Forumas

Petras Čyžius

Mintys po suvažiavimo

Rugpjūčio 12 dieną įvyko neeilinis LASS XXXIII suvažiavimas. Noriu pasidalyti keliomis mintimis, kilusiomis suvažiavimui pasibaigus. Tai nėra tik mano mintys, vienokia ar kitokia forma jas tenka išgirsti ir iš kitų suvažiavimo delegatų. Aš pats darbinę veiklą pradėjau prieš penkis dešimtmečius: vadovavau tarprajoniniams kultūros namams (anų laikų dienos, užimtumo centrų atitikmuo), tarprajoninei valdybai (dabartiniai regionų centrai). Daugiau nei tris dešimtmečius dirbau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC), iki šiol esu aktyvus LASS narys, LASS suvažiavimo delegatas. Gerai suprantu, kad dabar ne 1970-ieji ir ne 1980-ieji – keičiasi gyvenimo, darbo būdai, bet sukaupta patirtis leidžia lyginti, klausti. 

Pirmiausia suvažiavimo vieta. LASS neeilinis suvažiavimas vyko Vilniuje, Valdovų rūmuose. Vieta turi savo istoriją, savo aurą, pats juose ne kartą lankiausi ir visada išsinešdavau pačius maloniausius prisiminimus. Tiktai viena yra eiti į ekskursiją, o kita – dalyvauti kaip suvažiavimo delegatui. Jau kelintas LASS suvažiavimas vyksta kur nori – Trakuose, „Panoramos“ viešbutyje Vilniuje, Valdovų rūmuose – tik ne savo patalpose, savo salėse. Turime gerą salę „Liregus“ įmonėje, gal būtų galima dėl salės kalbėti su LASUC vadovais? Suvažiavimo delegatai, dirbdami jiems pažįstamoje aplinkoje, galėtų laisviau bendrauti, diskutuoti, daugiau nuveikti. Tiek aš, tiek dalis dabartinių delegatų manome, kad LASS suvažiavimai turėtų vykti darbinėje, akliesiems pažįstamoje aplinkoje, išskyrus gal tik LASS šimtmečio minėjimą, jeigu jo dar sulauksime. Nekalbu apie finansinį kriterijų – tos salės turbūt kainuoja, bet jei duotų ir dovanai, vis tiek neaišku, kodėl turėtume dirbti svetimoje, o ne savoje aplinkoje? 

Suvažiavimų dienotvarkė. Jau nebe pirmo suvažiavimo dienotvarkėje neatsiranda vietos diskusijoms. Iš LASS vadovų nuolat girdime: „Kas neaišku, klauskite.“ Tačiau viena yra klausimų-atsakymų sesija, kita – diskusijos, svarstymai, siūlymai ateičiai. Net jeigu ne visada pataiko „į vagą“, jie vis tiek būna naudingi. Nors ir neatsiradus vietos diskusijoms, LASS neeiliniame suvažiavime iškeltas LASS filialų pirmininkų atlygio klausimas. LASS pirmininkas suvažiavimo delegatus patikino, kad rudenį prie šio klausimo bus grįžta. Kiek dar panašių probleminių klausimų būtų galima iškelti, jeigu diskusijoms būtų buvę numatyta laiko? Juo labiau kad metas, kurį gyvename, pilnas įvairiausių iššūkių – tai ir „Covid-19“, ir LASS struktūrinė reforma. Iš LASS filialų pirmininkų, suvažiavimo delegatų negirdime, kaip ją vertina – pasisekė, nepasisekė? Spėju, diskusijų nebuvimas yra tiesiogiai susijęs su noru suvažiavimus rengti svetimose salėse. Visi stengiasi kuo greičiau pabaigti, kuo greičiau atlaisvinti patalpas, kam čia berūpės vieno ar kito delegato nuomonė? 

Apdovanojimas ir koncertas. LASS suvažiavimo pradžioje apdovanoti mūsų sąjungai nusipelnę žmonės. Gerai, kad savo narius prisimename ir pagerbiame, bet tarp pagerbtųjų man trūko kelių pavardžių. Jau po suvažiavimo paklausiau kelių LASS tarybos narių, ar LASS tarybos posėdyje buvo derintos apdovanotųjų kandidatūros, atsakė, kad nebuvo. Gal mano vertinimas pernelyg subjektyvus, bet tarp pagerbtųjų pasigedau daug dešimtmečių mūsų organizacijai atidavusio šiauliečio Alfonso Navicko, Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro vadovo Algimanto Arbočiaus. Jau pirmojo karantino metu, kai daugelis socialinių įstaigų ausis suglaudusios tupėjo krūmuose, šis centras (tai pripažįsta ir Vilniaus miesto savivaldybė) dirbo pilnais apsisukimais. 

Po suvažiavimo jo delegatams surengtas trumpas šventinis koncertas. Visada scenoje malonu matyti jaunimą, daugelis jų yra buvę ir mano mokiniai, bet jeigu minime organizacijos 95-mečio sukaktį, yra proga prisiminti ir jos senbuvius. Valdovų rūmų sceną tikrai būtų papuošęs Vladas Bagdonas, Onutė Matusevičiūtė ar Jūratė Vizbaraitė, juo labiau kad visi trys yra profesionalūs dainininkai. Jaunimas turi ateitį, bet prie šimtmečio artėjančioje organizacijoje turi sverti ir nuopelnai. Netvirtinu, kad jaunimas sąmoningai priešpriešinamas vyresniajai kartai, bet kad ši karta po truputį stumiama į užribį, tai darosi akivaizdu. LASS pirmininko arba šalia jo esančių žmonių sprendimai tampa subjektyvūs ir vienpusiški. 

Tiek mane, tiek daugelį organizacijos senbuvių vis labiau glumina nuolat kartojama mintis, kad į vienas ar kitas pareigas neturime savų žmonių – ką padarėme, kad jų turėtume? Jeigu vis dėlto tenka kviestis specialistų ar vadovų iš šalies, tai buvo neišvengiama visais laikais, tada bent viešai pasakykime, kad tokio žmogaus tarp savo narių ieškojome, neradome. 

Kaip minėjau pradžioje, išsakytos mintys nėra tik mano nuomonė. Vienokiu ar kitokiu pavidalu joms pritaria ne vienas mūsų organizacijos ateičiai neabejingas žmogus, todėl noriu tikėti, kad jos neliks be dėmesio. 

Nuotrauka: LASS suvažiavimo delegatai turi sąjungos narių įgaliojimą spręsti svarbiausius organizacijos klausimus / T. Kazakevičiaus nuotr. 

LASS suvažiavimo delegatų nuotrauka. Erdvioje salėje susirinkusi nemaža grupė žmonių ramiai sėdi savo vietose. Nuotraukoje matoma apie keturiasdešimt žmonių. Pirmoji kėdžių eilė – tuščia, tolėliau vietas užėmę įvairaus amžiaus suvažiavimo delegatai ir svečiai. Žmonės atrodo rimti, susikaupę, greičiausiai klausosi pranešimo. Visi vilki puošnius drabužius – marškinius, kostiumus, sukneles. Salės gale matoma šviesi siena, tamsios durys ir kamerą primenanti filmavimo aparatūra.