Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Iššūkiai renginių erdvėse

Kultūriniai įvykiai visais laikais išlieka svarbi mūsų gyvenimo dalis. Jie suteikia atsvaros, dvasinės stiprybės, jėgų naujiems darbams. Šiandien renginiuose galime dalyvauti ne tik gyvai, bet ir virtualiai, tačiau tai toli gražu neišsprendžia pritaikomumo problemų, su kuriomis vis dar tenka susidurti ir neregiams bei silpnaregiams. Šiems žmonėms nepalankios aplinkybės lemia tai, kad vieni apskritai nekelia kojos iš namų, kiti apsiriboja tik specialiai šiai bendruomenei skirtais renginiais, dar kiti patys bando ieškoti išeičių ir keliauja į įvairiausias erdves neišvengdami išbandymų. Apie pastarąją situaciją sutiko savo patirtimi pasidalyti keli pašnekovai, kurie įvardija renginių pritaikomumo problemas, sprendimo būdus. 

Zita, 70 metų 

Išėjimas į žmones niekada neprilygs renginio stebėjimui namuose. Žinoma, jei koncertas vyksta kitame mieste ar šalyje, su malonumu pasinaudoju tokia galimybe, einu į operos ir baleto transliacijas kino teatruose. Ne tik „pabuvoji“ garsiausiose pasaulio scenose, bet iš arti stebi sceną, atlikėjus, jų mimikas. Net regintysis operos ir baleto teatre tiek nepamatytų. O kalbant apie gyvus susitikimus, lankausi įvairiuose renginiuose, tarp jų ir LASS ar Lietuvos aklųjų bibliotekos organizuojamuose, juose sutinku žmonių, kurių miesto renginiuose tikrai nepamatyčiau, nes jiems tiesiog sudėtinga ten nuvykti. O čia kiekvienam paskambina asmeniškai, suderina atvykimo klausimus, jei reikia, pasitinka, palydi iki salės ir net kėdės. Be to, tos erdvės neregiams ir silpnaregiams yra gerai pažįstamos, dažniausiai netoli jų gyvenamosios vietos, tad mažiau ir rūpesčių kyla. Puiku, kad tokia galimybė yra, nes ji tikrai reikalinga. 

Aš pati į miesto renginius vykstu gana dažnai, net jei ir neturiu draugijos. Išeinu anksčiau, kad ramiai susirasčiau pačią erdvę, sėdimą vietą. Kai kur kėdės sužymėtos dideliais skaičiais, bet kai kur – mažais ir dar ant nedidelių metalinių plokštelių. Ne kartą esu stebėjusi, kaip regintieji bando skaičius iššifruoti per telefono ekraną, nes tas metalas dažniausiai būna pasioksidavęs ir dar sunkiau įžiūrimas. Todėl aš esu net mintinai įsidėmėjusi, kad dažniausiai salėse skaičiai eina didėjančia tvarka iš kairės į dešinę. Štai viename teatre žinau, kad pirma eilė baigiasi ties 21 numeriu, o kitose ties 25 vieta. Tai atsiskaičiuoju. Tą padaryti būtų sudėtinga didelėse arenose. Bet į jas ir taip viena niekada neinu, o jei tektų, tai visada galima pasiklausti. Suprantu, kad ne kiekvienas yra drąsus, bet kuo daugiau lankysime renginius, tuo daugiau patirties ir ryžto atsiras, o ir darbuotojai labiau žinos, kaip mums gali padėti. 

Kita kliūtis – laiptai. Nors dabar daugiau stengiamasi juos žymėti, tačiau vis dar pasitaiko tokių interjero sprendimų, ypač po atnaujinimo, kad net ir matančiajam nedidelėje šviesoje ar prieblandoje sudėtinga. Klaipėdos dramos teatre dabar tikrai labai gražu, bet juodos grindys, tamsios kėdės, toks jausmas, kad su nedideliu regėjimo likučiu tu tampi neregiu. O dar laiptukų kai kur būna siaurų, nedidelių, vietoj to, kad jų būtų mažiau, bet platesnių ir patogesnių. Žinoma, teatre niekas neveja, nelipa tau ant kulnų, jei laiku atvykai, eini palengva, atsargiai, be to, mes, silpnaregiai, esame įpratę labiau saugotis, sekti, kas po kojomis. Bet jei nematantysis nusprūsta nuo laiptų, tai iškart sako „oj, jis nemato“, o jei regintysis, tai tiesiog gali išgirsti – „pasitaiko“, nors jis irgi nepamatė. Neišvengiamai jaučiasi kiek kitoks požiūris į mus, tarsi per didinamąjį stiklą, tačiau tai tikrai neatbaido lankyti norimus renginius, patirti puikių įspūdžių. 

Simonas, 39 metai 

Einu ne tik į koncertus, spektaklius, bet ir į parodas, galerijas, muziejus. Kai tik esu kitame Lietuvos ar užsienio mieste, visuomet stengiuosi aplankyti kuo daugiau kultūrinių erdvių, stebiu pritaikomumo dalykus. Nors pats turiu regėjimo likutį, bet gilinuosi, kaip neregiui būtų patogu ir įdomu toje aplinkoje. Išsiaiškinus visa tai, ir pačiam būna paprasčiau, ir galiu rekomenduoti neregiams. 

Į koncertus dažniausiai einu su bičiuliais, tad galvosūkis, kaip reikės rasti sėdimą vietą, WC, kavinę, atkrenta. Manau, susirasčiau ir vienas, bet daugiau būtų neužtikrintumo, ypač labai dideliuose renginiuose, arenose, kuriose man jau sunkiau. Žinoma, visada galima paprašyti pagalbos, bet tai suteikia papildomo streso. Bičiuliai dažniausiai pasirūpina ir bilietų pirkimu, nes internetu šis procesas sudėtingas – jei nori išsirinkti vietą, ekrane rodo salės išdėstymą kaip paveikslėlį, kurį sunku įžiūrėti. Tokiu atveju tektų pirkti atsitiktinę vietą arba eiti į bilietų pardavimo kasas, ko stengiuosi išvengti, nes dabar daug ką esame įpratę daryti internetu. 

Virtualus būdas labai gelbsti ir dalyvaujant renginiuose. Nors gyvi susitikimai yra nepalyginamai pranašesni, bet jei tik yra galimybė, renkuosi stebėjimą iš namų. Atkrenta ne tik kelionės rūpesčiai, bet ir saugumo aspektas. Visi renginiai dažniausiai vyksta vakarais, po jų tenka tamsoje keliauti namo. Nors tektų važiuoti žinomais maršrutais, bet vis tiek sudėtinga. Kartą persėdau ne į tą autobusą ir, maža to, stotelėje buvau užpultas, apiplėštas. Nuo tada viešuoju transportu tamsiais vakarais nebevažiuoju, pasirūpinu iš anksto, kad po renginio arba kas nors parvežtų, ar iškviestų pavežėją. 

Kiek palankesnė situacija su parodų lankymu, einu dienos metu, kai mažiau žmonių. Stengiuosi rinktis galerijas, kur pritaikomumas aiškus – nėra klastingų laiptų, geras apšvietimas. Visada pasisakau darbuotojams, kad esu silpnaregis. Todėl dažniausiai man leidžia paliesti eksponatus. Muziejuose, galerijose netrūksta smulkių dalykų, juos apžiūrėti galima pasididinus telefono ekraną. Gerai, jei leidžiama fotografuoti, o jei ne, aplinkybės komplikuojasi – pasitelkus telefoną iškart darbuotojai įtaria, kad fotografuoju. Taip jau buvo nutikę. O kartą patekau į dar painesnę situaciją – vienoje galerijoje buvo draudžiama fotografuoti, bet man padarė išimtį, tačiau leido įamžinti tik vieną kūrinį. Aš aiškiai to nesupratau ir padariau daugiau nuotraukų, sureagavo iškart, bet greitai šią situaciją išsprendėme. 

Vaida, 32 metai 

Į renginius žmonės retai eina po vieną. Aš taip pat ne išimtis, net jei ir matyčiau, vargu ar keliaučiau be draugijos. Tad visa tai truputį lengvina lydinčio asmens pasirinkimą, be to, turiu puikių draugų, jie patys kviečia, ir aš ką nors pasiūlau. Jei retais atvejais jie negali, tariuosi su asmeniniu asistentu. Štai čia situacija ir sudėtingėja. Šiuo metu patekimas į kultūros, pramogų, sporto renginius su asmeniniu asistentu nėra reglamentuojamas. Tai reiškia, kad asmeninio asistento darbo laikas yra darbo dienomis 8–17 val., o renginiai vyksta vakarais, savaitgaliais. Jei noriu, kad asistentas sutiktų eiti po darbo, aš su juo turiu sutarti kaip su savo bičiuliu, kad jis dėl draugystės neskaičiuotų darbo valandų. Bet jis irgi žmogus, turi savo gyvenimą, šeimą, man tiesiog nepatogu to prašyti, žinant, kad jam tas laikas vis tiek beveik prilygs darbui. 

Antra problema – renginio bilieto asistentui niekas nekompensuoja. Tenka pasirūpinti man arba jį perkasi pats asistentas. Bet aš stengiuosi jam neužkrauti tokių rūpesčių. Jei kaina nedidelė, tai ir man nupirkti ne problema, bet jei labai geras koncertas, tai bilietai brangūs. Galima rasti ir pigesnių iš anksčiau, bet ne visada spėji juos „sugaudyti“, jei tenka rinktis kainuojančius 50 eurų ir daugiau, suma nemenka. Gera naujiena ta, kad dabar šis klausimas jau yra iškeltas valstybiniu lygiu, bandoma pakeisti tvarką, kad asistentas į kino, dramos teatrus, muziejus ir kitus renginius eitų nemokamai. 

Mes, neregiai, tarsi turime dar vieną išeitį – eiti patiems prašant darbuotojų pagalbos. Tačiau dideliuose renginiuose vis tik reikia šalia lydinčiojo nuolat. Taip, aš galiu susitarti, kad mane iki vietos palydėtų administracijos žmogus, bet jei noriu per pertrauką WC aplankyti ar kavos, darbuotojai nebus su tavimi visą laiką, bet jei prašyčiau kažko iš šalia esančių žmonių, kol tokį surasčiau, užtruktų, o pertraukos laikas ribotas. Reikia pripažinti ir tai, kad trukdyti nepažįstamą žmogų, kad jis tau asistuotų, irgi nepatogu. Juk visi nori pasimėgauti vakaru, turi savų tikslų, o čia kažkas ima ir sujaukia visa tai. Dar galima bandyti pačiam ieškoti reikalingos vietos, tačiau net ir žinomose erdvėse sudėtinga, nes žmonių daug, visur eilės, kas gali lengvai „numušti“ tavo orientyrus. Tad norint tokių situacijų išvengti, stengiuosi numatyti iš anksto kiek įmanoma daugiau, ir jei yra palankūs sprendimai – einu, jei ne – lieku namie. 

Nepaisant tam tikrų kliūčių, noriu tik gyvai stebėti renginius, nes jau nuotolio atsikandome per karantiną. Renginyje tikras garsas, kitokie kvapai – kavinės, scenos, kvepalų, galų gale sutinki pažįstamų, pabendrauji. Pramogai turi būti atskira erdvė ir vieta, o namuose per TV ar internetinėje erdvėje įprastai stebiu tik aktualijas, šiuo metu, deja, labai liūdnas – visą pasaulį sukrėtusius įvykius Ukrainoje. 

Nuotrauka: Gerai jaustis viešuose renginiuose neregiams ir silpnaregiams dažnai prireikia sumanumo ir drąsos. Pritaikytuose teatro spektakliuose leidžiama susipažinti net su scena / L. Puodžiūnės nuotr. 

Akimirka iš susipažinimo su teatro scena. Pirmame nuotraukos plane – trys vidutinio amžiaus žmonės – vyras ir dvi moterys. Vidutinio sudėjimo vyras, pasisukęs dešiniuoju profiliu ir matomas nuo liemens iki viršugalvio, abiem rankomis liečia aukštą ir tvirtą mūro imitacijos koloną. Vyras trumpų plaukų, užsidėjęs medicininę kaukę, vilki tamsų dryžuotą megztinį. Jam iš kairės į parankę įsikibusi moteris šviesiais trumpais plaukais. Ji užsidėjusi akinius tamsintais stiklais, medicininę kaukę, vilki šviesų megztuką. Jai iš kairės, iš dalies pasislėpusi už kolonos krašto, matoma kita moteris. Trijulei už nugarų, antrame nuotraukos plane, pilna salė žiūrovų, sėdinčių teatro salėje savo vietose bent šešiomis eilėmis. Salės lubose šviečia daugybė prožektorių.