aklo pasimatymo“ laidų įrašus rasite radio stoties „GOLD FM“ svetainėje.

Nuotrauka: Subrendo karta, patyrusi 1990 m. kovo 11-osios stebuklą / R. Jurgaičio, Lietuvos Respublikos Seimo archyvo nuotr. 

Prie Seimo rūmų Vilniuje stovi susirinkusi gausi minia žmonių. Jie nešini vėliavomis, plakatais, šiltai apsirengę. Nuotraukos pirmame plane – trys mažamečiai, maždaug 4–7 metų vaikai. Vienas berniukas, stovintis kairėje nuotraukos pusėje, ir dvi mergaitės, matomos dešinėje. Mergaitės rankose laiko plakatus. Juose didelėmis raidėmis parašyta LTSR, o raidės TS užrašo viduryje perbrauktos kryželiu. Visi trys vaikai žvelgia tiesiai į skaitytoją, atrodo susirūpinę ar kiek pavargę. Vaikai vilki šiltus lauko drabužius.