Aklas pasimatymas

Autoriaus nuotraukaSpaudai parengė Alvydas Valenta

Padovanota antra gyvybė


 

Parašas po straipsniuSpalio mėnesį minėjome ne tik Pasaulinę baltosios lazdelės, bet ir Organų donorystės dieną. Prisiminti organų donorus, jų artimuosius, apmąstyti donorystės prasmę siūloma kasmet, antrą spalio šeštadienį, tačiau pokalbiai, diskusijos šia tema vyksta ir prieš minėtą šeštadienį, ir po jo. Artėjant Organų donorystės dienai, „Aklo pasimatymo“ laidoje („Gold FM“) viešėjo asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė. Viešnią kalbino laidos vedėja Nijolė Oželytė. 

 

– Asociacija „Gyvastis“ yra inkstų ligomis sergančių, transplantacijos laukiančių, transplantuotųjų, jų artimųjų, medikų ir kitų, donorystei pritariančių, žmonių nevyriausybinė organizacija. Jūs esate šios organizacijos prezidentė – kodėl būtent šios, o ne kitos ir kodėl apskritai „Gyvastis“, o ne kuri kita organizacija? 

– Dažnai sakoma, kad žmogus atsiduria ten, kur tuo metu yra labiausiai reikalingas. Panašiai atsitiko ir man. Į „Gyvastį“ atėjau prieš kokius penkiolika metų kaip savanorė. Įsiliejau į veiklą. Supratau, kad galiu kažką duoti žmonėms, patiko, kad galiu tobulėti pati. Vėliau susiklostė taip, kad tapau šios organizacijos vadove. 

 

– Ką reiškia būti savanore tokioje organizacijoje kaip „Gyvastis“? Organas transplantacijai arba yra, arba jo nėra. Jeigu yra – tai jau medikų veiklos sritis, kur čia įsiterpia savanoriai? 

– „Gyvastis“ vienija pacientus, laukiančius inkstų, plaučių, kasos ar kito organo persodinimo. Taip pat tuos, kurie jau gyvena su transplantuotais organais. Viena mūsų veiklos kryptis skirta ligoniams, kurie sužino apie savo ligą. Tokiais atvejais likimo smūgis nukrinta lyg iš giedro dangaus. Natūralu, kad žmogus apie savo ligą daug ko nežino, pasimeta, iš po kojų ima slysti žemė. Mūsų asociacija žmonėms teikia psichologinę pagalbą, reikalingą informaciją. Žmogus patenka tarp savo likimo draugų. Žinoma, ligos tai neišgydo, organai nepradeda geriau veikti, bet psichologinė būsena dažnai pagerėja. Žmogus nesijaučia kitoks, „brokuotas“, o tada daug lengviau kalbėti ir apie vaistus, tyrimus, organų persodinimą. Antra mūsų veiklos kryptis – švietimas donorystės klausimais. Organizuojame įvairias akcijas, rašome, dalyvaujame radijo, televizijos laidose. Kuo daugiau žmonių apie tai sužinos, pagalvos ar bent pakalbės, tuo daugiau gyvybių bus išgelbėta. Transplantacijos laukiančio žmogaus gyvenimas daugiausia priklauso nuo to, ar visuomenė pritars jos idėjai, ar ne. Jeigu nepritars, pabaiga gali būti labai liūdna. 

 

– Kiek Lietuvoje šiuo metu yra žmonių, laukiančių organo persodinimo? 

– Kiekvienais metais skaičius panašus – apie 300–400. Ne visi sulaukia. Turime liūdnų istorijų, tarp jų ir vaikų. Nuolat atsiranda naujų ligonių, taigi skaičius išlieka apytikriai pastovus. 

 

– Apie donorystę, žinoma, girdėjau. Taip pat ir konkrečių istorijų, bet kalbant bendriau, apie šią sritį neišmanau nieko. Ar žmogui pasakoma, kiek jis gyvens, jeigu organo nepavyks persodinti? 

– Ne, nes tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Jeigu žmogui reikalinga širdies transplantacija, tai su dirbtine širdimi jis, greičiausiai, dešimties metų neišgyvens. Jeigu reikalingas inkstas, situacija gali būti kitokia. Su ligoniais paprastai apie tai nekalbama, nes niekas nėra tikras, kaip viskas gali susiklostyti. 

 

– Kaip kalbate su žmonėmis, kad jie ar jų artimieji gali tapti donorais? Turiu galvoje tai, kad teoriškai apie tai kalbėti galima ir visi apie tai žino. Tačiau kokius argumentus reikia rasti, kad netekus labai labai artimo žmogaus, pavyzdžiui, vaiko, jo šeima tam pasiryžtų? 

– Tai, apie ką kalbate, dažnai paliudija ir donorų artimieji – sprendimą reikia priimti lemiamu momentu. Ne po savaitės ar dviejų, o mirštant artimiausiam žmogui. Pavyzdys čia galėtų būti paprasta moteris iš Dzūkijos kaimo. Viename renginyje ji pasakojo, kaip verkė apsikabinusi savo mirštantį sūnų tuo pačiu metu žinodama, kad kita mama verkia apsikabinusi savo sūnų turėdama vilties, kad jį dar būtų galima išgelbėti. Empatiškumas, galvojimas apie kitą sunkiausiu gyvenimo momentu – vertas didžiausios pagarbos. Priimamas sprendimas, kad galėtų gyventi kitas, kažkam artimiausias žmogus – mama, vaikas, tėtis, brolis, sesuo. Tie, kurie priima sprendimą padovanoti artimo žmogaus organą, kartu dovanoja gyvenimą. Kunigas Benas Lyris siūlo, kad į žmones, laukiančius transplantacijos, žiūrėtume kaip į savo vaikus, tada gal ir organų donorystei bus lengviau pasakyti „taip“. Kol nesame su tuo susidūrę asmeniškai, viskas yra kažkur šalia, kažkas serga, kažkas miršta, kažkas laukia transplantacijos – nieko naujo, daugelį kartų girdėta, skaityta. Tuomet, kai liga paliečia mūsų artimųjų, draugų ratą, viskas tampa labai asmeniška. Komentarų būna įvairių: man nereikėtų, aš nesutikčiau... Tačiau kai užduodame klausimą, o jeigu reikėtų jums, jeigu jūsų artimajam, ar taip ir nieko nedarytumėt, lauktumėt, kad ištiktų mirtis? 

 

– Kokiu būdu jūs skleidžiate tą žinią, kurią sakote dabar? 

– Jau septynerius metus rengiame padėkos dieną donorams ir jų artimiesiems. Kiekvienais metais uždegame tiek žvakučių, kiek iš viso, skaičiuojant nuo 1970 metų (per 51 metus), Lietuvoje buvo donorų. Šį rudenį uždegėme 1779 žvakutes. Dalis donorų – mirusieji, kurių organus nusprendė padovanoti jų artimieji, kita dalis – gyvieji, inkstą arba dalį kepenų dovanoję giminystės ryšiais susijusiems artimiesiems – tėvai vaikams, brolis seseriai, vyras žmonai ar atvirkščiai. 

 

– Tai nė kiek nesumažina jų dovanos vertės. Kartu noriu paklausti, ką reiškia „gyvoji donorystė“, kurią savo veikla jūs skatinate? 

– Tai yra donorystė, kai inkstą ar dalį kepenų gyvas žmogus dovanoja giminystės ryšiais susijusiam asmeniui. Tokia donorystė ypač populiari Skandinavijos šalyse. Dovanoja net tetos, močiutės. Lietuvoje tokių atvejų nėra daug, bet vis dėlto atsiranda. 

 

– Kodėl nepopuliaru? Kad nėra poreikio, ar kad artimi mūsų giminaičiai nėra tokie artimi kaip skandinavų? 

– Bandome analizuoti, kodėl taip yra. Galbūt dar trūksta informacijos, bet kita priežastis – sergančiam žmogui sunku paprašyti ir priimti. Didelė donoro sveikatos rizika, didelis pasiaukojimas ir dovana labai didelė... 

 

– Tėvams vaikas visada lieka vaikas, net jeigu jis suaugęs. Tėvai siūlo, o ne laukia, kol jų paprašys. Nejaugi mūsų tėvai yra mažiau jautrūs savo suaugusiems vaikams nei Skandinavijoje? 

– Nedrįsčiau sakyti, kad lietuvių šeimose esama mažiau jautrumo. Kaip minėjau, sergančiam žmogui sunku apsispręsti, prašyti ir priimti. Manyčiau, kad psichologinis aspektas yra svarbesnis. 

 

– Man vis tiek skamba labai liūdnai. Išeitų, kad mūsų žmonės jautrūs tik savo ir savo artimųjų skausmui, bet jautrūs egoistiškai: iš svetimų organą galima paimti, o iš saviškių – ne? Kokius argumentus žmonės pateikia jums, kai su jais kalbatės susitikimų metu? Ar sulaukiate daug „prieš“ – žmogus nenori dovanoti nei savo, nei savo artimųjų organų? 

– Apie donorystę kalbama daug, bet mitai apie ją vis dar yra gajūs. Populiariausias mitas, kad jeigu turėsiu donoro kortelę, manęs negydys. Iš karto galiu paneigti: reanimatologai gelbsti kiekvieną pacientą. Tik tada, kai nustatoma smegenų mirtis, kalbama su donoro artimaisiais, ar jie sutinka paaukoti jo organus. Jeigu artimieji pasako „ne“, šioje vietoje procesas nutrūksta. Jeigu žmogus turi donoro kortelę, vis tiek atsiklausiama artimųjų. Kortelė yra labiau simbolinis ją turinčiojo sutikimas nei faktas, kad jo organai po mirties bus persodinti kitam žmogui. Viena iš nepritarimo priežasčių, kad artimieji nežinojo, ką galvojo gyvas būdamas pats žmogus, jiems užkraunama didžiulė apsisprendimo našta, todėl atviri pokalbiai šia tema šeimose lemiamu momentu palengvintų artimųjų apsisprendimą. 

Lietuvoje kasmet miršta apie 40 tūkst. žmonių. Organų donorais tampa apie 50. Per metus atsiranda apie 300–400 žmonių, kuriems reikia organų persodinimo. Taigi atsidurti transplantacijos laukiančiųjų sąraše yra didesnė tikimybė, nei tapti organų donoru. Kaip jau sakiau, vis dar gaji nuomonė, kad negydys, kad kažkas pagaus, išmėsinės... Visada siūlome galvoti apie donorystės šviesiąją pusę. Yra istorijų, kai po transplantacijos moteris susilaukia vieno ar dviejų sveikų mažylių. Tokiais atvejais vienas žmogus ar jo organas palaiko kelias gyvybes. 

 

– Minėjote kunigo žodžius. Kas į transplantaciją žiūri pozityviau – tikintys, religingi žmonės ar savęs tokiais nelaikantys? 

- Jeigu žiūrėsime statistiškai, tai donoro kortelę šiuo metu turi apie 36 tūkst. žmonių. Pusė iš jų yra nuo 18 iki 30 metų. Jaunimas empatiškas, lengviau komunikuoja, labiau pasitiki technologijomis. Vyresni žmonės dažniau sako „ne“. Čia ir vėl veikia stereotipai. Vienas jų, kad kūnas, paėmus organą, bus sudarkytas. Bet tai yra neteisybė. Kai kurie žmonės mano, kad po mirties paaukoję organus, į dangų eis be širdies ar be kepenų... Tačiau popiežius Jonas Paulius II yra pastebėjęs, kad organų donorystė – aukščiausia žmogaus žmogui meilės išraiška. Nereikia bijoti šiomis temomis kalbėti. Vis prisimenu, kad vyresnio amžiaus močiutės nebijo kalbėti apie mirtį. Pačios susiplanuoja laidotuves, pasiruošia rūbus. Joms tai atrodo natūralu. Mirtis yra natūralus ir neišvengiamas procesas. Tačiau apie donorystę kalbėti vis dar bijoma, nors tai irgi susiję su mirtimi, tik tada mūsų ar mūsų artimųjų mirtis gali dovanoti gyvenimą sunkiai sergančiam žmogui. 

 

– Skaičiau pakankamai rimtame žurnale: mergaitė, kuriai buvo persodinta donoro širdis, po kelerių metų ėmė sapnuoti, kad ji patenka į avariją. Taip tęsėsi kurį laiką. Pagaliau tėvai, iškankinti dukros nerimo, „atkapstė“ informaciją, kad iš tikrųjų jų dukros donorė žuvo autoavarijoje. Ar tai mistifikacija, ar gal persodinus vieno žmogaus organą kitam, antrasis perima dalį savo donoro asmenybės? 

– Mistifikuotų istorijų esame girdėję, tačiau sunkiai įsivaizduoju, kad kažkas su kažkuo susitiktų, sužinotų, kas buvo donoras, kokiomis aplinkybėmis jis mirė. Yra šalių, kur galima susitikti su artimaisiais, sužinoti, kas buvo donoras, bet Lietuvoje tai konfidenciali informacija. „Gyvastis“, kiekvienais metais uždegdama žvakutes, donorams, jų artimiesiems dėkoja už šį sprendimą, bet tų žmonių mes nežinome. Spauda apie juos rašo labai mažai ir tik tada, jeigu šeima sutinka kalbėti, bet paprastai šeimos nesutinka. 

 

– Ar bendraujate su panašiomis organizacijomis užsienyje? Jeigu taip, tai kurie kuriuos savo patirtimi praturtinate? 

– Taip, bendraujame. Patirtis įvairi. Net tose šalyse, kur donorystės modelis yra numanomas (jeigu žmogus neišreiškė nesutikimo, kad jo organai nebūtų persodinami, vadinasi, jis sutinka, kad po mirties būtų persodinami), vis tiek atsiklausiama artimųjų. Vakarų šalyse aukštesnis žmonių sąmoningumas. Ispanijoje, jeigu po to, kai žmogui nustatoma smegenų mirtis, šeimai nepasiūloma padovanoti jo organų, tai laikoma jos įžeidimu. Lietuvoje daugiau nei trečdalis visų atvejų, kai „ne“ sako donoro artimieji. Atrodo, kad visuomenė sąmoningėja, vis daugiau žmonių išreiškia sutikimą donorystei, bet lemiamu momentu viskas lieka kaip buvę. Galbūt pasikeis požiūris, jeigu, anot kun. Beno Lyrio, į laukiančius transplantacijos pradėsime žiūrėti kaip į savo vaikus. 

 

– Leisdamas išimti iš artimojo kūno organą, tu tarsi pažeidi šį kūną, bet kartu pratęsi savo artimojo gyvenimą. Kas žino, gal dalelė sąmonės yra kiekvienoje mūsų kūno dalyje, kiekviename organe, o suteikdami jam šansą pratęsiame ir savo artimojo sąmonę. Visi mes – vienas skruzdėlynas, kuriame vieni be kitų esame niekas. Ačiū už pokalbį. 

 

Visą pokalbį galite pasiklausyti paspaudę nuorodą.

 

Nuotrauka: Visuomenės švietimas donorystės klausimais – viena svarbių A. Degutytės vadovaujamos asociacijos „Gyvastis“ veiklos krypčių / asmeninio archyvo nuotr. 

Aušros Degutytės portretas. Jauna moteris matoma nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Ji vidutinio kūno sudėjimo, šviesių banguotų vidutinio ilgio plaukų. Moteris šypsosi ir žvelgia tiesiai į skaitytoją. Ji ant kaklo užsisegusi smulkią grandinėlę su nedideliu pakabuku, vilki šviesius marškinius trijų ketvirčių rankovėmis. Už jos, antrame nuotraukos plane, blankiai matomas kambario ar biuro vaizdas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]

 

Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondas remia rubriką