Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Mergaitė iš La Pueblos, flamenko sergėtoja

Doloresa Chimenes Alkantara (Dolores Jimenez Alcantara), sceniniu vardu Nina de la Puebla (Mergaitė iš Pueblos), savo repertuare aprėpė bemaž visą flamenką: ji išmanė daugybę stilių ir atmainų ir tapo gyvąja šio žanro enciklopedija. Neprilygstama jos dikcijos švara, tobula intonacija, ritminė perfekcija ir graži balso spalva pelnė jai simpatijas visoje Ispanijoje ir toli už jos ribų. Jos mene atsiskleidė sudėtingos ir gražios sąsajos tarp senosios ispanų muzikos tradicijos ir pokyčių, kuriuos įkvėpė atsivėrimas pasauliui. Jeigu kažkur tebėra puristų, peikiančių flamenko virsmą turistine atrakcija, Doloresos dainavimas yra svariausias kontrargumentas, atskleidžiantis gyvo, atsinaujinančio žanro galią. Žymiausia jos atliekama daina buvo „Los Campanilleros“ – „Varpininkai“, nesyk dainuota daugybės meistrų, bet tik jos interpretacijoje paliekanti tokį ryškų varpų gaudesio įspūdį. 

Doloresa gimė miestelyje La Puebla de Kasalja, Sevilijoje, 1909 m. liepą. Ankstyvoje vaikystėje patyrė akių uždegimą, kurio nepavyko tinkamai išgydyti, ir mergaitė tapo neregė. Jos tėvas buvo barzdaskutys ir talentingas dainininkas, kuris rūpinosi dukters muzikiniu lavinimu. Gavusi pradmenis gimtajame mieste, ji tęsė studijas Madride – ten išmoko ir brailio rašto, iki gyvenimo pabaigos literatūra išliko jos antroji aistra. Debiutavusi scenoje 14-os, didįjį proveržį ji išgyveno dvidešimties: triumfavo talentų konkurse ir prasidėjo kelias į populiarumą. 

Prisistatyti publikai Nina de la Puebla vardu ji ėmė sekdama flamenko tradicija: toks buvo paprotys – turėti sceninį vardą, parodantį, iš kokio krašto dainius yra kilęs. Scenoje ji dainuodavo stovėdama, šiek tiek atsirėmusi ranka į kėdę, visuomet dėvėdama tamsius akinius ir dailiai apsirengusi. Jos stiliaus pojūtis, puikus aprangos skonis, pasirenkamų derinių darna buvo išskirtiniai. Mados žinovai ir mėgėjai visuomet su malonumu stebėjo jos įvaizdžius, kuriems ji aiškiai skyrė nemažai dėmesio. Tiesa, nors ir gebėdavo padaryti įspūdį miniai, Doloresa geriausiai jausdavosi kamerinėse aplinkose. 

Ištekėjusi už savo kolegos Lucaso Soto Martino su juo susilaukė penkių vaikų. Du iš jų seka motinos pėdomis, atlikdami flamenką, paveldėję iš jos talentą, pomėgį būti scenoje ir žinomą vardą. 

Nina de la Puebla šlovės periodas truko iki devintojo dešimtmečio pabaigos. Vėliau ji tebekoncertavo, nors ir nebe taip intensyviai, pasilikdama sau jaukaus muzikavimo ir bendravimo su publika akimirkų malonumą. Ji mirė dainuodama rečitalio metu, 1999 m. birželio 14-ąją. Tą pačią savaitę ji turėjo priimti iš karaliaus Chuano Karloso (Juan Carlos) rankų Ispanijos aukso medalį už nuopelnus meno srityje – gerokai pavėluotą valstybinio pripažinimo ženklą, kuris reiškė ne tik Doloresos Chimenes Alkantaros pagerbimą, bet ir flamenko pripažinimą aukštos meninės vertės nacionaline muzika. 

Nuskenavę QR kodą, paklausykite jausmingojo Nina de la Puebla „Los Campanilleros“ atlikimo. 

Nuotrauka: Nina de la Puebla 

Moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos plaukai tamsūs, vešlūs, trumpi, moteris užsidėjusi akinius tamsintais stiklais, švelniai šypsosi ir atrodo svajingai. Ausyse ji segi perlus, o ant kaklo matomas stambus perlų vėrinys. Moteris vilki tamsią palaidinę ar suknelę.