Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Kibk žuvele, kibk greičiau

Vasara yra pats intensyviausias atostogų metas, suteikiantis daugiau galimybių pomėgiams, ypač tiems, kurie yra imlūs laikui. Vienas iš jų – žvejyba. Savo populiarumu tai nėra pirmaujantis užsiėmimas gamtoje, tačiau jei užsikrečiama šia aistra, tai ilgam ir stipriai. Dėl žvejybos pametusieji galvas pirmiausia vertina ne rezultatą ar šviežios žuvies skonį, o patį procesą, nuotykį, azartą, tuomet ir kantrybės, ryžto atsargos pasidaro begalinės, leidžiančios valandų valandas praleisti gamtoje su meškere bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku. 

Džiugu, kad žvejybos aistruolių gretose buvo ir atsiranda vis daugiau neregių bei silpnaregių. Rengiant šį straipsnį paaiškėjo, kad tokių yra ne tiek ir mažai. Tad kelių prisiekusių žvejų paprašėme atskleisti šio pomėgio „povandenines sroves“, padedančias ne tik pergudrauti žuvį, bet ir įveikti regėjimo sutrikimus. Kiekvienas iš jų entuziastingai dalijosi išmanymu, įvairiausiais, kartais net netikėčiausiais, sprendimais, kartu ir vylėsi, kad po šio straipsnio galbūt daugiau atsiras norinčiųjų išbandyti savo sėkmę žvejyboje. 

Saulius, 82 metai 

Pirmą kartą paimti meškerę į rankas mane pakvietė brolis. Buvau 20-ties, pirmasis žieminės žvejybos bandymas. Per sniegą iki ežero bridom daugiau nei 4 km, pasiekę jį išsigręžėm eketes ir laukėm. Vis jausdavau valo pajudinimą, bet nestiprų. Ir staiga – ryškesnis timptelėjimas. O stebukle, kitame meškerės gale brolis pamatė kokių 800 g ešerį, tokio net jam nėra tekę pagauti. Vėl užmečiau meškerę, po kurio laiko pajutau valo tempimą, ir vėl ešerys, tik jau kokių 400 g. Nuo to karto užsikrėčiau visam gyvenimui. 

Žvejoju dviem būdais – su žiemine meškere ir spiningu. Žieminė meškerė ypatinga tuo, kad ji trumpa, nuleidęs su ja masalą į dugną, viena ranka laikau meškerę, o kita ranka liečiu valą judindamas masalą. Bet koks žuvies prisilietimas prie masalo yra juntamas ir kai supranti, kad žuvis pradėjo masalu domėtis, staigiau pakerti ir dažniausiai užkimba. Kiek reikia giliai leisti valą į dugną padeda pajusti valo gale pririšta avižėlė, toks švininis darinys, ir kai jis pasiekia dugną, valas atsipalaiduoja, tuomet kilsteli avižėlę apie porą sprindžių, kad žuvis ją pamatytų ir susigundytų. O kitas patogus žvejybos būdas yra spiningas, kai užmeti masalą į tolį, sukdamas ritę su valu trauki masalą ir lauki, kada užkibs žuvis. 

Prieš iškeliaudamas žvejoti, viską susiruošiu namuose iš anksto padedant žmonai, nes taip ir neįsisavinau mazgelių rišimo meno. O masalą galiu užsidėti bet kokį, net patį smulkiausią, kad ir uodo trūklio lervą. Čia tikrai reikalingas didelis pirštų jautrumas, bet su laiku ir įgūdžiai atsiranda, o gal kažkiek padeda ir tai, kad naudojantis brailio raštu turime išlavintą didesnį pirštų imlumą (šypsosi). 

Žvejybos vietos būna labai įvairios, su bičiuliais apkeliauta visa šalis, o žmona mane lydi visuomet, kai poilsiaujame „Zelvoje“. Ilgiausiai žvejyboje praleistas laikas buvo 8 val. Ir tikrai neprailgo. O pamėgink tu šiaip žmogų į gamtą ištempti ir liepk sėdėti vienoje vietoje tokį laiką, norinčiųjų sunkiai atsirastų. 

Didžiausias laimikis buvo 5 kg lydeka. Kai ją pagavau, parodžiau kaimynui, o jis po poros dienų pas mane atėjo su dar didesne – 7 kg lydeka. Daugiau jo nurungti nepavyko, bet savo laimikio įrodymus išsisaugojau – net išsidžiovinau žuvies galvą, kad galėčiau kitiems parodyti. 

Žaviausias žvejyboje momentas, kai žuvis užkimba. Dėl to nebaisi ir šio pomėgio rizika. Kartą nutiko itin ekstremali situacija, kai su broliu išplaukėm gumine valtimi ir ežere ji sprogo, tiksliau – pusė jos. Vargais negalais su likusia dalimi pasiekėme krantą, bet jau buvome išsigandę. Kai pagauni azartą, niekas nebesustabdo, net negalėjimas matyti. 

Anisija, 74 metai 

Nuo pat vaikystės iki dabar gyvename ežeringoje vietovėje, tad kiek save pamenu, visuomet žvejodavau. Mums, vaikams, neleisdavo eiti į valtį ar bristi giliai, tai mes nuo kranto įbrisdavom iki kelių. Tačiau ką tokiame gylyje galima pagauti? Tik smulkmę. O dabar žvejoju ne tik aš, bet ir mano vaikai su šeimomis, anūkės. 

Esu silpnaregė, turiu brolį, kuris nemato visiškai. Į žvejybą keliaujame kartu, tiesa, jis labiau stebi ir laukia šalia, kalbamės, kai nekimba, kartu greičiau laikas praeina. Kai susiruošiam į žūklę, būtinai prisijungia ir du mūsų katinai: nei akimirkai neatsitraukia tol, kol negauna laimikio. 

Dėl regėjimo sudėtingiausia būna, kai nutrūksta kabliukas. Jį jau sutvarko vaikai grįžus namo, o žvejybą tęsiu su atsargine meškere, kurią visuomet nešuosi. Taip pat kartais sudėtingiau būna pamatyti plūdę, tad aš ją renkuosi kuo didesnę. Naudoju iš žąsies plunksnos, nereikia jokių mazgelių rišti, užsideda gumytė ir tikrai paprasta. Renkuosi tas pačias vietas prie namų, svarbu, kad būtų kuo mažiau krante meldų, o jei jau kabliukas pakliūva į juos, plauki su valtimi, valą įtempi ir matai kurioje vietoje – nutrauki žolę ir paimi. Kabliuko įkibimo neįmanoma išvengti ir į delną, ypač kai ištrauki žuvį ir jis kyšo išlindęs iš galvos, pamatyti sunku, užgriebi ir viskas. 

Žvejyba – tai vos ne aukštoji matematika, nes norint žuvį pergudrauti, reikia daug išmonės. Sakoma, kad sėkmingam laimikiui turi įtakos mėnulio fazė, vėjo kryptis ir kiti gamtos dalykai. Tačiau aš viso to nepaisau, einu ir bandau. Jei valandą nieko nėra, vadinasi, vargiai ar daugiau kibs. O vidurdieny drąsiai gali sėdėti namie, nes žuvims irgi pietų metas, po jų būna sočios ir tuomet su jokiu masalu nepriviliosi (šypsosi). 

Gyvenu su aistra, kuri dar ir pamaitina, ir teikia nusiraminimą. Kol būnu ne ant ežero kranto, į galvą lenda visokios negeros mintys. Žvejyboje visa tai pasilieka kažkur toli, nes būni įsismeigęs į tą plūdę ir mintimis visai atsijungi. Puikus poilsis ir meditacija. 

Albinas, 68 metai 

Augau žvejo šeimoje, tad jau vaikystėje pasukau tėčio, senelio pėdomis. Regėjimą dar šiokį tokį turėjau, o prieš 7 metus jo netekau visai. Buvo sunku, bet su meškere net neketinau skirtis, tereikėjo šiokio tokio persilaužimo. 

Žvejoju ištisus metus. Nematant svarbiausia turėti gerą kompanioną, kuris padėtų orientuotis, o visa kita tik įgūdžių dalykai. Žūklauju su žiemine meškere, nes su ja nereikalinga plūdė, kuri būna vandens paviršiuje ir sujudėjusi išduoda apie užkibusią žuvį. Su plūde nematant būtų sunku, o dabar aš prikabinu svarelį, įleidžiu į reikalingą gylį, o kai žuvis užkimba, jaučiu jos tempimą. Tiesa, tokiu atveju visuomet meškerę reikia laikyti rankoje, bet aš įpratęs. Dar naudoju ir spiningavimo būdą, tik su juo reikia plaukti gilyn į ežerą, nes krantuose dėl žolių nepažvejosi, įsivels tuoj pat. 

Paprastai į ežerą išplaukiam kokioms 6 valandoms. Sėkmė šypsosi nevienodai, tarkime, šiemet gal kokius tris kartus grįžau be laimikio. Labai svarbu žinoti, kokio dydžio žuvis galima imti, o kokias reikia paleisti. Nuo žuvies dydžio bei rūšies taip pat priklauso žvejybos prietaisai, todėl tokia jų yra begalybė su daug smulkių kalbiukų, blizgių, masalų, voblerių. Juos prisiminti man nesudėtinga, problema yra su guminukais – žuvies formos mažais masalais, kurie būna skirtingų spalvų. Juos žvejai renka pagal ežero spalvą, kuri kinta šviečiant saulei ar esant apniukusiam dangui. Žuvytės yra padarytos iš silikono, kai jos plaukia vandeniu, uodega vibruoja ir taip privilioja tikras žuvis. 

Žvejybos įrangą, kiek galiu, pasiruošiu iš anksto namuose, susiraišioju mazgelius, o, pavyzdžiui, valą į pusės milimetro skylutę įveriu su liežuviu: tarp pirštų būna kabliukas, o ant liežuvio galo laikau valo galiuką, taip ir pataikau. Kiek sudėtingesnis dalykas dėl regėjimo yra žiemą užverti uodo trūklio lervą ant avižėlės, nes labai ji smulki, tad prašau pagalbos, o kitus masalus užsidedu. Jų begalinis pasirinkimas yra specialiose parduotuvėse, tarkim, sliekų jau nebetenka rinktis daržuose, nueini ir pasakai, kokio dydžio reikia. Ešeriai mėgsta didelį slieką, užsidedi ant kalbiuko kokių 6 cm „bizūną“ ir bandai gaudyti. Didžiausias laimikis, kurį teko pagauti, tai buvo 7 kg lydeka. Valgėm kartu su kaimynais tris dienas. O kartais laimikiai būna tokie, kad jais džiaugiasi tik kaimo katinai. 

Daugiau pasirengimo reikia žiemos žvejybai. Turiu galvoje specialius rūbus, batus, prietaisus, grąžtus. Kartą žmona pamačiusi jų kainas tepasakė, kad už visa tai būtų galima lašišas valgyti kasdien. Tačiau ji labiausiai nerimauja dėl saugumo, nes pavojus šiame azartiškame pomėgyje tyko nuolatos. Kartą skendau, užlipau patikrinti pirmą ledą ir įlūžau, žvejai išgelbėjo. Bet ir vasarą būna pavojų, kai audros užklumpa vidury ežero. Todėl stebim meteorologines prognozes, jei audra užklumpa staiga, plaukiam į krantą ir slepiamės. O žiemą ant ledo einu tik tada, kai jis būna užtikrintai. Prasigręžiu eketę, ją išvalau nuo ledukų, nes už jų gali užkliūti valas ir nekristi į dugną. Pasitaiko, kad vėjas užneša ledukų, todėl reikia sėdėti nugarą į vėją. O vietos žvejybai ieškome kartu su kolega. Girdžiu jo žingsnius ir einu paskui, nereikia įsikibti, todėl kiti žvejai net nepagalvoja, kad nematau. Kartą vienas priėjo ir sako: „Albinai, ar gali man kabliuką užrišt, akinius namie palikau.“ Užrišau, man tai yra įprasta, padarai kilpą keturis kartus ir užtrauki. 

Pradėjau žvejoti dar su regėjimu, nors ir nedideliu, gal tai kažkiek gelbsti. O kai dar turi gerą bičiulį šalia, niekas nesudėtinga. Iš jo sužinai, kurioje pusėje saulė, vėjas, krantas, jis padeda surasti „švarią“ žvejybai vietą, nes reikia žiūrėti, kad krante nebūtų daug žolynų, kad arti medžiai neaugtų, nes kai meti kabliuką, gali užkliūti. Daug ko nutinka, ir į kelmą įkabini, ir masalus nutrauki. Tačiau viską atperka buvimas gamtoje, čiulbančių paukščių garsai, oro tyrumas ir gaiva. Kartu tai yra puikus fizinis krūvis, ypač žiemą, kai po ilgų vaikščiojimų jautiesi ne pavargęs, o pailsėjęs. Todėl aš truputį stebiuosi, kad per mažai yra žvejojančių neregių, nes žvejyba duoda ramybę, atsipalaidavimą, užsimiršimą nuo savo bėdos. 

Nuotrauka: Lydėdama LASS narį neregį žvejoti, Telšių raj. Filialo pirmininkė Dženeta Pocienė pati „užsikrėtė“ žvejyba / asmeninio archyvo nuotr. 

Vidutinio amžiaus moteris pozuoja vasaros laikotarpiu prie ežero su meškere ir pagauta žuvimi. Moteris vidutinio sudėjimo, matoma nuo viršugalvio iki pusės, kiek pasisukusi dešiniuoju šonu. Jos plaukai šviesūs, surišti į kasą nugaros pusėje, ant galvos – šviesi kepurė su snapeliu. Moteris užsidėjusi akinius nuo saulės, ausyse segi nedidelius auskarus, šypsosi ir žvelgia į kairėje rankoje laikomą aukštyn iškeltą maždaug dvidešimt penkių centimetrų ilgio žuvį, kabančią ant meškerės valo. Dešinėje rankoje laikoma meškerė iškelta aukštyn, ji tamsios spalvos su šviesiais paminkštinimais rankenos dalyje. Dženeta vilki tamsų džemperį su užtrauktuku, atsegtą iki krūtinės, po juo moteris apsirengusi tamsią languotą palaidinę. Moteris pozuoja prie žolėto ežero kranto, apaugusio neaukštais meldais. Už moters nugaros matomas ežero vanduo ir toliau besitęsianti ežero pakrantė, vedanti link didelio kelių aukštų namo, primenančio dvarą, kurį supa žaliuojantys medžiai.