Aklas pasimatymas

Spaudai parengė Alvydas Valenta

„Esate laimingas žmogus...“

Socialinės įmonės „Liregus“ direktorius, ilgametis LASS tarybos narys, organizacijos gyvenimo klausimais turintis svarią, argumentuotą nuomonę. Ramaus, tvirto suvalkietiško būdo, pirma pagalvojantis, o tik paskui kalbantis. Taip, tai Leonas Kirkilovskis, daugeliui žurnalo skaitytojų pažįstamas ne tik iš pavardės, bet ir asmeniškai. L. Kirkilovskis dažnas svečias „Mūsų žodžio“ puslapiuose, ne kartą dalijęsis mintimis, kaip sekasi jo vadovaujamai įmonei. Nepaisant to, kiekvienas susitikimas su žmogumi, net jeigu manome jį neblogai pažįstantys, atveria naują tikrovės matmenį, naujus asmenybės plotus ir klodus. Taip atsitiko ir su L. Kirkilovskiu jam svečiuojantis „Aklo pasimatymo“ laidoje („Gold FM“) ir kalbantis su laidos vedėja Nijole Oželyte. Taigi – pokalbis. 

– Būti direktoriumi – puiku, ypač kai tai sugebi! Tačiau atsitiesti ir pradėti gyventi iš naujo po to, kai tas gyvenimas kardinaliai pasikeičia – čia jau reikia turėti vidinių jėgų, motyvacijos – turėti tikslą. Taip sakydama galvoju apie asmeninę pono Leono istoriją. Yra nemažai žmonių, stovinčių ant būties ir nebūties ribos, kuriuos anot jų pačių, ištiko „likimo smūgis“, išbandymas. Tačiau gyvenimas yra pataisos darbų stovykla... Visa, kas su mumis vyksta, tampa tarsi kokiu treniruokliu, jeigu tas „treniruoklis“ nesulaužo mūsų pačių. Manau, kad gerb. Leono pasakojimas gali tapti gelbstinčia ranka, ištiesiama ne vienam, ieškančiam arba neieškančiam išeities, manančiam, kad sulig liga ar patirta trauma gyvenimas baigėsi... Gerbiamas Leonai, žinau, kad regėjimo netekote būdamas jaunas žmogus, ar galite papasakoti, kaip tai įvyko ir kokius jausmus pergyvenote? 

– Tada man buvo 21-eri – pati gražiausia jaunystė. Gyvenau Kybartuose, mokiausi Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) 4-ame kurse, Mechanikos fakultete. Rugpjūtis baigėsi, kitą dieną kartu su broliu turėjome išvykti į Kauną, į studijas. Likimo ironija – paskutinį atostogų vakarą išvažiavau pasivažinėti motociklu. Motociklą nusipirkau studijuodamas ir kartu dirbdamas už savo sutaupytus pinigus, bet tėtis buvo prieš, sakė, kad tas daiktas ne man ir jį reikia parduoti. Tikriausiai taip būčiau ir padaręs. Taigi tas pasivažinėjimas turėjo tapti tiek atsisveikinimu su draugais, tiek ir su motociklu. Deja, tą vakarą į namus jau neparvažiavau. Grįždamas atgal iš Marijampolės į Kybartus, susidūriau su neblaiviu žmogumi, kuris užtvėrė man kelią. Įvyko avarija. Gyvybę pavyko išgelbėti, bet regėjimo – ne. Namo grįžau tik po keturių mėnesių, būdamas visiškoje tamsoje. Dabar tą metą jau galiu prisiminti ramiau, bet buvo laikas, kai stengiausi apie tai negalvoti. 

– Sunku įsivaizduoti, atsimerki ir supranti, kad netekai to, ką laikei tokiu pat suprantamu dalyku kaip gyvenimas, kaip kvėpavimas... 

– Galiu atvirai pasakyti, tai yra baisu. Jeigu prie tos būsenos eini palaipsniui, gal tada adaptuojiesi, pripranti. Bet netekti regėjimo staiga yra baisu. Visiškai prarandi orientaciją, negali susivokti net savo kambaryje. Atsiranda didžiulis nesuderinamumas tarp to, kas esi, kaip esi ir kam toks tavo buvimas reikalingas. Man gal buvo šiek tiek paprasčiau, nes gyvenome savame name. Sava aplinka, savas kiemas, po truputį mokiausi jame vaikščioti, orientuotis, bet vis tiek buvo sunku. Vaikščioti mokydavausi naktimis, nes dieną jaučiau padidintą artimųjų dėmesį, „užspausta gerkle“ jie vis stengdavosi man padėti. O aš norėjau viską daryti savarankiškai. Vaikščiodavau, paklysdavau sode, praeidavo valanda, kol grįždavau namo. Galvodavau, kad niekas nemato, bet visada mane lydėdavo motinos akys, tik apie tai sužinojau daug vėliau. Tokiais atvejais nori nenori, susitinki su gyvenimo beprasmybe. Mano bendraklasis taip pat patyrė avariją, lūžo stuburas. Skambindavo ir sakydavo: „Tu laikaisi tvirtai, o man dingęs noras gyventi.“ Po pusmečio virvele, kuri jam padėdavo atsikelti iš lovos, išėjo iš gyvenimo. Netvirtinu, kad tai teisinga ar neteisinga, bet šie abu variantai – pastangos bet kokia kaina kabintis į gyvenimą ir beprasmybės jutimas, noras iš jo pasitraukti – man suprantami. Savo metu Čarlzas Darvinas yra pasakęs labai teisingą mintį: „Prisitaikyk arba žūk!“ Tarpinio varianto, trečio kelio nėra. 

– Tiktai tas, kuris nestovėjo ant dramatiško pasirinkimo slenksčio, gali smerkti kitus, kurie pristinga jėgų gyventi. Iš kur atradote jėgų nepasielgti taip, kaip pasielgė jūsų draugas? 

– Turbūt buvo kelios aplinkybės. Viena jų – užaugau labai teisingoje šeimoje. Mama – medikė, tėtis vadovavo gamybinei įmonei. Tėvų sinergija, moteriško ir vyriško prado simbiozė buvo tai, kas teikė jėgų ir neleido nugrimzti į visišką neviltį. Šeimoje augome trys vaikai, santykiai buvo darnūs, pagarbūs, bet auklėjami buvome tvirtai. Tėčio požiūris buvo toks: sūnūs, aš jus labai myliu, todėl gyvenime niekada nieko neduosiu, padėti padėsiu, bet neduosiu. Tėtis žinojo, ką reiškia išmokti eiti per gyvenimą savo alkūnėmis. Norėjo, kad šito išmoktume ir mes. Tai viena aplinkybė. Kita – pasidavus akimirkos silpnybei, kaip visa tai ištvers mano artimieji? Tuo metu panorau išspręsti du dalykus: padaryti viską, kas įmanoma dėl regėjimo, gal pavyks jį susigrąžinti?.. Antra, stengtis tapti tokiam kaip visi. Jeigu kažko negaliu padaryti, kažką turiu daryti geriau negu kiti. Jeigu šių dviejų uždavinių įgyvendinti nepavyks, tada ateitis parodys... 

Likimas lėmė, kad savo gyvenime sutikau daug gerų žmonių. Tuo metu Odesoje veikė garsiausias visoje Sovietų Sąjungoje Filatovo akių institutas. Pažįstama mergina nuskrido į Odesą, susitarė, kad mane priims, jeigu reikės, ir operuos. Tada nuskridome abu su motina. Odesoje man padėti negalėjo, bet greitai po šios kelionės likimas suvedė su moterimi, kuri buvo gydžiusis Maskvoje, S. Fiodorovo akių institute. Kartą Vilniuje konsultacijos Akių ligų skyriuje metu rusakalbė moteris paklausė, kas atsitiko. Paaiškinau, kad patyriau avariją, kad studijavau, buvau Odesoje, bet padėti negalėjo. Tuomet ta moteris papasakojo, kad S. Fiodorovas jai persodino rageną, pasiūlė drauge vykti į Maskvą. Labai nusistebėjau, bet ši kelionė įvyko. S. Fiodorovo institute mane operavo, operacija nepasisekė. Grįžau toks, koks išvykau, bet vis tiek tai moteriai buvau labai dėkingas. Kai paklausiau, kaip galėčiau jums atsidėkoti, ji atsakė: „Aš esu motina. Norėjau tau padėti.“ Šie žodžiai man pasakė labai daug. Supratau, kad jeigu liksiu šitame pasaulyje, turėsiu padėti žmonėms, nes žmonės be jokio išskaičiavimo padėjo man. Nuo to laiko jaučiu skolą, gal tiksliau būtų sakyti, moralinį įsipareigojimą padėti tiems, kam pagalbos reikia labiau negu man, ypač savo likimo draugams. Gydantis Maskvoje teko artimiau pabendrauti su vienu kitu mediku. Nors man pačiam operacija nepasisekė, priprašiau vienos gydytojos priimti ir apžiūrėti dar du neregius iš Lietuvos. Vienam nebuvo galima jau nieko padėti, o kitą operavo. Visiškai sugrąžinti regėjimo nepavyko, bet po operacijos jis pirmą kartą išvydo savo žmoną ir dvejų metų dukrą. Pirmasis mano tikslas – susigrąžinti regėjimą – liko neįgyvendintas, antrasis – padaryti viską, kad būčiau toks kaip kiti, su gerų žmonių pagalba pradėjo pildytis. 

– Daugiau galvojote apie kitus negu apie save. Tai pasakytina ir apie jūsų vadovaujamą įmonę. 

– Mano kelias iki įmonės vadovo ne toks jau trumpas. Buvo daug kelių kelelių ir visi jie – mano. Noriu trumpai grįžti į dienas, kai netekau regėjimo ir ieškojau savo kelio. Kurso, klasės draugams, giminėms, kurie matė mane po avarijos, galėjau kelti tik gailestį. Kartą per pusę metų aplankydavo, o paskui vėl likdavau vienas. Uždaviau sau klausimą, kodėl pas mane niekas nesilanko – todėl, kad tiems žmonėms aš sukeliu tik gailestį, o su gailesčiu toli nevažiuosi. Sunkiausia pareikalauti iš savęs. Ką aš darau, kad kelčiau kitas emocijas – nieko nedarau. Galima daugybę kartų savęs klausti, kodėl taip atsitiko man, kodėl gyvenimas toks neteisingas, bet tokie klausimai į niekur neveda. Nusprendžiau pirmiausia pareikalauti iš paties savęs. Vieną dieną išėjau į lauką ir pabandžiau baigti betonuoti takelį. Buvau pradėjęs dar prieš avariją. Liko gal pusantro metro – valanda darbo, bet dirbau visą dieną ir vis tiek pabaigiau. 

Didžiausias mano priešas buvo laikas. Privalėjau neturėti laisvo laiko. Įsidarbinau namudininku aklųjų įmonėje. Skaičiau daug garsinių knygų. Rinkdavausi apie stiprios valios žmones. Iki šiol prisimenu, kokį įspūdį padarė Sent-Egziuperi „Žemė, žmonių planeta“. Jaunystėje grojau akordeonu. Vėl prisiminiau muziką. Kaune pagal skelbimą pavyko įsigyti seną fortepijoną. Pradėjau skambinti. Draugas į magnetofoną įskaitydavo natas, o aš kiekvieną dieną po dvi tris valandas skambindavau. Visa diena būdavo užimta. Pamažu pradėjo lankytis draugai. Iš pradžių stebėdavosi, kaip galiu su seneliu pjauti malkas, paskui – pats vienas jas skaldyti. Gyvenimas tapo įdomesnis. Įstojau į Vilniaus universitetą, Ekonomikos fakultetą. Sukūriau šeimą, gavau paskyrimą į Ukmergę. Ukmergėje buvo skirtas gyvenamasis plotas, bet iš namų neėmiau nė kapeikos. Sau pasakiau, kad turėsiu tokį gyvenimą, kokį sugebėsiu susikurti. Pradėjau kurti nuo sofos-lovos ir virtuvės komplekto. Susimontavau savo rankomis. Tai truko dvylika metų. Po šešerių darbo metų supratau, kad vadovauti namudiniam barui nėra įdomu, Ukmergėje reikia statyti aklųjų įmonę. Su žmonių pagalba buvo sudarytas projektas, gautos lėšos ir prasidėjo statybos. Ukmergėje praėjau kelią nuo darbininko, baro viršininko iki cecho vadovo, o tada gavau pasiūlymą vadovauti Vilniaus aklųjų įmonei. 

– Ką reiškia 21 metų jaunuoliui netekus regėjimo sukurti šeimą? 

– Tai labai asmeniškas reikalas (juokiasi) ir kiekvienas žmogus jį sprendžia šiek tiek kitaip. Mano žmona iš tų kraštų, iš kurių ir pats esu kilęs. Pirmiausia mus jungė turbūt tai, kad abudu sportavome, žaidėme krepšinį. Susitikome atsitiktinai, dvejus metus draugavome ir dabar 46 metus esame kartu. 

– Esate laimingas žmogus. Sutikti moterį, su kuria vykstate į Maskvą pas Fiodorovą, kuri savo poelgiu, žodžiais tarsi iš naujo Jus pagimdė, paskui žmogų, su kuriuo drauge esate daugiau nei 40 metų. Šeimos, neturinčios problemų, išsidrasko po kelerių metų, nuolat keičia partnerius. Ar sutinkate, kad tai yra nuostabi gyvenimo sėkmė? 

– Kažkur sėkmė turi lydėti ir mane (juokiasi), o toliau viską pasieki pats. 

– Noriu pasakyti, kad nepraleidžiate nė vieno šanso tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Lyg tas futbolininkas, gavęs kamuolį, siunčiate į vartus. Socialinė įmonė, kuriai vadovaujate, padeda žmonėms, turintiems regėjimo sunkumų? 

– Aklųjų įmonė Vilniuje jau veikė prieš pradedant man vadovauti. Kai atvažiavau joje dirbo apie pusantro tūkstančio žmonių. Metus gyvenau bendrabutyje, tai į jį grįždavau tik pernakvoti. Visas kitas laikas atiduotas įmonei. Vėliau atsikėlė ir šeima. Įmonėje jau nebesėdėdavau nuo ryto iki vakaro, bet jos vadovu esu daugiau nei trisdešimt metų. Mano tikslas – padėti regėjimo negalią turintiems žmonėms, nes jiems kyla įvairių problemų, dažnai didesnių, nei iš šalies atrodo. Darbas neregiui – galimybė jaustis visavertiškai, aprūpinti šeimą. Žmonės dirbti pas mus važinėja iš Kauno, Varėnos, Švenčionių, Pabradės. Kiekvienam žmogui, nežiūrint jo amžiaus, sugebėjimų, įmonės durys visada atviros. Negalėčiau vadovavimo įmonei pavadinti darbu įprasta šio žodžio reikšme. Darbas yra mano gyvenimas. Nesu vien įmonės vadovas, neįgaliųjų socialinių įmonių reikalus dažnai tenka ginti Seime, Vyriausybėje. 

– Didžiausia laimė turėti motyvaciją, gyventi savo gyvenimą tiek namuose, tiek darbe. 

– Turime kuo pasidžiaugti: gaminame elektros instaliacijos gaminius pagal naujausias Europoje galiojančias technologijas. Kiekvienas gaminys, išeinantis iš mūsų įmonės, yra sušildytas neregio rankų. Tai mane džiugina ir motyvuoja. 

Visą laidą galite išklausyti paspaudę nuorodą.