Kasdienybės iššūkiai

Pranas Pliuška

Šviesios mintys iš tamsos

Žmonės dažnai mini žodį likimas. Vieni lemčiai suverčia visas savo nesėkmes, kylančius sunkumus, nusivylimą, kiti vis ieško stebuklingo, o gal paprasto rakto, kaip užkelti savo gyvenimą ant bėgių, kurie lyg traukinys nugabentų ten, kur liejasi džiaugsmas, lydi sėkmė, supa širdžiai mieli žmonės. Visuomenėje vis dar vyrauja nuomonė, kad jei esi neįgalus, ypač jei ta negalia aiškiai matoma aplinkiniams, tai esi nelaimingas, nuskriaustas, vertas pasigailėjimo, atjautos ir gyveni nesibaigiančioje kančioje, supamas ne tik tamsos, bet ir juodų minčių. Patys neįgalieji vis dažniau sako, kad taip nėra. Juk susitikę rečiau skundžiamės, nei šypsomės, dainuojame, pasakojame linksmus nutikimus, dalijamės maloniais prisiminimais, smagiai bendraujame. Juk tikrai gyvename. 

O kaip iš tiesų jaučiamės tada, kai esame vieni su savo mintimis? Artėjant spalio 15-ajai, Pasaulinei baltosios lazdelės dienai, pakalbinome kelis savo – Pasvalio rajono – LASS filialo narius, pateikdami jiems du tuos pačius klausimus: kokie sunkumai kyla nematant? Kas pavyksta, ką sekasi daryti? 

Stefanija, 83 metai 

Nusibodo nematyti. Pikta, kad nematau jau 38 metus. Apakau per trumpą laiką, nebuvo kada depresuoti, galvoti, ką galiu, ko negaliu. Juk reikėjo užauginti vaikus. Jauniausiai tada buvo vos 7 metai. O kur dar ūkis, daržas. Gyvenau dėl šeimos, dėl vaikų. Nežinau, kaip būtų buvę, jei nebūčiau jų turėjusi. 

Dabar aš jau ponia. Nematydama ne tik užauginau 3 vaikus, bet padėjau užauginti ir 5 anūkus. Esu labai patenkinta, kad yra visokių pagalbinių priemonių. Nereikia kitų klausti, kiek valandų, galiu savarankiškai sužinoti, net kai esu viena namie. Neseniai gavau kalbantį kraujospūdžio matuoklį. Džiaugiuosi viskuo, kas padeda pasijusti savarankiškesnei, nepriklausomai nuo kitų. Turiu kuo užsiimti. Mano geriausi draugai yra knyga, televizorius, radijas ir gamta. Gyvenu ir man visko užtenka. Lai tik būna sveikatos man ir visiems aplinkui. 

Dangiras, 53 metai 

Nematau jau 24 metus. Prie to jau pripratau ir prisitaikiau. Man daugiau problemų kelia judėjimo sunkumai. Jei galėčiau taip judėti kaip kiti neregiai, tai būčiau daug aktyvesnis ir visur dalyvaučiau. Labiausiai gaila, kad negaliu matyti savo vaikų veidų, kaip jie auga, keičiasi. Liūdina, kad būdamas darbingo amžiaus negaliu dirbti. Tikrai „sukčiau“ kokį didesnį ar mažesnį versliuką. Verslo reikalai mane domino nuo pat ankstyvos jaunystės. 

Didžiausias džiaugsmas, kad išlikusi šeima ir kad yra tokia Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, kurioje aš išmokau groti klavišiniu instrumentu, naudotis kompiuteriu, kitomis kalbančiomis priemonėmis. Puikus dalykas tas mažas grotuvėlis. Galima daug knygų, muzikos prisikelti, radijo stočių paklausyti. Namie aš beveik viską, ko man būtiniausiai reikia, pasidarau. Tik kartais prireikia žmonos ar sūnų pagalbos. Savarankiškai pasigaminu daug patiekalų, įskaitant cepelinus, virtinius, kotletus, blynus. Matantieji dažnai stebisi, gal kartais kas ir nepatiki, kad gaminu valgį, bet man tai atrodo nieko ypatingo. Žinoma, pradžioje buvo sunkumų. Pirmą partiją cepelinų teko šuniukui atiduoti, antroje gerokai krakmolo per daug įdėjau, o po to tai jau viskas normaliai ėjosi. Vienas į svečius nevaikštau, visada šalia yra koks nors mano artimas ar pažįstamas žmogus, kurio galiu paprašyti paduoti valgį ar įpilti gėrimo, todėl jokio diskomforto nejaučiu. 

Kai kankina nemiga, prisifantazuoju visokių dalykų. Kaip yra tandemai ir velomobiliai, tai galvoju, kad man labai tiktų, jei būtų tokie dviviečiai elektromobiliai, kad galėčiau bet kokį žmogų pasodinti prie vairo ir palėkti artimesnius atstumus, kur noriu. 

Ona, 86 metai 

Man labai sunku susitaikyti, kad negaliu daryti to, ką anksčiau mėgau: skaityti, rašyti, siuvinėti. Nedrąsu išeiti į gatvę, net savo kieme kyla sunkumų. Nesmagiai jaučiuosi, kai praeinu pro žmogų ir jo neatpažįstu.  

Džiaugiuosi, kad jau tiek metų nugyvenau ir kai nieko neskauda (nors taip būna nedažnai), po savo butą judu ir dar labai greitai, net vaikai stebisi. Malonu susitikti su žmonėmis, pabendrauti, bent jau telefonu pasikalbėti. Džiaugiuosi garsiniais įrašais, kad bent jau taip galiu skaityti. Dėkinga mūsų organizacijai už nuolatinę pagalbą. Žaviuosi darbuotojų išradingumu: vyksta renginiai, šventės, todėl liūdna, kai dėl sveikatos negaliu kokiame renginyje dalyvauti. 

Senatvė – tai ne liga, senatvė graži. Dažnai pati sau keliu nuotaiką. Jei ko ilgai ieškau ir nerandu, tai pradedu juoktis, o kadangi nerandu dažnai, tai daug ir juokiuosi. 

Algimantas, 62 metai 

Yra kaip yra. Prie aklumo galima priprasti. Labiausiai gaila darbinės veiklos. Dirbau. Patiko. Buvo geros sąlygos. Mėgdavau ir prie ūkio pasikrapštyti tai tą, tai aną – visokių darbelių. Kad kažko labai gailėčiausi, tai nėra. Jau daug metų nematau, tad jaučiuosi užsigrūdinęs ir tie praradimai nekankina. 

Skaitau daug įgarsintų knygų. Dar patinka radijo, televizijos laidų pasiklausyti. Nors vaizdo nematau, bet yra serialų, kuriuos mėgstu įsijungti per televizorių. Nepraleidžiu nei vienos radijo laidos „Aklas pasimatymas“ per GOLD FM. Turiu rūpestingą seserį, tuo labai džiaugiuosi, nes vienokios ar kitokios pagalbos vis prireikia. Pats turiu pareigų, tokių kaip triskart per dieną suplauti indus, išleisti katiną pasivaikščioti į lauką. Katinas, norėdamas pasibėgioti kieme, išleidžia garsinį signalą kodiniu pavadinimu „miau“ ir aš einu vykdyti jo pageidavimo. 

Reikia mažiau dejuoti. Per daug tų dejonių ir skundų girdime radijo, televizijos laidose. Geriau stengtis neburbant, nieko nekeiksnojant prisitaikyti prie tų sąlygų, kurios yra. 

Stasė, 86 metai 

Anksčiau mėgau įvairias giminės šventes, pobūvius, o dabar jų vengiu, nes nejaukiai jaučiuosi. Pati valgių neįžiūriu, reikia prašyti kitų pagalbos, bet nesinori trukdyti. Bijau apsidrabstyti drabužius, pribarstyti ant staltiesės ar grindų. 

Džiaugiuosi, kad sulaukusi tokio amžiaus dar galiu savarankiškai viena gyventi, tiek daug pati pasidaryti. Gera, kad yra daug pagalbininkų ir iš šeimos narių, ir iš organizacijos. Net svetimi žmonės paslaugūs, ne tokie, kaip būdavo anksčiau. O kai naudojuosi tomis kalbančiomis priemonėmis, tai jaučiuosi lyg laimėjusi milijoną. 

Kai pagalvoju, kad yra žmonių, kurie jau metų metus guli patale, negali patys net apsiversti, pavalgyti, nesuvokia ar sunkiai suvokia, kas aplink dedasi, tai esu laiminga. Kol tik pajėgsiu, noriu gyventi atskirai viena nuo vaikų. 

Zigmantas, 61 metai 

Faktiškai yra tik viena problema – kad sekmadieniais nevažinėja autobusai. O man dažnai tenka į varžybas važiuoti būtent savaitgaliais. Pasitaiko, kad nerandu, kur ką padėjau, ar iškrenta kas netyčia, bet dėl tokių smulkmenų nesuku galvos ir daugelio dalykų, dėl kurių kiti jaudinasi, nelaikau problemomis. Viskas vienaip ar kitaip išsprendžiama. Kartais, kai būnu ne namie, prireikia kokios nedidelės pagalbos. Pasitaiko, kad kai jos prireikia, tai nėra ko paprašyti, o kai nereikia, tai kiti siūlosi padėti. 

Džiaugiuosi sportiniais laimėjimais. Smagu ateiti į organizaciją padainuoti, pasikalbėti. Jaučiu ramybę dėl ateities, finansinio užtikrintumo. Nereikia bijoti, kad neteksiu darbo ir pajamų. Namuose kuriu eilėraščius ir tai duoda dvasinę ramybę. Kūryba nuveda mintis. Patinka klausytis muzikos. Visi tie džiaugsmai yra tik trumpalaikiai, kažkokios akimirkos, visuotinio džiaugsmo ar amžinos laimės nėra. 

Norėčiau, kad žmonės, sužinoję, kad esu aklas, nerodytų tos užuojautos. Jos man visai nereikia. Reiktų mums patiems kažkaip mažiau akcentuoti tą aklumą. Girdžiu per radiją, kad dabar prireiks daugiau psichologų, kad jų trūksta. Nejaugi žmonės per tą karantiną taip jau dvasiškai palaužti. Man sunku tuo patikėti. Mėgstu šokti, tad norėčiau išmokti tą daryti gerai. Džiaugčiausi, jei kas pamokytų. 

Genovaitė, 87 metai 

Gaila, kad negaliu užsiiminėti rankdarbiais. Be regėjimo, klausos problemų dar prisidėjo ir rankų operacijos, bet jei galėčiau, tai vėl imčiausi kažką įdomaus gaminti. Dar tiek mintyse raštelių liko nepanaudotų skutinėjant margučius. Buvau labai užsispyrusi. Jei imdavausi kokio siuvinėjimo rašto, tai dirbdavau iki 4 val. ryto, kol pabaigdavau. Anksčiau labai laukdavau pavasario, kad gaučiau rankas įkišti į žemę. Man atrodo, kad tada įgyju stiprybės, kad man sveikiau. Dabar liko toks nuobodus poilsis. Galvoju, kad esu pesimistė, nors stengiuosi, bet sunku atsikratyti blogų minčių. Rytais atsikeliu su šviesiomis, bet paskui pamirštu save kontroliuoti ir į galvą visokios blogybės skverbiasi. Liūdna, kad jau ruduo, niūresnės dienos. Tuoj pradės labai trumpėti diena. Kai šviesiau, man smagiau. 

Bet man dar visai gerai. Dar judu. Nuraminu save galvodama, kad kitiems yra blogiau. Pablogėjus regėjimui dabar jau apgraibom ko ieškau. Ant stalo balta staltiesė, kad tamsius daiktus dar galėčiau įžiūrėti. Pasitaiko, kad kažką nuverčiu, išlieju, bet jei pati susitvarkau, ką prisidirbau, tai ir džiaugiuosi. Tokie mano, kad ir negudrūs, maži, bet visgi džiaugsmeliai. Kad smegenys neapsamanotų, prigalvoju visokių mintinų žaidimų, susijusių su lietuvių kalbos gramatika. Smagu, kai kas paskambina. Kartais ateina tokia draugė, kuri mato, bet irgi prastai girdi. Tai mes užsidarome visas duris ir langus, kad kaimynai neišsigąstų ir pradedame rėkti viena kitai. Taip ir pasikalbame. Norėčiau, kad jaunimas pamatytų, kaip mes gyvenome. Dabar, palyginus su ankstesniais laikais, gyvename kaip karaliai. 

Vilma, 46 metai 

Aš nelaukiu užuojautos, o noriu supratimo. Esu silpnaregė nuo vaikystės. Aš visada galvodavau, kad matau ir neįsivaizdavau, kaip dar kitaip galima matyti. Klausdavau sesers, kaip ji ten kitaip mato. Sesuo sakė, kad mato numerius ant skrendančio lėktuvo. Aš to nemačiau, tai maniau, kad jai kažkas su regėjimu negerai. Regėjimas vis silpsta, ir suprantu, kad ateityje bus dar blogiau. Yra pasitaikę atvejų, kai apsiperkant parduotuvėje paprašius atsisakydavo padėti. Darbe pasitaiko, kad su tuo pačiu bendradarbiu iš ryto pasisveikinu kelis kartus, nes sunku atskirti veidus. Nelengva spėti su šiuolaikinėmis technologijomis. Svajojau būti mokytoja, bet nebuvo lemta. Jei matyčiau, daugiau keliaučiau, dažniau kur nuvažiuočiau, dažniau lankyčiausi teatruose, megzčiau, siuvinėčiau, gaminčiau gražius rankdarbius. Patiktų savanoriauti, nes norisi padėti kitiems. 

Man atrodo, kad aš su viskuo visada susitvarkysiu. Galėčiau sėdėti, nieko neveikti ir tik skųstis, kad nematau, bet juk reikia virti, kepti, susitvarkyti namus, dirbti kitus darbus. Man užtenka tiek, kiek matau. Jei reikėtų rinktis, tai iš visų negalių aš rinkčiausi regėjimo, nors daug kam atrodo, kad nematyti yra baisiausia. Dabar mane supa geri žmonės, kurie padeda, supranta. Daug kur padeda kalbančios priemonės. Visai neseniai, tik įsigijus naują išmanųjį telefoną ir išdidinus ekrano vaizdą, pavyko pačiai perskaityti žinutę. Tai kaip koks stebuklas. Darbe visada klausausi LRT radijo stoties, gaunu daug informacijos. Namuose klausausi televizoriaus. Džiaugiuosi turėdama tokį darbą, kuriame galiu būti naudinga ir padėti kitiems. 

Aš nesijaučiu nevisavertiškai, bet patyriau, kad kiti žmonės taip apie mane galvoja. Visiems linkiu sveikatos, stiprybės, niekada nepasiduoti, džiaugtis savo lemtimi, nors ir nelengva ji būtų. 

Rita, 55 metai 

Kadangi esu silpnaregė, tai sunkumų kyla darbe, kai reikia perskaityti smulkesnio šrifto tekstą. Gerai, kad tokiais atvejais padeda didinamasis stiklas. Jo, galima sakyti, iš rankų nepaleidžiu. Man sunku orientuotis didelėje erdvėje. Gatvėje sudėtinga pažinti žmones. 

Džiaugiuosi, kai sklandžiai pavyksta darbai, kai sukuri ką nors gero, gražaus ne tik sau, bet ir kitiems, kai pati gali kam nors kitam padėti. Smagu ką nors kartu veikti darbo kolektyve ar bendruomenėje. 

Visuomenė dabar tampa vis tolerantiškesnė. Norėčiau ir linkėčiau, kad kiti ir mes patys išmoktume priimti vieni kitus tokius, kokie esame, bandytume vieni kitus suprasti. 

Autoriaus nuotrauka: Pranas Pliuška. Vidutinio amžiaus, vidutinio sudėjimo vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jo plaukai labai trumpi, žvilgsnis nukreiptas pirmyn, burna šiek tiek praverta. Pranas atrodo ramus, susikaupęs. Jis vilki tamsų margą megztinį, iš po kurio kyšo tamsių marškinių apykaklė. 

Nuotrauka: Negalia neužkerta kelio džiaugtis gyvenimu, bendravimu, supratingumu / LASS Pasvalio raj. filialo nuotr. 

LASS Pasvalio rajono filialo narių išvykos akimirka. Trylikos žmonių grupė vasaros laikotarpiu pozuoja lauke, išvykoje. Devyni vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės viena eile susėdę ant milžiniško, bent trijų metrų ilgio, medinio suolo su aukštu atlošu, likę keturi – stovi šalia arba sėdintiesiems už nugarų. Suolas primena roplį su keturiomis kojomis ir kiautu. Grupelė žmonių žvelgia į fotografą ir santūriai šypsosi, visi vilki vasariniais drabužiais – gėlėtomis palaidinėmis, šviesiomis ar tamsiomis kelnėmis. Kompanijai už nugarų matomas maždaug trijų ar keturių metrų aukščio medinis malūnas ir šalia jo, viena eile, tankiai susodintos ir žaliuojančios panašaus aukščio eglės.