Mūsų žmonės

Vilma Venckutonytė

Mokyklos blogiukas Osvaldas Bareikis – ant apdovanojimų pakylos

Dantis nudažęs iš lūpos tekantis kraujas – smulkmena, kuri neužgožė Osvaldo Bareikio (27) pasididžiavimo ant pečių nešant Lietuvos trispalvę, kai rugpjūčio 28 dieną Tokijo paralimpinėse žaidynėse jis iškovojo bronzos medalį dziudo imtynėse, atletų su regėjimo negalia B3 sporto klasėje, svorio kategorijoje iki 73 kilogramų. Namuose laimės ir sveikinimų banga nuvilnijo per visą dziudo imtynininkų bendruomenę, su kuria Osvaldą sieja glaudūs ryšiai. O labiausiai, turbūt, džiaugėsi Osvaldo žmona Gluosnė Bareikienė ir jų naujagimis sūnus Eivinas, kuriems pirmiesiems Osvaldas ir paskambino po bronzinės pergalės. 

Kas pažįsta Osvaldą, žino, kad jis mėgsta pajuokauti ir moka pakelti aplinkiniams nuotaiką, tad, atvirkščiai, pokalbį su Osvaldu pradedame itin rimtai. 

– Osvaldai, kokia gyvenimo prasmė? 

– Visą gyvenimą sprendi – būti ar nebūti. Nekalbu vien apie sportą, – apie viską. Jeigu matau, kad čia man negerai – pasirenku nebūti. Jeigu matau, kad čia gerai – pasirenku būti. Jeigu pasirenku būti, tai svarbu kokybiškai, o ne merdėti. Jeigu neatrasi, kas tau patinka gyvenime, tik egzistuosi. 

– Kada jautiesi, kad gyveni kokybiškai? 

– Kaip sportininkas jaučiuosi gyvas tada, kai skauda raumenis. O asmeniškai man dabar svarbi šeima. Aš visąlaik planavau savo gyvenimą į priekį, taip ir šeima yra suplanuota ir svarbi. Juk sportas kažkada baigsis. Todėl privalau turėti atsarginį planą – baigiau mokslus, dirbu, daug bendrauju su įvairiais žmonėmis, kuriu ryšius, rūpinuosi šeima ir pats jaučiu asmeninį augimą. 

– Dažnai žmonės rimčiau planuoja gimtadienio šventę negu savo gyvenimą. Ar tu visada buvai toks atsakingas? 

– Pradėjau mąstyti į priekį, kai baigiau 10 klasių ir iš LASUC (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras) perėjau mokytis į Ukmergę. Supratau, kad netrukus baigsiu mokslus – ir kas toliau? Tada jau draugavau su Gluosne Norkute, kuri dabar yra mano žmona, ir planavome kartu apsigyventi po 12 klasės, bet iškart nepavyko, nes ji mokėsi kitur. Pagalvojau, aš irgi nesėdėsiu vietoje, tad Ukmergės technikume įgijau metalo apdirbimo staklių operatoriaus specialybę, paskui atkeliavau į Vilnių. Čia kolegijoje baigiau mechaninių technologijų inžinerijos mokslus, sportuoju ir dirbu pagal specialybę. 

– Esi sakęs, kad tau svarbu įrodyti pačiam sau, kad tu gali... 

– Sporte man svarbu įrodyti, kad aš galiu daugiau negu kiti arba bent jau tiek pat kiek kiti. Regėjimo negalia man visai netrukdo. Šaudyme aš gal to ir neįrodysiu, bet ten, kur galiu, pasistengsiu įrodyti. Varžymasis, konkurencija mane labai užveda, galvoju: kodėl čia jis toks „šustras“, aš irgi parodysiu. 

– Ko išmoksti iš savo trenerio Algio Mečkovskio? 

– Išmokstu žaisti šachmatais (juokiasi). Vakare prieš varžybas mes su treneriu žaidžiame šachmatais. Mums abiems tai labai patinka. Įtraukiame ir daugiau sportininkų. 

Su treneriu daug šnekamės – ne tik apie sportą, bet ir apie gyvenimą, ir apie nuoskaudas pasikalbame. Jam sunkiau su technologijomis, man sunkiau suprasti politiką, tai mes vienas kitam padedame. Iš esmės treneris man nuolat įvairiais būdais kartoja, kad aš galiu. Kad nėra tokio dalyko, kaip „aš nemoku, aš negaliu, aš nežinau“ arba „jis stipresnis“. Nuo tokių trenerio minčių aš vėl užsivedu ir duodu garo. 

– Jei nesportuotum, būtum mušeika? 

– Galbūt (juokiasi). Mokykloje buvau energingas blogiukas. Iki 8 klasės buvau atsakingas už daug nuodėmių... Buvau tas stipresnis, kuris žinodavo, kad gali kitam liepti ir jis paklausys. 

– Kaip su savo sūnumi kalbėsies apie tokius dalykus? 

– Svarbu pajusti ribą tarp saviraiškos ir patyčių. Tikiuosi, kad šito dalyko sūnus iš manęs nepaveldės, kad paveldės Gluosnės protą ir mano sportiškumą. Kiek prisimenu, mano sąmoningumas po truputį pradėjo veikti tik po 8–9 klasės, kai pradėjau su Gluosne draugauti, kai atsirado meilė ir kažkoks tikslas, noras ne tik dėl savęs, bet ir dėl jos stengtis, atsižvelgti į tai, kas jai patinka. Tada atradau, kad galima ir kitaip gyventi, ne vien stačiokiškai visur eiti. 

– Pradėjai kitaip realizuoti paauglišką energiją? 

– Sportuoti pradėjau anksti ir susikaupusią energiją nukreipdavau į sportą, bet nepakankamai. Silpnaregių mokykloje buvo vidutinis lygis ir su daugiau potencialo sportuoti turinčiu vaiku neužsiimama pakankamai. Todėl eidavau per koridorius ir papildomai kažką įrodinėdavau. Dabar visa ta paauglystė kelia šypseną: tiesiog norėjau save išbandyti, kažką įrodyti ir tiek. Buvau kvailas ir naivus. 

– Ar manai, kad silpnaregiai vaikai, baigę LASUC ir gyvenę bendrabutyje, geriau įsikabina į gyvenimą, negu lankiusieji integruotas mokyklas? 

– Atvažiavus mokytis į LASUC, nebelieka tėvų, kurie glosto ir saugo – neduok Dieve, nukrisi nuo suoliuko. Tai vienas iš geresnių dalykų. Žinoma, pradžioje vaikams būna sunku, bet tai labai svarbu, kad vaikas pradėtų pats mąstyti. Tada vaikas yra aktyvus, domisi, nori pats daug ką išbandyti. Pašonėje nebėra tėvų, tik bendraklasiai, draugai, kurie tempia kažkur eiti. 

Pamenu, kaip pirmą kartą išėjome keliese akli ir pusakliai į miestą: nesiorientuojame, kur esame, pasiklystame, bet tai yra patyrimas ir per tai atrandame kažką geresnio. Kartą aš ir 4 „akliukai“ nuėjome į „Akropolį“: aš – priekyje, du – man į pečius ir dar du į jų pečius įsikibę. Laviruoju juos visus „Akropolyje“, vienas atsitrenkė, nieko tokio – nuėjome į piceriją, ant ledo. Taip ir prasideda gyvenimas, įdomūs dalykai. Taip tikrai geriau integruojiesi į visuomenę, nes atrandi dalykus pats, o ne tau pasako „pasiimk šaukštą, padarysi taip ir taip“. Jeigu šeimoje netyčia išliesi arbatą, tėvai iškart „oj, aš nuvalysiu“, o LASUC – išliejai arbatą, pats ir nuvalyk. Tai – geras dalykas. 

– Ką dar tau davė mokymosi metai LASUC? 

– Mano pažanga mokykloje prasidėjo, kai ėmiau draugauti su Gluosne. Gerietė ir blogiukas pradėjo vienas kitą teigiamai veikti. Tada ėmiau daugiau mąstyti, lįsti į visuomeninį mokyklos gyvenimą. Dalyvavau moksleivių taryboje, vedžiau renginius – tai davė daug, taip pat ir teatrinių gebėjimų. Lankiau ir muzikos mokyklą, sportavau, išmokau planavimo. 

– Kada apsisprendei, kad nori siekti sportinių aukštumų? 

– Kai man pasidarė nuobodu sportuoti mokykloje, nebuvo geresnių už mane, vienas treneris pasiūlė man išeiti į miestą, į kitus sporto klubus, pas kitus trenerius, pas sveikuosius. Bet tai buvo sunku, nes reikėjo su mokyklos valdžia sutarti, kad mane išleistų vieną. Tam reikėjo būti pavyzdingu mokiniu, o ne daužančiu langus. Juk baisu išleisti mokinį, kuris neaišku, ką padarys gatvėje. Toks ir buvo lūžis: troškau pamatyti daugiau, sveikųjų varžybose įsitikinau, kad esu žemiausiame lygmenyje ir noriu pakilti aukščiau. Man buvo gal 15 metų, kai nusprendžiau „aš noriu būti geriausias“. Nuo tada nuolat turiu tikslą, esu užsivedęs, su nuoboduliu mažai susiduriu. 

– Kaip manai, kodėl olimpinės žaidynės taip masiškai domina žiūrovus? 

– Manau, tai ateina iš senovės, kai sportininkas, karys žmonėms būdavo laisvės simbolis, geros gyvensenos ženklas. Kad pasiektum aukštą lygį sporte, turi būti juodadarbis. Visi sportininkai yra juodadarbiai – siekia savo tikslų per sunkų darbą. 

– Ką pasakytum tiems žmonėms, turintiems negalią, kurie gyvena užsidarę? 

– Mokykloje būdavo tokių vaikų, kurie užsidarydavo, bet mes juos ištraukdavome. Iš pradžių per prievartą, o paskui jie patys išeidavo – į šviesą, į viešumą, į gyvenimą. Ir atrasdavo, ko jie patys nori. Visada verta kalbėtis su žmonėmis, nesvarbu – nori ar nenori kažkur eiti. 

Kas nors kviečia į kavinę, o jei tu turi regėjimo negalią, tau nemalonu eiti, nes bijai išsipurvinti. Bet tai natūralus dalykas ir nereikia bijoti. Nekreipkite dėmesio į aplinkinių nuomonę. Geriau pakalbėkite su tais žmonėmis: „Jeigu aš valgau picą su šakute ir tau tai atrodo keista – patark man, pasakyk, kaip būtų nekeista.“ 

Išėjimas į visuomenę padeda ir pačiam tobulėti, ir visuomenei susipažinti su tavimi, tavo poreikiais. Tada žmonės pagalvoja – kaip čia padaryti, kad silpnaregiui palengvintume gyvenimą. Taip ir gimsta transporto programėlės neregiams ir kitos paslaugos. Kai kalbame apie tai, visuomenė ir išgirsta. 

Turiu įgimtą glaukomą ir nesureikšminu neįgalumo, nesijaudinu. Man tai yra įprastas dalykas. Neturiu tokio savęs suvokimo „aš esu neįgalus“. 

Gal tiems, kurie užaugo sveiki ir patyrė traumą, yra sunkiau save priimti, bet svarbu nesukurti pačiam sau apribojimų: jeigu nebegali eiti, gali važiuoti. Technologijos tobulėja ir leidžia atrasti kitų variantų. 

– Kaip atrodytų tavo gyvenimas, jei nesportuotum? 

– Daug galvojau apie tai. Jeigu nesportuočiau, būčiau storas, negražus ir apskritai daug ko nebūčiau pasiekęs. Būčiau prastoje pozicijoje, pilkoji masė, kuri tiesiog plaukia pasroviui. O man labai svarbu pačiam kurti savo gyvenimą, turėti savo kelią, savo nuomonę. Sportas man padeda turėti pasirinkimą. 

Jeigu sporte nebūsi maniakas – labai aukštai nekilsi. Iš kitos pusės – sportininkų yra šimtai tūkstančių, o tik vienas tampa olimpiniu čempionu. Todėl gyvenime svarbus balansas – noriu gerovės savo šeimai. 

Nuotrauka: Osvaldas Bareikis su treneriu Algiu Mečkovskiu Tokijo paralimpinėse žaidynėse / LPOK nuotr. 

Osvaldas – jaunas vyras, matomas kairėje nuotraukos pusėje nuo krūtinės iki viršugalvio, šiek tiek palinkęs į kairę pusę link šalia jo stovinčio ir jį per petį apsikabinusio trenerio. Osvaldas žvelgia tiesiai į skaitytoją ir plačiai šypsosi, jis – sportiško kūno sudėjimo, trumpų plaukų, užsiauginęs barzdą ir ūsus, vilki baltą dziudo kimono. Dešinę ranką Osvaldas sulenkęs pečių aukštyje ir nykštį iškėlęs į viršų, taip demonstruodamas džiugesį. Jam iš kairės stovintis treneris Algis – vyresnio amžiaus sportiško sudėjimo vyras, matomas nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Jo plaukai šviesūs, trumpi, žvilgsnis nukreiptas pirmyn, vyras dėvi vienkartinę kaukę, dengiančią nosį ir burną. Jis vilki tamsius sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis, kurių kairėje pusėje, ties krūtine, pavaizduotas Lietuvos herbas. Ant kaklo kabo žaidynių dalyvio kortelė. Vyrams už nugarų matoma reklaminė lenta, o dar toliau – žiūrovų tribūnos.