Mūzų pėdsakais

Gitana Vanagaitė, literatūros tyrėja

Naujoji Vandos Juknaitės knyga: su meile iš atskirties tylos

Vandos Juknaitės kūryba yra žinoma ir vertinama dėl minimalistinio kalbėjimo, taupaus žodžio ir ypatingos atidos visuminiam gyvenimo ir žmogiškumo vaizdiniui. Naujoji rašytojos knyga, kurią skaitantieji brailio raštu jau gali atsiversti šio numerio žurnalo priede, autobiografinė apysaka „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“, taip pat pasakoja apie glaudžiai vienas su kitu susijusius gyvenimą ir mirtį, tačiau pasakoja kiek kitaip. Tas kitoniškumas susijęs su pasakojimo perspektyva, atsiradusia žvelgiant į praėjusį gyvenimą iš tylos užribio ir atskirties, kurioje natūraliai atsiduria senas ir sergantis žmogus. Liga ir senatvė lemia ne tik tylą ir atskirtį, ji naikina socialinius vaidmenis ir statusą, dažnai palikdama žmogų tuščiomis rankomis, kaip kartą paskaitoje LEU studentams yra sakiusi Vanda Juknaitė. Knygoje „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ rašančiosios dabartyje esančios tuščios rankos, atskirtis, tyla ir senatvė susitinka ramiame ir meilės kupiname žvilgsnyje į praėjusį gyvenimą, nieko nekaltinant dėl sunkumų ir niekam nejaučiant nusivylimo kartėlio. 

Svarbiausias Juknaitės kūrybos klausimas yra gyvybės ir pagarbos jai klausimas. Minimalistinis ir kondensuotas kalbėjimas lyg ir prašytųsi platesnių komentarų, tiksliau tie komentarai lengvai įsiterpia į dialogui atvirą knygos pasakojimo erdvę. Vienas iš tokių komentarų, papildantis apysakos prasmes, yra fiksuotas Gedimino Kajėno pokalbyje su Vanda Juknaite – tai mintys apie suardytą gyvybės struktūrą, kai „vaikai auga sau, seneliai miršta sau“, todėl gyvenime, kuriame gyvybė atskirta nuo mirties, pagalbinės savižudybės kapsulės įteisinimas tampa natūraliu pasirinkimu. Kiek vėliau šie klausimai vėl iškilo pokalbyje su Jolanta Kryževičiene. Paklausta apie knygos atsiradimo kontekstą, Juknaitė grįžo prie pagrindinės šios knygos intencijos: paliudyti visuminį žmogiškumą, paaiškinti, kuo jis remiasi ir kas jį palaiko ir kodėl jis nebeįmanomas šiandienos pasaulyje. Taip atsirado prasminės sąsajos tiek su pokalbyje su Kajėnu išsakytomis mintimis, tiek su apysakoje liudijama visumine gyvybės sąranga: šiandienos tikrovė, eliminavusi mirties patirtį, eliminuoja ir patį gyvenimą bei jo tęstinumo pojūtį, todėl netekusi metafizinės gelmės ir šaknų, tik paviršių beužčiuopianti šiandiena renkasi jos racionalų patogumą atitinkančią gyvenimo ir mirties sampratą. 

Knygoje „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ gyvenimas ir gyvybė bei pagarba jai yra liudijami įvairiomis formomis ir ideologiškai priešingų laikmečių kontekstuose. Plati pokario ir pirmųjų sovietmečio dešimtmečių bado, tremties, melo ir nuolatinės baimės panorama yra suvedama į tą realybę apimantį simbolį – „gavarilką“, kuri „nuo ryto iki vakaro malė apie komunizmo statybos laimėjimus, industrializaciją, elektrifikaciją, kosmoso ir plėšinių užkariavimą“ (p. 14). Susieta su pasikėsinimu į savęs bei pasaulio suvokimui būtiną tylą, apysakoje ji įgauna egzistencinę pasikėsinimo į žmogiškumą prasmę. Kitas to meto sovietmečio realybę apibendrinantis simbolis yra internatas, kelis kartus šmėkštelėjęs ankstesniuose Juknaitės kūriniuose, šioje knygoje jis įgavo konkrečias pasikėsinimo į žmogiškumą apraiškas: tai kontūzyti karininkai, pakviesti užimti internato klasių auklėtojų vietas, nuolatinis smurtas, priverstinis viešumas ir šeimos ryšių naikinimas, paženklintųjų „inkubatoriaus viščiukų“ stigma. „Į mus žiūrėjo. Einančius per miestelį voroje į mus žiūrėjo, kartais žmonės net sustodavo vietoje. Mes buvome niekieno“ (p. 23). Kaip atsvara visai šiai dirbtinai kurtai „naujų žmonių“ gyvenimo tikrovei, „dirbtinei gyvenimo mechanikai“, knygoje veriasi gimtojo kraštovaizdžio beribė laukų ir dangaus perspektyva, tiksliausiai nusakyta autorės tėvo žodžiais: „Tai ar gali būti geriau, kaip lauke? / Ir priekin pasižiūri, ir atgal pasižiūri“ (p. 36). Priklausymas vietai, įsišaknijimas joje – tai „skaidrios vienybės su supančiu pasauliu“ (p. 56) išgyvenimo būtinoji sąlyga, tai suvokimo, kad „už gyvenimą nieko daugiau nėra“ (p. 55) pagrindas, nes „jų gyvenimo supratimas visada pranoks tavo knyginę išmintį“ (p. 56). Todėl „jų kietos ir besąlygiškos ištikimybės“ (p. 57) išdavystė prilyginama nusausintai pelkei, atkirstomis vandens gyslomis nebepajėgiančiai maitinti piliakalnio ir kalvų viršūnių (p. 57). Kaltė dėl šios išdavystės yra nepanaikinama ir amžina. 

Reikšminga, kad toje beribės tylios erdvės perspektyvoje gyvenantys žmonės savuosius gyvenimus grindžia krikščioniškojo tikėjimo tiesomis, kurios reiškiasi ne žodžiais, bet konkrečiais veiksmais. Taip yra atveriama, atrodytų, paprasta, bet viena didžiausių metafizinių tiesų apie rūpesčiu ir pagarba tokiam pačiam kitam pasireiškiantį gyvybės vienovės potyrį. Tai būtų svarbiausia prasminė knygos ašis. Ryškiausi pagarbią vienybę su gyvybe ir gyvenimu rodantys knygos epizodai – tai tėvo į užstalę sodinamas Kukurėlis, kalbėjęs „su viso pasaulio radijo stotimis“ (p. 37), tėvas, prieš mirtį bučiuojantis dukrai ranką ir taip išreiškiantis dėkingumą jai, sudegusioje, žolėmis apaugusioje sodyboje sutiktas ir autorės akyse tą pačią gyvastį atpažinęs janotas. Ta pati gyvybė, tik jau pripildyta džiaugsmingos vilties, šviečia atvirame sąjūdžio metų, o ypač Baltijos kelio žmonių žvilgsnyje į kito akyse spinduliuojančią tą pačią laisvės vilties galybę. Tarp yra kančia ir skausmas kaip tikrumo garantai, tarp yra motinos išgyvenimai, kuri, žvelgdama į sergančio vaiko akis, jose mato ne tik ligą ir siaubą, bet, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, geba suvienyti tiek gražius, tiek negražius gyvenimo dalykus – ne atskirti, o suvienyti, kad jie taptų visuma, ir geba savo širdies žvilgsniu palaikyti svajonių ir konkretumo vienybę. 

Trijų karalių dieną V. Juknaitei už autobiografinę apysaką „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa“ buvo įteikta Rašytojų sąjungos premija. Trys Karaliai, kurie leidosi į kelią vedami nuojautos ir nepaaiškinamos traukos, įprasmina nematomos, tik nujaučiamos transcendencijos potyrį. Šis potyris būdingas ir premija apdovanotai Vandos Juknaitės knygai. Neapčiuopiama metafizinės gelmės energetika vilioja, žavi ir nepaleidžia skaitančiojo, atverdama tikrąją literatūros paskirtį: dvasiniu matmeniu keisti žmogaus pasaulį. Ir tai yra tiesiog gražu, nors skauda ir sukrečia. 

Autorės nuotrauka. Gitana Vanagaitė (R. Tamošaičio nuotr.). Vidutinio amžiaus vidutinio sudėjimo moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Moters plaukai tamsūs, tiesūs, iki pečių, ji užsidėjusi akinius, žvilgsnis nukreiptas tiesiai į skaitytoją. Lūpos sučiauptos, tačiau veidą puošia šypsena. Moteris atrodo rami ir pasitikinti savimi. Ji vilki tamsų švarkelį, aplink kaklą riši šviesų šalikėlį. 

Nuotrauka: V. Juknaitės naujausios knygos viršelis. Knygos dizainerė Deimantė Rybakovienė 

Šviesiame fone vaizduojama pati V. Juknaitė savo jaunystės metais. Nuotraukoje rašytojai – apie dvidešimt ar trisdešimt metų, ji matoma nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Galvą ji kiek pakėlusi aukštyn, leidžia vėjui plaikstyti jos tamsius, pusilgius plaukus. Merginos veide – nuoširdus džiaugsmas, ji užmerkusi akis, sučiaupusi besišypsančias lūpas, atrodo, mėgaujasi akimirka. Jos veido išskirtinumas – apvalus tamsus apgamas ant kairiojo skruosto. Mergina vilki šviesius pečius gaubiančius drabužius. Jos nuotraukai blankstant link knygos viršelio vidurio, atsiranda dideliu šriftu užrašytas rašytojos vardas, pavardė ir knygos pavadinimas.