Socialinis pulsas

Autoriaus nuotraukaAlvydas Valenta, [email protected]

Pojūčių turizmas: nematyti, reiškia galėti


 

Parašas po straipsniuInformacija apie tai, kad kauniečiai (LASS pietvakarių centro darbuotojai ir Kauno neregiai) regintiesiems siūlo išmėginti pojūčių turizmą, sklandė dar praėjusių metų viduryje. Tik sklandyti kaip kokiam debesėliui yra viena, o įgyti konkretų pavidalą – šiek tiek kita. Praėjusių metų gruodžio 1-ąją pojūčių turizmo projektas „Neregėjimo galia“ startavo oficialiai. Jį plačiai nušvietė spauda, televizija. Nors pati idėja nėra nauja, vaikščiojimą tamsoje jau keleri metai siūloma išbandyti „Debesų pievos“ stovyklose, kitų renginių metu, tačiau kauniečių iniciatyva jį labiau išgryninti, sukonkretinti – įdomi, inovatyvi ir sveikintina! 

„Pats žodis „neregėjimo“ savyje jungia tris sąvokas: neregėjimo, regėjimo ir ėjimo, – sako LASS pietvakarių centro vadovė Jolanta Kručkauskaitė. – Siūlome reginčiam žmogui, užsidėjus simuliacinius akinius ir į rankas paėmus baltąją lazdelę, lydimam neregio gido, pajusti neregėjimo, regėjimo ir ėjimo galią tuo pačiu metu. Kelionė su neregiu gidu trunka pusantros valandos: prasideda Kauno ąžuolyne, tada keliaujama į Laisvės alėją. Po pasivaikščiojimo užsukama į „Meet&Taste“ restoraną sušilti, užkąsti arba atsigaivinti nematant, o tik jaučiant skonį ir kvapą.“ 

Pasivaikščiojimų su neregiais metu ne tik suaktyvinami ir pažadinami linkę „tinginiauti“ kartu einančio žmogaus pojūčiai, bet ir suteikiama informacijos, žinių, puikiai suprantamų neregiams, tačiau nežinomų regintiesiems. Jos labai naudingos kuriant empatišką visuomenę, pavyzdžiui, kokia aplinka yra draugiška neregiams, kodėl svarbu specialiai pažymėti laiptus, stiklines duris, įrengti garsinius šviesoforus, vedimo takelius, nepalikti ant šaligatvio paspirtuko... 

J. Kručkauskaitė pasakoja, kad pojūčių turizmo idėja vystėsi natūraliai, prisiminus žygių, kuriuose dalyvavo regintieji ir neregiai emocijas. „Aptarinėdami žygius supratome, kad mes, regintieji, tik matėme, o neregiai daug daugiau pajautė girdėdami, liesdami, uosdami, jausdami, skanaudami. Kilo mintis ir mums užsidėti simuliacinius akinius, leidžiančius keliauti visiškoje tamsoje ir išeiti pasivaikščioti su neregiais. Tokių pasivaikščiojimų metu atradome galimybę ne tik kitaip pažinti savo šalį, bet ir save pačius, mus supančią aplinką. Įsitikinome, kad visi esame vienodi, kiekvienas galime ir gauti, ir duoti, tik vieni daugiau matome akimis, o kiti, galbūt, širdimis... ir patikėti, kad kelią gali rodyti neregys.“ 

Projekto rengėjai tikisi, kad ateityje atsiras panašių įdomių maršrutų ir kituose miestuose ar gamtoje, tačiau pradžia – Kaune. Jie primena: Kaunas neregiams ir silpnaregiams – išskirtinis miestas. Čia prasidėjo organizuotas Lietuvos aklųjų sąjūdis, iš čia sklido ir sklinda aklųjų švietimo ir kultūrinės veiklos idėjos. Ši naujoji veikla – dar viena galimybė pažinti šalia esantį žmogų, jo pasaulį, drauge kurti empatišką visuomenę. Ir tai ne skambūs žodžiai: vos prasidėjęs, projektas sulaukė gyvo kauniečių susidomėjimo, naujoms patirtims ypač atviras jaunimas. 

 

Gidai neregiai 

Viena iš projekto gidžių Laura Stadalninkaitė pastebi, kad per pastaruosius dvejus metus ypač pagausėjo projektų, įtraukiančių pačius neregius – žmonės nori dalytis savo patirtimi, gyvenimo būdu, o kartu patys įgyti įvairios patirties. „Tokie dalykai suartina, padeda integruotis tiek mums patiems į reginčiųjų, tiek regintiesiems į neregių pasaulį, – sako Laura. – Kai išgirdau pojūčių turizmo sumanymą, viena pirmųjų pareiškiau norą jame dalyvauti. Konkrečiai šiame projekte žmonių vedžioti dar neteko, bet patirties, manau, turiu. Auginu dukrą, vaikštome su ja nuo trejų metų. Žinau, kokia yra atsakomybė ir rūpestis vedant kitą žmogų. Turi ne tik pats žinoti maršrutą, bet ir papasakoti žmogui, kas yra aplinkui. Šalia tavęs esantis žmogus turi jaustis saugiai, žinoti, kur tuo metu yra. Visada gali atsirasti nenumatytų kliūčių, tokių kaip ne vietoje paliktas paspirtukas ar kas nors panašaus – viskam reikia būti pasiruošus. Laisvės alėją pažįstu neblogai, studijų metais po ją daug vaikščiodavau savarankiškai. Eidama viena, naudoju navigacinę programėlę. Labai naudinga, padeda ne tik pasiekti reikalingą tašką, bet ir susidaryti supratimą apie visą maršrutą.“ 

Oksana Dobrovolskaja pasakoja, kad žmones, norinčius patirti, kas yra pojūčių turizmas, vedžiodavo dar prieš oficialiai startuojant projektui. Jau teko būti gide ir projekto metu. „Viskas vyko sklandžiai, – pirmąja patirtimi dalijasi Oksana. – Žmonių emocijos įvairios: vieni drąsesni, kiti ne tokie drąsūs, vieni stengiasi pažinti aplinką vadovaudamiesi garsais, kvapais, kiti labiau bijo nei tyrinėja, kas yra aplinkui. Intravertai labiau tyli, kiti klausinėja, treti tiesiog kalba, pasakojasi. Kviesdami žmones į kitokį pasivaikščiojimą po Kauną deklaruojame, kad nepatogių klausimų nėra: neregio gido galima klausti visko! Žmonėms dažniausiai kyla klausimas – kaip? Kaip orientuojamės, kaip susitvarkome buityje, kaip naudojamės išmaniosiomis technologijomis? Pasakojame, aiškiname ar tiesiog bendraujame.“ 

Lauros ir Oksanos mintis tęsia kitas projekto gidas Povilas Krapikas: „Integracija vyksta natūraliai, užsimezga bendravimas, ryšiai, – sako Povilas. – Kiekvieno žmogaus emocijos skirtingos: Vienas labiau pasitiki savimi, kitas – ne tik savimi, bet ir šalia esančiu žmogumi. Dar kitas galvojo, kad nieko nesugeba, yra nieko vertas, o po kelionės supranta, kad gali ir kad savyje turi labai daug. Keliaudami vieni nori daugiau paklausti, antri – pasipasakoti, trečius kausto įtampa – visa tai reikia suprasti ir atitinkamai bendrauti. Žiemą žmonių nėra gausu, nes neleidžia oro sąlygos. Kai slidu, nesaugu tiek pačiam neregiui, tiek tam, kurį jis veda. Laukiame palankesnio oro. Projektas tikrai turės pasisekimą.“ 

P. Krapikas primena kai kurias pojūčių turizmo projekto sąlygas. Norint dalyvauti pojūčių kelionėje, reikia įsigyti kuponą. Kuponas galioja 12 mėn., bet organizatoriai į viską žiūri lanksčiai: jeigu, tarkime, būtų paskelbtas dar vienas karantinas, galiojimo laikas galėtų būti pratęstas. Įsigijęs kuponą, žmogus susisiekia su projekto administratore, suderinamas abiem pusėms palankus laikas, o tada – simuliaciniai akiniai, į rankas baltoji lazdelė ir į kelionę! 

Daugiau informacijos: „Pojūčių turizmas“, parduotuve.neregiai.lt, e. paštas [email protected], tel.: (8 641) 95361, (8 615) 57604. 

 

Nuotrauka: Vedami gido neregio net pažįstantys miestą gali įgyti prasmingos patirties / VšĮ LASS pietvakarių centro nuotr. 

Gido P. Krapiko ir jo vedamos moters nuotrauka Kaune, Laisvės alėjoje. Jaunas, liekno sudėjimo vaikinas žingsniuoja Laisvės alėjos grindiniu niūrią ir apsiniaukusią rudens ar žiemos dieną. Jis matomas visu ūgiu, kiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Vaikino plaukai šviesūs, trumpi, jis atrodo ramus ir susikaupęs. Kaire koja jis žengia pirmyn, abi rankas laiko priekyje savęs. Jo dešiniajame delne – baltoji lazdelė. Vaikinas vilki tamsią striukę, kurios apatinė dalis šviesios medžiagos, tamsias kelnes, mūvi tamsias pirštines ir avi tamsius užrišamus batus. Į jo kairę parankę įsikibusi jauna moteris. Ji panašaus ūgio kaip ir vaikinas, vidutinio sudėjimo, tamsių ilgų plaukų. Ant akių jai užrištas tamsus raištis. Moteris vilki tamsų šiltą pusilgį paltą, kelnes, avi šviesius aulinius batus, mūvi tamsias pirštines. Kairėje rankoje ji laiko priešais save ištiestą baltąją lazdelę ir atsargiai žengia kaire koja pirmyn. Už poros nugarų nusidriekusi belapių alėjos medžių linija, tolėliau matomi žingsniuojantys praeiviai ir šviesūs neaukšti pastatai. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]