Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Ašiko kelionė pas tautos vedlį

Jis išgarsėjo slapyvardžiu Ašikas Veiselis (Âşık Veysel), nors tikrasis jo vardas buvo Veiselis Šatiroglu (Veysel Şatıroğlu). Su savo skambiastyge baglama jis apkeliavo visą Turkiją – mylimas poetas, savo dainomis apie gyvenimą, meilę ir likimą praturtinęs šlovingą ašikų meno tradiciją, tapdamas vienu žymiausių XX a. turkų dainių. 

1894 metais, kai jis gimė, Sivrialano kaime, kaip ir visame Otomanų regione, dažnai siautėdavo tymai. Dvi Veiselio sesutės mirė nuo šios ligos ankstyvoje vaikystėje, o jis pats, persirgęs, liko neregys. Dėl to negalėjo kartu su broliais vykti į fronto linijas Pirmajame pasauliniame kare ir labai dėl to graužėsi, likęs savo kaime su baglama ir eilėmis – vienintelėmis jam likusiomis priemonėmis tarnauti savo tėvynei. Ašiko meno jis mokėsi nuo mažens: tėvas mėgo poeziją, jų namuose dažnai svečiuodavosi keliaujantys dainiai. Jis uoliai klausėsi, įsiminė jų dainas ir atliko jas, stebindamas aplinkinius virtuoziškumu ir jautriu eilių perteikimu. 

1933 m. paminėtas Turkijos Respublikos dešimtmetis, tad visi ašikai turėjo kurti dainas apie respubliką ir prezidentą Mustafą Kemalį. Ašikas Veiselis sukūrė savo pirmąją didžiąją dainą. Ji buvo tokia graži ir išskirtinė, kad Šarkyšlos miesto, kurio rajonui priklauso Sivrialano kaimas, meras išreiškė norą žūtbūt nusiųsti dainą į Ankarą pačiam šalies vadovui. Bet Veiselis pasišovė pats nuvežti dainą, tad susiruošė į kelionę su savo bičiuliu Ibrahimu. 

Tris mėnesius jie keliavo per miestelius ir kaimus pėsčiomis, kol pasiekė Ankarą. Apsistoję pas svetingą miestelėną, jie papasakojo jam, kad veža dainą Mustafai Kemaliui ir nežino, kaip ją įteikti. Namų šeimininkas taip pat nežinojo, kaip tai padaryti, bet nuvedė juos pas savo pažįstamą politiką Mustafą Bėjų. „Dainą? Dabar ne metas dainoms, dainuokite kur nors kitur“, – tarė jis atvykėliams. Bet jie užsispyrę tvirtino, kad negali grįžti nepasiekę kelionės tikslo, dainą turįs išgirsti pats Kemalis, ir susiraukęs funkcionierius paprašė pirmiau padainuoti jam. Išklausęs kūrinį, jis kilstelėjo antakius ir pažadėjo kreiptis į laikraštį dėl publikacijos, bet kitą dieną pranešė, kad nieko negali padaryti. 

Ašikas Veiselis ir jo pakeleivis nutarė patys nueiti į redakciją. Reikėjo tik užsukti į turgų naujų stygų. Turgaus aikštė tuomet buvo prižiūrima pareigūnų, kurie nenorėjo įleisti varganai apsirengusių įtartinų keistuolių, ir tik po ilgų įkalbinėjimų Ibrahimui pavyko praeiti ir nupirkti reikiamų stygų. Suradę redakciją, jie kreipėsi į vyriausiąjį redaktorių ir tarė, kad turi dainą, kurią nori publikuoti. Nepatikliai nužvelgęs prašytojus, redaktorius sutiko išklausyti kūrinį. Kai muzika nutilo, jam išsprūdo susižavėjimo šūksnis, jis priėmė dainą, sumokėjo honorarą ir pakvietė kitą rytą atsiimti keleto laikraščio kopijų su daina. Grįždami laimingi su savo eilėmis laikraščio puslapiuose, Veiselis su Ibrahimu vėl ėjo pro turgų. Pareigūnai, prieš keletą dienų neįleidę keliauninkų, šį kartą svetingai šypsojosi ir kvietė garsųjį Ašiką Veiselį prisėsti pasimėgauti kava. Daina buvo publikuojama laikraštyje tris dienas iš eilės. 

Nors ir nepasiekęs šalies vadovo audiencijos, į savo kaimą Veiselis sugrįžo būdamas garsenybė. Vėliau jis ne kartą leidosi į keliones, mokė vaikus groti baglama Turkijos provincijų mokyklose, jo dainos paplito po visą šalį, suskambo kino filmuose, o 1965 m. jam buvo skirta reguliari valstybinė stipendija už nuopelnus turkų kalbai ir tautinei vienybei. 1973 m. jis mirė gimtajame kaime, jo namuose dabar veikia muziejus, o dainos – liūdnos, mąslios, pilnos gyvenimiško pastabumo – skamba iki šiol. 

Paklausykite vienos populiariausių Ašiko Veiselio dainos „Uzun ince Bir Yoldayim“ (liet. „Aš einu ilgu ir siauru keliu“) atlikimo. 

Nuotrauka: Ašikas Veiselis 

Garbaus amžiaus vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Vyras užsimerkęs, atrodo ramus ir susikaupęs. Jo garbų amžių išduoda gilios raukšlės veide, kurį švelniai apšviečia saulės spinduliai. Vyras užsiauginęs vešlius ūsus ir trumpą barzdą. Ant galvos jis dėvi tamsią skrybėlę, vilki šviesius marškinius ir švarką.