Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Paviešinta paslaptis – Pauline Anna Strom

Gruodžio 13-ąją sueina vieni metai po Pauline Annos Strom mirties, kuri tapo didele netektimi „new age“ elektronikos scenai, mat amerikiečių kūrėja kaip tik buvo prasitarusi apie planus atnaujinti kompozicinę veiklą. Septyni jos albumai, sukurti 1982–1988, galbūt, būtų likę saugiai paslėpti neskaitmenintos nežinomos muzikos lobynuose, tačiau 2017 m. ji netikėtai sutiko publikuoti savo ankstesnių albumų fragmentų kompiliaciją „Trans-Millenia Music“, kuri buvo ilgai aptarinėta elektronikos profesionalų ir entuziastų kaip neeilinis atradimas, o „The Wire“ skyrė šiam albumui antrąją poziciją tarp Metų įrašų Archyvinių leidinių sekcijoje. 

Tokio viešumo P. A. Strom niekada nesiekė. Būdama neregė nuo gimimo, savo aplinkoje ji labai dažnai susidurdavo su atstūmimu ir stigma. Patyčios mokykloje, gailestis ir protekcionizmas iš „gera linkinčių“ – šito ji atsikando sočiai ir savo noru pasirinko atsiskyrėlės gyvenimą. Ištekėjusi už karininko Roberto Stromo, su juo drauge ji apsistojo San Francisko įlankos apylinkėse ir didžiąją laiko dalį skyrė buičiai bei kūrybai. Ji įsigijo sintezatorius „Yamaha DX7“, „Prophet 10“, „CS1x“ ir „E-mu Emulator“, taip pat „Tascam“ keturių kanalų įrašymo įrenginį – šis komplektas tapo jos instrumentu, kurį ji tyrinėjo ir prakalbino intuityviai, ieškodama ir atrasdama garsus, kurie perteikė jos fantazuojamus vaizdinius. 

P. A. Strom savo muziką visuomet mąstė spalvomis, vaizdais ir siužetais. „Mėgstu perteikti garsais tai, kas gimsta mano galvoje, – bandydavo ji paaiškinti kūrybos procesus žurnalistams. – Jeigu noriu perteikti vandens lašus oloje, aš nenoriu naudoti vandens semplų (red. – įrašyto garso pavyzdžių), tuomet aš noriu sukurti vandens algoritmus, kurie moduliuoja visa tai. Garso banga sukuria vandenį, ir tuomet aš tiesiog padedu savo pirštus ant klaviatūros ir juntu vandens tekstūrą. Tai gali skambėti keistai, bet iš tiesų aš tai jaučiu.“ 

Pradėjusi ieškoti garsų šeštą vakaro, ji galėdavo skendėti juose iki šešių ryto, sukurdama neįtikėtinus, negirdėtus darinius. Jos sintezatorių komplektas tapo idealiu saviraiškos įrankiu, labai pažįstamu, klusniu ir patogiu. Ji galėjo groti gyvai koncertuose, bet sąmoningai nuo to atsiribojo. Elektronikos scena tuo metu San Franciske buvo labai aktyvi, daugelis atrado ten „aukso gyslą“, o Pauline Anną šiurpino to pasaulėlio žaidėjų veidmainiškumas. Ji mėgo Lemoną DeGeorge ir Peterį Buffetą, kurie vėliau prodiusavo jos kompiliaciją, žavėjosi ir patyrė įtaką tokių kūrėjų kaip Klausas Šulcas (Schulze), „Tangerine Dream“, „Harmonia“ ir Brianas Eno, bet nieku gyvu nenorėjo leistis traiškoma tarp bejausmės industrijos sraigtelių. 

Išleidusi septynis albumus, ji pardavė savo įrangą ir liovėsi kūrusi, nors idėjos tebeskambėdavo jos mintyse. Tai buvo sunkus sprendimas, nulemtas asmeninio gyvenimo aplinkybių, kurių ji niekam nenorėjo atskleisti. Ji turėjo vilčių grįžti prie kūrybos ir pamėginti prisijaukinti naująsias technologijas, susimodeliuoti kažką panašaus į tą idealųjį komplektą, kurį kadaise turėjo. Tam nebuvo lemta išsipildyti. Septyni neeiliniai, mistinio grožio albumai yra visa jos diskografija, vis tebeatrandama klausytojų, beieškančių tikros muzikos. 

Paspaudę nuorodą, pasinerkite į P A. Strom kuriamą garsų magiją (kompozicija „Equatorial Sunrise“). 

Nuotrauka: P. A. Strom 

Garbaus amžiaus moteris matoma nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Ji vidutinio kūno sudėjimo, ilgų tamsių plaukų, kuriuos lengvai braukia dešine ranka. Moteris nuotraukoje užsimerkusi, atrodo ramiai ir svajingai. Ji vilki tamsią margą palaidinę ar suknelę ilgomis rankovėmis, ant kaklo pasikabinusi ilgą pakabutį. Kairiąja ranka lengvai liečia savo kairįjį petį. Už moters nugaros – tankūs žaliuojantys krūmai.