Forumas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Prekybos centrai – ne mūšio laukas, bet...


 

Parašas po straipsniuElementaru: norėdami gyventi, turime valgyti, o norėdami valgyti – eiti į parduotuvę! Sunku įsivaizduoti suaugusį savarankišką žmogų to nedarantį. Šiuolaikiniai prekybos centrai dėl savo prekių gausos, nuolat atnaujinamų akcijų, įvairių, tik jų šeimininkams ir vadovams žinomų, triukų iššūkiu tampa ne vienam net gerai matančiam žmogui. Silpnaregiui, nekalbame jau apie neregius – juo labiau. Pabandykime bent kai kuriuos iššūkius įvardyti ir aptarti. 

 

Kasos be kasininkų 

 

Vilnius. Naugarduko g. 84 veikianti „Maxima“, laikas tarp 7 ir 8 val. ryto. Žmogus, turintis nedidelį regėjimo likutį nusprendžia šio to nusipirkti ir tai padaro. Didžiausias netikėtumas laukia prie kasų – nė vienos kasininkės! Paaiškėja, kad tą valandą, atsižvelgiant į nedidelį pirkėjų srautą, parduotuvėje veikia tik savitarnos kasos. Tiesa, mūsų aptariamu atveju didelių problemų nekilo, pagelbėjo prie kasos budėjusi salės darbuotoja. Tačiau apie savitarnos kasas, kaip apie rimtą iššūkį, aklieji ir silpnaregiai kalba vis dažniau. 

„Pirmą kartą su savitarnos kasomis susidūriau dar būdamas silpnaregis, – pasakoja vilnietis Sigitas Sinkevičius. – Su reginčio žmogaus pagalba pavyko susitvarkyti. Tų kasų nemėgau, neidavau. Dabar jau nematau visiškai. Kartą prie namų esančioje „Maximoje“ susidėjau reikalingas prekes ir ieškau kasos, kur mažiau žmonių. Radau, priėjau – „Laba diena“. Pardavėja man nieko nesako. Pradėjau dėti ant prekystalio prekes, jaučiu, kad jo paviršius ne toks kaip įprastai. Na gerai, gal kasa toliau. Tuo metu kažkas pyptelėjo – nesupratau kas, bet kažkokia mintis švystelėjo. Praeidamas pro šalį žmogus, turbūt pamatęs mano baltąją lazdelę, pasakė, kad stoviu prie savitarnos kasos. Kadangi parduotuvėje buvo nedaug žmonių, pradėjau eksperimentuoti. Ėmiau po vieną prekę ir dėjau prie skenerio. Nuskenuoja – pyptelėja, tada dedu kitą, ir taip visas prekes. To žmogaus paprašiau parodyti, kur į aparatą reikia įdėti banko kortelę. Įdėjau, suvedžiau kodą, pasigirdo pyptelėjimas, o į telefoną atėjo žinutė, kad nuskaityta atitinkama suma pinigų. Tąkart pasisekė, atsiskaičiau. Kiek kartų bandžiau tą patį padaryti su sveriamomis prekėmis, niekada savarankiškai nepasisekdavo, reikėdavo kito žmogaus pagalbos. Perkant sveriamus produktus (vaisius, daržoves ir pan.), neužtenka juos pasverti, ekrane reikia išsirinkti ir paspausti atitinkamos prekės paveikslėlį. Ne abstraktų obuolį ar pomidorą, bet konkrečios rūšies pomidorą, o nematant tai padaryti nėra jokių galimybių.“ 

Galimybių nėra ar beveik nėra ne tik akliesiems, bet ir silpnaregiams. „Neseniai Pasvalyje po remonto atidarė „Norfą“, – pasakoja LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė. – Beveik visos kasos tik savitarnos. Nors turiu regėjimo likutį, bet savarankiškai susimokėti sunku. Esu girdėjusi, kad Panevėžyje tos kasos kalba: „Padėkite prekę, nuskenuokite.“ Jeigu kalbėtų, būtų lengviau, bet mūsų „Norfoje“ jos iš viso nekalba. Visa informacija – tik ekrane! Perkant fasuotas prekes, nusiskenuoti ir susimokėti dar įmanoma, perkant sveriamas – niekaip.“ 

Anot R. Rimkūnaitės, tokiame mieste kaip Pasvalys žmonės vieni kitus dažniausiai pažįsta, jeigu reikia pagalbos, kažkas padės! Tačiau net tuomet, kai žmogus turi regėjimo likutį, nekalbant jau apie neregius, jis nesijaučia savarankiškas. Panašių pasakojimų ar paliudijimų – daugybė. Jų nepateikiame tik taupydami žurnalo vietą ir skaitytojų laiką. 

2019 m. balandžio 17 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/882 dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų, Lietuvoje labiau žinoma kaip Europos prieinamumo aktas. Direktyva numato, kad įvairūs terminalai, tokie kaip mūsų aptariamos kasos, bankomatai, bilietų pardavimo automatai, iki 2025 m. vidurio turi būti pritaikyti žmonėms su negalia. Tik neskubėkime džiaugtis ir trinti rankomis. Kaip ir daugelyje panašaus pobūdžio dokumentų, numatomi konkretūs terminai, datos ir čia pat suteikiamos išimtys. Mūsų aptariamu atveju, 2025 m. vidurys labiau aktualus minėtų įrenginių gamintojams. Įrenginiai, pagaminti iki šios datos, galės veikti ir toliau, kol techniškai susidėvės, bet ne ilgiau nei 20 metų. Taigi, pagal patį pesimistiškiausią scenarijų, savitarnos kasos minėtoje Pasvalio „Norfoje“ galėtų tarnauti iki 2045 metų. Belieka tikėtis, kad dar beveik pustrečio dešimtmečio neatlaikys. 

Įvairių terminalų pritaikymas neįgaliesiems – atskiro pokalbio tema ir prie jos dar grįšime. Šiuo konkrečiu atveju, turėdami galvoje tiek savitarnos kasas, tiek kitus regėjimo negalią turintiems žmonėms kylančius iššūkius, kreipėmės į keturis didžiuosius prekybos tinklus prašydami atsakyti į keletą klausimų. Atsakė, bent kol kas, vienintelė „Maxima“. Pateikiame „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorės Ernestos Dapkienės komentarą: „Kasų darbas parduotuvėse yra susijęs su pirkėjų srautu. Anksti ryte dažniausiai pirkėjų būna nedaug, tai įvertinusios, parduotuvės nusprendžia, kaip turi dirbti kasos. Jūsų minimoje „Maximos“ parduotuvėje, Naugarduko g. 84, rytais dirba ne tik savitarnos kasos, bet ir informacijos kasa. Be to, savitarnos kasose visada yra atsakingas darbuotojas, į kurį galima kreiptis pagalbos. Mūsų parduotuvėse esančios savitarnos kasos yra vieno iš trijų pasaulyje aukščiausiai vertinamų savitarnos kasų gamintojų. Savo prekybos tinkle laikomės visų galiojančių teisės aktų, nediskriminuojame savo pirkėjų ir nuolat geriname klientų apsipirkimo patirtį, kad apsipirkimas būtų greitas ir patogus.“ 

„Maximos“ atstovė taip ir neįvardijo kasų gamintojo. Gal nematė reikalo, o gal riboja konfidencialumo ar kokie kiti reikalavimai. Gerai bent tai, kad atsakė, jog yra su kuo šnekėtis. Su „Rimi“, „Iki“ ir „Lidl“ kontakto užmegzti kol kas nepavyko. 

 

Savarankiškumą suprantame skirtingai 

 

Maždaug prieš 20 metų LASS Alytaus rajono filialas vykdė didelio susidomėjimo sulaukusį projektą su viena iš mieste veikiančių „Maximos“ parduotuvių. Parduotuvės darbuotojai buvo mokomi atpažinti regėjimo negalią turinčius žmones ir juos aptarnauti. Projektą palankiai vertino tiek miesto ir rajono aklieji bei silpnaregiai, tiek ir parduotuvės personalas. Deja, laikas daro savo: anot filialo pirmininkės Daivos Markinienės, per 20 metų daugybę kartų keitėsi parduotuvės darbuotojai ir be aklųjų šio projekto jau turbūt niekas neprisimena. 

Prieš penkiolika metų Vilniuje, Savanorių prospekte esančioje „Rimi“ neregys ar silpnaregis, kreipęsis į parduotuvės informaciją, irgi galėjo sulaukti darbuotojų pagalbos. Kai kurių vilniečių teigimu, šią paslaugą „Rimi“ teikia iki šiol, nors žmonių, kurie ja naudotųsi, nepavyko rasti daug. 

„Panevėžyje į didžiuosius prekybos tinklus neregiai dažniausiai eina su asistentu, – sakė LASS Panevėžio rajono filialo vadovas Jurmantas Maselis. – Mažesnėse „Maximos“, „Norfos“ ar kitų tinklų parduotuvėse galima sulaukti darbuotojų pagalbos.“ 

Jau minėta „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė E. Dapkienė savo komentare rašo: „Vilniuje, Naugarduko gatvėje esanti „Maximos“ parduotuvė yra išskirtinė, nes joje lankosi nemažai aklųjų ir silpnaregių. Džiaugiamės, kad šioje parduotuvėje jau yra įprasta praktika, kai regėjimo negalią turintis atėjęs žmogus pats kreipiasi į mūsų darbuotojus ir gauna visokeriopą pagalbą. Pavyzdžiui, mūsų darbuotojas lydi pirkėją viso apsipirkimo metu ir padeda jam susirinkti norimą prekių krepšelį. Tačiau ši parduotuvė nėra vienintelė. Jei atėjęs apsipirkti žmogus kreipsis į parduotuvės kolektyvą pagalbos, jam ji bus suteikta. Geriausia tokiu atveju kreiptis į informacijos kasas.“ 

Galima svarstyti, kas geriau, patogiau ir praktiškiau, eiti į parduotuvę su asistentu ar kitu socialiniu darbuotoju, žinančiu mūsų poreikius, apsipirkimo įpročius, ar naudotis parduotuvės darbuotojo paslaugomis? Daugelis turbūt sutiksime, kad ir emociniu, ir finansiniu požiūriu geriau rinktis socialinį darbuotoją, kuris iš pusės žodžio supranta, ko norime, žino mūsų finansines galimybes, nei kliautis parduotuvės darbuotojo pagalba. Tačiau žmogus nelygu žmogui. Vilnietė Virginija Šilkinytė sako: „Nors nematau, bet visur, kur įmanoma, stengiuosi apsieiti be socialinio darbuotojo pagalbos. Taip pat ir parduotuvėje. Naugarduko g. esančioje „Maximoje“ pagalbos galima sulaukti, bet seniau, kai tik atsidarė, teikdavo maloniau. Pradėdama veiklą „Maxima“ deklaravo socialinę atsakomybę, supratimą, kad rajone, kuriame ji veikia, gyvena daug neregių. Būtų gerai, kad LASS vadovai ar atsakingi darbuotojai tas deklaracijas „Maximai“ bent retsykiais primintų.“ 

Kalbėdami apie iššūkius prekybos tinkluose, žmonės dažniausiai vardijo fizinę aplinką, prekių išdėstymą, kainų įskaitomumą. „Visur stiklas, durys nepažymėtos, laiptai, eskalatoriai irgi nepažymėti“, – sako LASS Alytaus miesto ir rajono filialo pirmininkė D. Markinienė. „Produkto pavadinimas, kaina užrašyta tamsiomis raidėmis tamsiame fone, silpnaregiui labai nepatogu. Kiek kainuoja vienas ar kitas produktas, parašyta taip, kad gali perskaityti, o papildoma informacija apie akcijas, nuolaidas, galimybę už vieną produktą gauti kelis – vos įskaitomomis raidėmis“, – pasakoja R. Rimkūnaitė. Apie produktų etikečių ryškumą ir įskaitomumą žurnale rašėme dar 2014 metais, tuomet LASS bendruomenės žmonės vardijo, kokių parduotuvių ar prekybos tinklų etiketės jiems geriausiai perskaitomos, kokios – neperskaitomos. Egzistuoja ir universalaus dizaino reikalavimai. Deja, iki šiol šie dalykai nesunorminti, kiekvienas prekybos tinklas turi savo dizainerius ir savo „kainų politiką“, skatinančią pirkti, vartoti, bet ne visada iki galo suprasti, ką perki ir ką vartoji. 

Daugelis jaunesnių, informacinėmis technologijomis sėkmingai besinaudojančių neregių, skaitydami apie savitarnos kasas, kitus sunkumus atėjus į parduotuvę, nuoširdžiai nustebs: „Kam tos kasos, prekybos centrai ir jų darbuotojai, jeigu nesukant sau galvos galima apsipirkti „Barboroje“ ar kitoje e. parduotuvėje? Ir pagalbos nereikės prašinėti, ir į namus atveš!“ Tikrai taip! Tik kaip sakė kaunietė Oksana Dobrovolskaja: „Dažniausiai naudojuosi asistento paslaugomis, kai jo nėra, nuotoliniu būdu apsiperku „Barboroje“, o jeigu netikėtai pritrūksta duonos, batono ar kokio kito produkto, einu į mažąsias parduotuves. Kainų neįžiūriu, bet imu iš apatinių lentynų, nes žinau, kad paprastai kainos čia būna žemesnės. E. parduotuvės patogu, bet man patinka pats fizinio apsipirkinėjimo procesas. Jeigu jis vyksta sklandžiai, tuomet juo geriau!“ 

 

Nuotrauka: Savitarnos kasos sparčiai diegiamos visose parduotuvėse, bet nematančiajam savarankiškai apsipirkti jose – tikras iššūkis / savitarnos kasų gamintojo nuotr. 

Savitarnos kasos nuotrauka. Prie kasos stovi žmogus, greičiausiai vyras, nuotraukoje matoma jo kūno dalis nuo kelių iki liemens bei rankos nuo alkūnių iki pirštų galiukų, kairėje rankoje jis laiko banko kortelę, o dešinėje – piniginę. Dešine koja vyras prie kasos prirėmęs kuprinę. Kasos centre – skaitmeninis ekranas, kuriame matomas pirkinių krepšelis, mokėjimo suma ir atsiskaitymo būdai. Kairėje kasos pusėje, netoli ekrano, įtaisytas banko kortelių imtuvas, žemiau palikta vieta pirkiniams susidėti. Dešinėje kasos pusėje – vieta pirkiniams sudėti prieš juos nuskenuojant, ten guli keturios skirtingų maisto prekių pakuotės. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką