Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Nerimas ir viltys: minint 95-ąją LASS veiklos sukaktį


 

Parašas po straipsniuViena kertinių Lietuvos neregių ir silpnaregių istorijos datų – 1926 metų liepos 24-oji. Tą dieną susirinko pirmasis Lietuvos aklųjų suvažiavimas. Jam surengti prireikė ilgo ir kruopštaus organizacinio darbo, kurio ėmėsi Pranas Daunys. Gavus pritarimą iš kai kurių vyriausybės narių ir visuomenės veikėjų, buvo sudaryta komisija suvažiavimui sušaukti. Ji birželio 27 dienos posėdyje aptarė suvažiavimo laiką ir vietą, aklųjų sąjungos įsteigimo reikalus. Sunkumų būta daug: visų pirma, nebuvo net tiksliai žinoma, kiek Lietuvoje yra neregių ir silpnaregių, neturėta jų adresų; nebuvo lėšų suvažiavimo dalyvių kelionės išlaidoms padengti; reikėjo pasirūpinti delegatų pasitikimu, apgyvendinimu ir maitinimu. Greta organizacinių reikalų sprendimo laukė ir vienas svarbesnių komisijos darbų – aklųjų sąjungos įstatų projekto parengimas. 

Įveikus visus nesklandumus, 1926 metų liepos 24–25 dienomis Kaune, Liaudies namų salėje, pirmasis Lietuvos aklųjų suvažiavimas įvyko. Jame dalyvavo 200 aklųjų. Buvo įsteigta Lietuvos aklųjų sąjunga, priimti jos įstatai, išrinkta 5 narių Centro valdyba ir 3 narių Revizijos komisija. LAS pirmininku išrinktas Lietuvos kariuomenės majoras Petras Šeštakauskas. 

Metus keitė dešimtmečiai. Aklųjų organizacija augo ir vienijo vis daugiau ir daugiau žmonių, turinčių regos negalią. Keitėsi aklųjų organizacijos pavadinimai. Lietuvos aklųjų sąjungą pakeitė Lietuvos akliesiems globoti draugija. Šią – Lietuvos aklųjų draugija (LAD), o 1989 metais sugrįžta prie pradinio pavadinimo, tik jis papildytas žodžiu „silpnaregių“. 

Per 95-erius veiklos metus būta visko: sunkumų ir nusivylimų, didelių laimėjimų, puikių pasiekimų ir dar didesnių praradimų. Visus aklųjų organizacijos veiklos dešimtmečius vienijo ryški auksinė gija – nepaliaujamas rūpinimasis savo nariais ir jų interesų atstovavimas. Kas šiandien neregiams ir silpnaregiams yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga? Kaip ji atstovauja neregiams ir silpnaregiams? Ar tenkina neregius LASS veikla? Kaip sąjungos nariai įsivaizduoja mūsų organizacijos ateitį? Apie tai mintimis dalijasi LASS senbuviai. 

Gema Padribonienė – žurnalistė, Lietuvos radijuje išdirbusi 45 metus. Ji Lietuvos radijo laidų „Abipus Nemuno“, „Ant priesvirnės“, „Sutik mane“ ir daugelio kitų autorė ir vedėja. Gema yra ilgametė LASS revizijos komisijos narė, dalyvavusi daugelyje LASS suvažiavimų ir kaip žurnalistė, ir kaip delegatė. G. Padribonienei į atmintį labiausiai įstrigo 1989 metų lapkričio 16–18 dienomis vykęs XI Lietuvos aklųjų draugijos suvažiavimas. Tada mūsų šalyje prasidėjo dvasinis ir politinis atgimimas, jos veržimasis į Nepriklausomybės atgavimą. Permainų nuotaikos viešpatavo ir tarp LAD suvažiavimo delegatų. Buvo priimti nauji organizacijos įstatai. Iki šiol žurnalistė atmena aštrias diskusijas ir visus vienijančią dvasinę bendrystę. Anot pašnekovės, ši dvasinė bendrystė palaipsniui nyksta, o ypač tai juntama per pastarąjį dešimtmetį. Gema iki šiol žavisi neregių nuveiktais darbais ir pačiais žmonėmis. Ryškiausia asmenybe ji laiko P. Daunį, kuris ne tik mūsų šalies neregiams padovanojo brailio raštą, bet ir prisidėjo prie pirmojo aklųjų suvažiavimo surengimo. Greta iškilių organizacijos vyrų ne mažiau svarbios yra ir paprastos neregės moterys – išauginusios ir išauklėjusios ne tik savo vaikus, bet į šeimą priėmusios ir našlaičius. „Apmaudu, kad dabar nėra tinkamai pagerbiami mūsų šviesuoliai, garsinantys neregio vardą ne tik šalyje, bet ir užsienyje. O ką bekalbėti apie paprastą žmogų! Rūpinimasis neregiais ir silpnaregiais tampa formalus ir „popierinis“. Pasigendu nuoširdumo ir bendrystės jausmo, – savo įžvalgomis dalijasi Gema ir čia pat pateikia kelis pavyzdžius. – Prieš kelerius metus Lietuvos televizijos laidoje „Bėdų turgus“ neregė moteris verkdama prašė pagalbos. Jos sūnus baigė vidurinę mokyklą, o ji neturėjo už ką sūnui nupirkti išleistuvėms kostiumo. Žiūrėdama laidą iš gėdos norėjau skradžiai žemę prasmegti. Nejaugi mūsų organizacija tokia vargšė, kad negali padėti paprastai neregei? Jau tada pradėjau suvokti, kad su mumis kažkas negerai. O štai šiais metais „Vilniaus“ choro vadovas Vladas Bagdonas gavo aukštą Lietuvos Respublikos Prezidento įvertinimą. Laukiu šio garbingo vyro pagerbimo – kol kas tyla. Ir naujausias atvejis – neregys poetas Alvydas Valenta tapo vienu iš penkių autorių, pretendentų į „Poezijos pavasario“ laureato titulą. Tai pirmasis ir unikalus atvejis mūsų literatų padangėje. Per „Poezijos pavasario“ atidarymo šventę Vilniuje, Vingio parke, visi nominantai buvo pristatyti. Žmonės atvažiavo iš kitų miestų palaikyti ir pagerbti savo žemiečių, o mūsų sąjunga ir Lietuvos aklųjų biblioteka šį įvykį praleido negirdomis. Atmenu ne vienkartinį poeto Antano Jonyno pagerbimą ir dėmesį jo kūrybai. Atidos nestokojo ir kiti neregiai literatai, dainininkai, sportininkai. Man skaudu ir apmaudu, kai užsižaidžiama „debesų pievomis“, jos sureikšminamos, o mūsų sąjungos ir Lietuvos kultūrai tikrai unikalūs ir išliekamąją vertę turintys įvykiai lieka užribyje. Tokių pavyzdžių – ne vienas ir ne du.“ 

Paklausta, kaip įsivaizduoja organizacijos ateitį, G. Padribonienė susimąsto: „Tiesą pasakius, gal dėl to, kad esu garbaus amžiaus, sąjungos ateitį man įsivaizduoti sunku. Manau, ateityje LASS taps išprususių ir besimokančių neregių organizacija. O neregiams, gyvenantiems mažuose miesteliuose ir kaimuose, ji bus neįdomi. Negaudami realios pagalbos žmonės nuo LASS nusisuks. Visas šis scenarijus atlieptų nūdienos LASS veiklos pasekmes. Manau, dar nevėlu pasukti kitu keliu. O tereikia tiek mažai. Pirmiausia – atsisakyti biurokratiškumo ir savo neveikimą teisinti valdininkiškų popierių šūsnimis. Antra – atsisukti veidu į paprastą LASS narį ir juo rūpintis ne formaliai, ne dėl skaičiaus, o širdimi ir žmogiškąja šiluma. Nors mažytis lašelis dėmesio eiliniam neregiui ar silpnaregiui vėl pažadintų bendrystės jausmą, o tada mūsų sąjungos ateitis nušvistų šiltomis ir vaiskiomis spalvomis.“ 

Juozas Ežerskis – mūsų organizacijos narys nuo 1955 metų. Dirbęs įvairiose aklųjų draugijos valdymo grandyse. Ragavo ir darbininkiškos duonos Šiaulių LAD gamybiniame mokymo kombinate, ir dalyvavo LAD V–X suvažiavimuose. Juozas įsitikinęs, kad sovietmečiu neregių padėtis buvo geresnė, nes draugija buvo turtinga. Aklųjų gerovė buvo pasiekta sunkiu darbininkišku prakaitu. Darbininkams teko įvykdyti didžiules „normas“, tačiau uždirbtos ir sukauptos lėšos to meto LAD buvo naudojamos racionaliai, galvojant apie visų neregių gerovę. J. Ežerskis pasakoja: „Tais laikais mūsų vadovybė stengėsi išsilavinusius neregius ir silpnaregius skirti į vadovaujamas pareigas. Prireikus, jaunam specialistui netgi įsteigdavo naują darbo vietą. Dabar pasigendu neregių lobizmo. Daugelis pareigų LASS vis dažniau patikima regintiesiems. Panaši praktika buvo dar iki Antrojo pasaulinio karo. Tuomet neregiais rūpinosi Lietuvos akliesiems globoti draugija. Jos vadovė sakydavo: „Džiaukitės aklieji tuo, ką iš mūsų gaunate.“ Manau, greitai ir mes panašius žodžius išgirsime. Mūsų organizacijoje tikrai daug gabių ir išsilavinusių žmonių, kurie galėtų pakeisti konkursus laimėjusius reginčiuosius. Dabartinę sąjungos vadovybę lyginčiau su UAB: sėdima užsirakinus Vilniaus senamiestyje, nekomunikuojama, tad atokiau sostinės gyvenantiems eiliniams LASS nariams tokia veikla kelia labai didelių abejonių.“ 

J. Ežerskis įsitikinęs, kad LASS būtini pokyčiai. „Nevalia stovėti vietoje ir džiaugtis būtomis pergalėmis. LASS įstatų keitimas panaikinant vadovo kadencijų limitą tikrai organizacijai ne į naudą. Pirmininkui yra itin didelė pagunda galvoti, kad jis – vienintelis ir nepakeičiamas. Pastarieji veiksmai kenkia organizacijos vystymuisi. LASS suvažiavimų metu ką nors pakeisti beveik neįmanoma, nes rajonuose išrinkti delegatai klauso filialo pirmininkų. O jie yra itin lojalūs LASS vadovybei“, – įsitikinęs ilgametis sąjungos narys. Vis dėlto J. Ežerskis optimizmo nepraranda. Jis tiki, kad nepaisant sustabarėjimo, sąjunga turi gyvuoti. „Mus pakeis kitos neregių kartos. Svarbu, kad buriamąja ašimi taptų LASS filialo vadovai. Tai jėga, kuri gali užtikrinti, paveikti ir pakeisti LASS ateitį“, – samprotavo pašnekovas. 

Alfonsas Navickis – sąjungos narys nuo 1962 metų. Ilgametis LASS Šiaulių ir Tauragės regionų aklųjų centro direktorius, LASS suvažiavimo delegatu renkamas jau daugiau nei tris dešimtmečius. Pasak A. Navickio, aklųjų draugijos formavimosi centras buvo Kauno aklųjų mokykla. Joje mokėsi dauguma būsimųjų tiek LAD, tiek LASS įvairių grandžių vadovų. To meto draugija priminė didelę statybų aikštelę. Praeito šimtmečio antrojoje pusėje didžiuosiuose Lietuvos miestuose kūrėsi gamybiniai mokymo kombinatai. Jų tikslas buvo sutelkti gamybą vienoje vietoje. Prie kombinatų pradėti formuoti neregių gyvenamieji mikrorajonai. LASS kūrėsi kaip atskira, vientisa ir struktūriškai užbaigta organizacija, kurioje viskas buvo smulkiai permąstyta nuo viršaus iki pat apačios – t. y. iki eilinio neregio. Kitas plėtros etapas buvo tarprajoninės valdybos steigimas, kultūros namai, įvairiausi būreliai. Taip neregiai buvo skatinami aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. LAD sukurta struktūra visuose lygmenyse rodė tikrą rūpestį neregiais ir silpnaregiais. Draugijos veiklos stabilumą užtikrino finansavimas iš vieno šaltinio. Neregiai visoje šalyje gyvai, betarpiškai bendravo tarpusavyje. Visus vienijo platus visuomeninis veiklos laukas. Po 1990-ųjų Lietuvoje įsitvirtinant laisvai rinkai ir konkurencijai, prasidėjo palaipsninis LASS nuosmukis. „Liūdna, bet ankstesniųjų neregių kartų sukurta materialinė gerovė nebuvo tinkamai išsaugota. Eita ir tebeinama lengviausiu keliu – išparduodant. Deja, eiliniai neregiai naudos iš LASS turto išpardavimo tikrai neturi. Štai Šiauliuose neregiai ir silpnaregiai prie ežero turėjo didžiulę poilsiavietę. Vilniuje buvo nuspręsta ją parduoti. Naujieji poilsiavietės šeimininkai pastatą aptvarkė ir dabar tai – didžiulis poilsiautojų traukos centras. Poilsiavietė klesti, tik joje nėra aklųjų. Panašus likimas nutiko ir Šventojoje buvusiems „Spindulio“ poilsio namams. Jie parduoti. Naujieji savininkai pastatą išskaidė butais ir juos pardavė, sau į kišenes susižėrę pelną. Paminėjau vos kelis pavyzdžius, o jų tikrai ne viena dešimtis. Pardavimai iliustruoja mūsų dabartinių sąjungos vadovų netoliaregiškumą ir negalvojimą apie ateinančias neregių kartas“, – nuogąstavo A. Navickis. 

Kita opi problema, kurią iškelia pašnekovas, tai paprastų neregių palikimas organizacijos veiklos paraštėse. Aklųjų ir silpnaregių veikla regionuose dažniausiai remiama per projektus. Finansuojamos tik tos veiklos, kurios yra laimėjusios projektines lėšas. Jeigu neregio nėra projektiniame sąraše, tai jis dažniausiai niekur ir nedalyvauja. A. Navickio teigimu, neįgaliųjų veikla finansuojama iš savivaldybių. Kiekvienas meras, gavęs neįgaliųjų organizacijų veiklos paraiškas, suinteresuotas nurodytas veiklai pinigų sumas mažinti. Taip dirbtinai kasmet mąžta neįgaliųjų skaičius. Netgi dabar nežinomas tikslus Lietuvoje gyvenančių neregių ir silpnaregių skaičius. O tai nėra gerai. LASS, kaip organizacija, susideda iš atskirų dalių, turinčių skirtingą finansavimą. Trūksta vienijančios ašies. Eiliniai žmonės tarpusavyje nebendrauja, vienas kito nepažįsta. Visa tai nutraukia bendrystės ryšį. Biurokratinis veiklos apribojimas ir tikslios neregių apskaitos neturėjimas, žmonių palikimas nuošalyje veda į organizacijos griūtį. Čia trūksta sąjungos vadovų aktyvios ir principinės pozicijos. „Nesuprantu dabartinių LASS vadovų inicijuotų reformų. Ankstesnė organizacijos struktūra buvo pergalvota ir puikiai veikianti. Ji nukreipta eilinio nario poreikiams atliepti. Sustambinus regionus nutolta nuo vietos neregių. Dabartinis regiono vadovas tikrai smulkiai nežinos kitų LASS rajonų filialų poreikių. Pasikartosiu – tai dar vienas žingsnelis susvetimėjimo ir LASS, kaip organizacijos, degradavimo link“, – savo nerimu dalijasi pašnekovas. Prakalbus apie LASS ateitį, ilgametis aklųjų centro direktorius sakosi ją sunkiai įsivaizduojantis: „Galvoje sukasi kažkada, dar tais 2000 metais, kai prasidėjo LASS turto masinis išpardavimas, Juozapo Kairio pasakyta mintis: „Po kelių dešimtmečių LASS kaip organizaciją reikės vėl pradėti kurti nuo „sklepų“.“ Juk iš tiesų, mūsų organizacijos veikla ir prasidėjo nuo pusrūsių, kuriuose veikė mažos aklųjų įmonėlės ar dirbtuvėlės. Švenčiant 95-metį pokyčiai būtini. Tačiau reikia, kad ateitų naujai mąstantys, aktyvūs organizacijos vadovai. O jais turėtų tapti neregiai ir silpnaregiai. Tada ir už organizacijos ateitį bus galima pakovoti.“ 

  

Nuotrauka: Archyvinėje nuotraukoje – XI Lietuvos aklųjų draugijos suvažiavime 1989 metais delegatai renka LASS valdžią / A. Brazaičio, redakcijos archyvo nuotr. 

Archyvinė 1989 m. vykusio XI Lietuvos aklųjų draugijos suvažiavimo nuotrauka. Joje matomi delegatai. Pirmajame nuotraukos plane prie didelės šviesios balsavimo dėžės stovi du vyrai. Vienas iš jų, garbaus amžiaus vyriškis, į dėžę meta balsavimo lapelį. Kitas – jaunesnis vyras, užsidėjęs akinius tamsiais stiklais, stovi šalia jo ir balsadėžės pasisukęs į šoną. Abu vyrai pasitempę, pasipuošę tamsiais kostiumais, šviesiais marškiniais ir tamsiais kaklaraiščiais. Už jų matomas nedidelis žmonių sambūris, jame galima įžiūrėti įvairaus amžiaus balsuoti einančius vyrus ir moteris. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]