Forumas

Juozas Bartkus

Diskusijai apie brailio rašto standartą

Brailio raštas aklųjų gyvenime turi neįkainojamą vertę, akliesiems tai yra kitų akių šviesa. L. Brailis, kurdamas naująjį raštą akliesiems, sakė, kad mums reikia daug daug knygų. Tą patį patvirtino ir Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris Pranas Daunys, sakydamas, kad jam gyvenimas prašvito išmokus aklųjų raštą. Būtent todėl P. Daunys parengė lietuvišką brailio abėcėlę. O kai aklieji Kauno aklųjų institute išmoko šio rašto, griebėsi ranka perrašinėti knygas ir tarp neregių ėmė plisti minties šviesa. Net 72 metus Lietuvos aklieji naudojosi šia abėcėle ir niekam neužkliuvo tas sukurtasis brailio raštas. Tačiau į gyvenimą atėjus kompiuteriams buvo sumanyta lietuvišką brailio abėcėlę priartinti prie lotyniško alfabeto. Jau tada, 2000 metais, 6 ženklų pakeitimas daug kam apsunkino skaitymą brailio raštu. Bet dabartinis sumanymas įdiegti naująjį nacionalinį brailio rašto standartą visiškai pablogino skaitymą ir nemažą skaitytojų dalį atbloškė nuo brailio rašto. „Mūsų žodis“ savo 6 ir 7 numeriu įrodė, kad šis standartas mūsų skaitytojams visiškai netinkamas ir daug kas yra nusiteikęs daugiau nebeprenumeruoti „Mūsų žodžio“ brailio raštu. Visa laimė, kad kol kas Lietuvos aklųjų biblioteka šio standarto netaiko spausdindama naujas knygas. 

Kiek man teko patirti, vokiečiai, spausdindami knygas akliesiems, niekur nenaudoja tų perteklinių ženklų. Net krikščionių maldos baigiamasis žodis „Amen“ vokiečių knygose rašomas be didžiosios raidės ženklo. Manyčiau, kad jų patirtimi turėtume pasikliauti ir mes, o ne kas kelis dešimtmečius „išradinėti dviratį“. Be to, vokiečiai naudoja trumparaštį, kuris jiems padeda trečdaliu sumažinti spausdinių apimtį. Jie elgiasi praktiškai, o mes, lietuviai, visuomet norime išsiskirti... Štai itališkoje brailio rašto tradicijoje didžiosios raidės ženklas jau vartotas nuo seno, tačiau jų yra visai kitokia kalbos struktūra ir tas ženklas skaitant nesudaro jokių keblumų. O lietuvių kalba turi savo specifiką. Pabandykite paskaityti sakinį, prasidedantį „Į“ („i“ nosinė, didžioji) – taškai pirštą veda beveik kaip skaitant raidę „o“. Ar kas kuriant brailio rašto standartą praktiškai išbandė visas kombinacijas? Ir ne atskiromis raidėmis, o nuosekliame tekste? Kodėl pasirinktas dvigubas didžiųjų raidžių žymėjimas, nei vienam, skaitančiam brailiu, neaišku – vienoks ženklas prie tikrinių ir sakinio pradžios didžiųjų, kitoks – prie trumpinių, kuriuose visos raidės didžiosios, pavyzdžiui, LASS. Manau, kad diskusijoms labai praverstų praktinė patirtis su lentele ir grifeliu, prie kiekvienos abėcėlės raidės prirašant tą didžiosios raidės ženklą ir pasižiūrint, kaip tai atrodo. Pamatytume, kad daugeliu atvejų sukelia keblumų. 

Niekas nesiginčija, kad reikia laikytis bendros rašto kultūros, bet šis standartas tinka tais atvejais, kai aklieji naudojasi kompiuteriu ar moksline literatūra. O skaitymui brailio raštu nei didžioji raidė, nei paryškinto šrifto ženklas jokios reikšmės neteikia. Aklieji per visą brailio abėcėlės naudojimo laiką dėl to, kad nebuvo šitų papildomų ženklų, nenukentėjo nei erudicija, nei intelektu. 

Galėčiau teigti, kad priimant dokumentą pritrūko praktinės diskusijos su brailio rašto skaitytojais. Galbūt kažkas iš skaitančiųjų brailio raštu kažkur diskutavo ir dalyvavo, bet daugumai skaitytojų, net tikrų brailio rašto entuziastų, jis buvo staigmena. Bet juk jiems, o ne naujojo standarto sumanytojams, balsavusios komisijos nariams, kurių nemaža dalis, turiu įtarimą, net neskaito brailio raštu, reikės toliau pirštais bandyti vedžioti kiekvieną raidę. 

Jei brailio rašto standartas tikrai būtinas, kodėl nepagalvota, kad pirmiausia pagal jį mokyti reikėtų pradėti mokykloje, taikyti vadovėliuose, mokslinėje literatūroje, o ne periodikoje ir grožinėje. Nuolat kalbama apie neregių savarankiškumą, tačiau labai panašu, kad šie pokyčiai brailio rašto sistemoje gražiai sugulė tik popieriuje, iš pažiūros buvo tvarkingai sudėlioti reginčiųjų raštu. Ar nenuvertinsime savo brailio rašto, ar neprarasime skaitytojų, neužkirsime jiems kelio būti savarankiškiems, šviestis, tobulėti, dalyvauti visuomeniniame gyvenime taip apsunkinę skaitymą? Apie jo malonumą priėmus naują brailio rašto standartą kalbėti jau nepavyktų... Gaila pripažinti, kad „Mūsų žodžio“ skaitymas virsta slebizavojimu ir šifravimu. 

Parašyti ženklą – lengviau, o skaityti nematant reikia nemažos patirties ir triūso. Nacionalinio standarto kūrėjai turbūt nelabai apgalvojo, kaip tai praktiškai atsilieps skaitymui. Linkėčiau daugiau empatijos skaitantiems brailio raštu. 

Redakcijos prierašas: atsiliepimų apie brailio rašto standarto naudojimą laukiame redakcijos el. paštu [email protected] arba telefonu (8 652) 17558. 

Autoriaus nuotrauka: Juozas Bartkus. Vyresnio amžiaus vyras matomas nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukęs kairiuoju profiliu. Vyras užsimerkęs, šiek tiek pravėręs lūpas, atrodo ramus ir susikaupęs. Jo plaukai trumpi ir žili, vyras vilki tamsų megztinį, po kuriuo apsivilkęs tamsius marškinius su apykakle, kyšančia iš po megztinio. 

Nuotrauka: LAB archyvo nuotr. Brailio rašto nuotrauka. Iš arti vaizduojamas baltas popieriaus lapas, kuriame brailio raštu išspausdintas tekstas. Jį švelniai pirštų galiukais skaito žmogus, nuotraukoje matomi tik jo abiejų rankų pirštai.