Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Paparčio žiedas Janinų delnuose

Kupolio rože, 

Kur buvai, Jonai? 

Iš sutartinės „Kupolio rože“ 

Viena masiškiausių ir labiausiai minimų vasaros pradžios švenčių yra Joninės. Trumpiausios metų nakties šventė vadinama įvairiai: „Vasaros saulėgrįžos“, „Joninės“, „Rasos“ ar „Kupolės“. Krikščioniškoji mitologija šią šventę sieja su šv. Jonu Krikštytoju. Pirmąsias žinias apie Joninių papročius mums pateikia XVI a. Martyno Kromerio užrašytas pasakojimas. Jis mini, kad trumpiausią metų naktį, laikantis senųjų papročių, visi šaltiniai būdavo kaišomi gėlėmis ir medžių šakomis, renkamos žolės, kurios turėjo gydyti nuo įvairių ligų. XIX a. pirmoje pusėje Liudvikas Adomas Jucevičius rašė, kad vieta, kurioje ypač mėgstama atlikti Joninių, arba Kupalos, apeigas, yra kalvos ir upių krantai: ant kalvų kuriamos ugnys ir per jas šokinėjama, o upėse maudomasi norint apsivalyti nuo nuodėmių ir apsidrausti ateičiai, visiems metams, nuo visokių ligų. Ryte nupurčius pasėlių laukuose iškritusią rasą buvo galima tikėtis geresnio derliaus, išsivoliojus rasoje – pasveikti. 

Dar XX a. pradžioje Lietuvos kaimo gyventojai tikėjo, kad Joninių naktį siautėja raganos: jos susirenka kryžkelėse ir, pasibalnojusios kiaules, skrenda linksmintis ant Šatrijos arba Rambyno kalnų ar netgi lekia į Kijevą. Virdamos košę iš rugių rasos, jos, esą, užleidžia pasėlius kerais, užburia žmones ir paverčia juos vilkolakiais. Tačiau dažniausiai manyta, kad raganaujantys kaimo gyventojai per Jonines kėsinasi atimti iš kaimynų karvių pieną. Jį esą galima atimti braukant koštuve, rankšluosčiu ar marška per rasotą pievą, kurioje ganosi kaimyno gyvuliai, taip pat pasiraunant iš svetimo sklypo žolės, išsitraukiant iš svetimo tvarto stogo šiaudų, ką nors pasiskolinus. Ir tik Joninių naktį įvyksta žmogiškajame laike ir erdvėje neįmanomas dalykas – vidurnaktį pražystantis papartis. Rasti paparčio žiedą – tai įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. 

Šiomis dienomis Joninės siejamos su ant kalnų kūrenamais laužais. Šventinę naktį laužas ne tik pakeičia saulę, bet ir saugo žmogų, o skleisdamas šviesą atbaido piktąsias jėgas. Tikėta, kad Joninių laužo pelenų papylus po namo pamatais į namą netrenks perkūnas ir jis bus apsaugotas nuo gaisro. Ne mažiau svarbus Joninių naktį yra ir vandens telkinių vaidmuo. Maudymasis arba gyvulių maudymas šventinės dienos rytą, tekant saulei, tikėta, turėjo apsaugoti nuo įvairių susirgimų. 

XX a. pirmoje pusėje išpopuliarėjo ir varduvininkų – Jonų ir Janinų – sveikinimas jų galvas papuošiant iš ąžuolo lapų ar gėlių nupintais vainikais. Per visą sovietinį laikotarpį svarbiausias Joninių šventės akcentas buvo laužų deginimas ir jaunimo linksminimasis iki paryčių. Vietos valdžia, mėgindama paimti iniciatyvą į savo rankas, organizuodavo viešą Joninių šventimą ant piliakalnių ar kitose istoriškai svarbiose viešose erdvėse, tačiau tai netapo masiniu reiškiniu. Jonines išpopuliarino XX a. 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilusi folklorinio judėjimo banga. 1967 m. kraštotyrininkų sąjūdžio „Ramuva“ nariai pirmą kartą organizavo Rasų šventimą, sukurdami šventės apeigas, sujungiančias visus žinomus etnografinės šventės elementus. Nuo to laiko Joninėse galima aptikti vaistinių augalų rinkimą ir žolynais papuoštos karties – kupolės – iškėlimą, visas ugnies garbinimo formas (laužus, ant karties iškeltas degančias deguto statines, ridenamus degančius ratus, šiaudinių figūrų deginimą), o taip pat pasėlių lauko aplankymą, jaunimo pasilinksminimą, sudėtines vaišes ir ateities būrimus. 2004 m. Joninės paskelbtos nedarbo diena. 

Žemaitijos Janinos 

Taip jau sutapo, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos filialams vadovauja net keturios Janinos. Vieną jų, Janiną Aižinienę iš Radviliškio, balandžio mėnesį jau kalbinome „Mūsų žodžio“ skaitytojams. Šįkart kalbėsimės su trimis Janinomis iš Žemaitijos: Akmenės rajono filialui vadovauja Janina Paulauskienė, Kelmės rajono filialui – Janina Samošienė, Plungės rajono filialui – Janina Rupšienė. Kiek svarbi varduvininkėms Joninių diena? Ar ji švenčiama? Kokių laikomasi tradicijų? Apie tai ir dar šį bei tą pasakoja varduvininkės Janinos. 

Janina Paulauskienė Akmenės rajono filialui vadovauja jau trylika metų. Janina mokėsi Vilniaus Antano Jonyno internatinėje mokykloje. Po jos baigimo kelerius metus dirbo tuometėje aklųjų spaustuvėje. Ištekėjusi išvažiavo gyventi į Ventos miestelį šalia Naujosios Akmenės. Kol augino tris sūnus, nedirbo. Dabar kelis kartus per savaitę važiuoja į Naująją Akmenę rūpintis LASS filialu. Kelionės metu atsiduoda savo aistrai – knygoms, kurias įgarsintas klausosi telefonu. O namuose skaito reginčiųjų raštu. Tiesa, norėdama įžiūrėti tekstą, naudoja didinamąjį stiklą. Silpnaregė Joninių nesureikšmina. Šis vardadienis niekuo ne geresnis už Petrines ar Onines. Žinoma, artimųjų rate su pyragu ir kava vardadienis minimas kiekvienais metais. Vardadienį paįvairina miestelyje rengiama šventė. Dažniausiai prie Ventos upės pastatoma scena, skamba oficialios kalbos, į sceną pasipuošti ąžuolų vainikais kviečiami Jonai ir Janinos. Vėliau vyksta saviveiklininkų pasirodymai. Pačiai Janinai į atmintį įstrigusios vaikystės Joninės. Janina su tėvais gyveno kaime. Mergaitės mamos vardas taip pat Janina. Šventę tuomet organizuodavo vietos tarybinis ūkis. Visi Jonai ir Janinos iškilmingai dabinosi vainikais ir gaudavo dovanų. Varduvininkams buvo įteikiamos didelės bijūnų puokštės. Ne išimtis ir mažoji Janytė. Be gėlių mergytė gaudavo taip laukiamų saldainių. 

LASS Plungės rajono filialui beveik dešimtmetį vadovauja Janina Rupšienė. Nors moteris gerai mato, bet kelis dešimtmečius darbavosi neregių ir silpnaregių švietimo srityje. Janina augo Šilalės rajone, Kvėdarnoje, ten baigė vidurinę mokyklą. Studijavo ikimokyklinį auklėjimą, vėliau dirbo įvairiuose darželiuose. Gimus trečiam vaikui – dukrytei, su vyru ir vaikais 1981 metais išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Dukrytė turi negalią. Todėl J. Rupšienė niekur nebedirbo ir globojo pagrandukę. Paraginta ateinančio lankyti specialisto Janina įsidarbino Klaipėdos aklųjų socialinėje mokykloje. Pedagogei patikėta mokyti du neregius vaikus iš Bijotų. Janina ne tik mokė, bet ir pati mokėsi. Dirbdama neakivaizdžiai baigė tiflopedagogiką. Gyvendama Klaipėdoje svajojo apie Platelius – tai Janinos svajonių vieta. Įkalbinusi vyrą persikėlė ten gyventi. Kai Daina Vitkauskienė pasiūlė padirbėti LASS Plungės rajono filiale socialine darbuotoja, Janina sutiko. Po kelerių metų ji buvo išrinkta filialo pirmininke. 

„Joninės man visada asocijuojasi su šv. Jonu. Kaip žinia, šis šventasis – krikštytojas, nešantis šviesą. Turiu jo vardą. Mūsų šeima tikinti. Visada eidavome į bažnyčią. Čia vykdavo ir šv. Jono atlaidai. Netgi degdavo simbolinis lauželis. Mane giminės, kaimynai vadindavo šv. Jono dukrele, mergele. Joninių išvakarėse su mama susikabinusios rankomis pasileisdavome į laukus, pievas. Ten rinkdavome įvairiausias žoleles. Mamytė pasakojo apie renkamų vaistažolių gydomąsias savybes. Joninės man visada sukelia šviesiausius prisiminimus“, – pasakojo Platelių Janina. 

Plateliuose Joninės itin įspūdingos. Vakare ant aukšto kalno liepsnoja didelis laužas. O prie pat kalno žemai tyvuliuoja ežeras. Ten žvakelėmis papuošti savo kelionę ežero vilnimis pradeda Joninių vainikėliai. Anksčiau Janina su šeimynykščiais ir draugais dažnai lankydavosi šventėje. Dabar ji čia užsuka tik retkarčiais, kelioms valandoms, nes laukia pilnas namas svečių. Per Joninių ilgąjį savaitgalį į Janinos kiemelį užsuka keturios šeimos, auginančios vaikus su protine negalia iš bendruomenės „Tikėjimas ir šviesa“. Tai jau tapo tradicija, kad per Jonines susirenka apie dvidešimt žmonių, atvažiuoja ir savanoriai bei pranciškonas kunigas Tomas. Jis susirinkusiesiems trumpai papasakoja apie šv. Joną Krikštytoją. Vėliau prie tvenkinuko sukuriamas laužas, prie jo dainuojama ir linksminamasi. Svetinga šeimininkė pasakoja: „Mūsų bičiulių vaikai, dabar jau jaunuoliai, iš anksto paruošia kultūrinę programėlę, vaidinimą religine tematika, pasipuošia karnavaliniais kostiumais. Nuoširdžiai džiaugiasi vienas kitu ir mumis. Man pati jautriausia akimirka, kai jie slapčia pasikuždėję brenda į parko pievą rinkti augalėlių ir daryti puokščių bei pinti vainiko. Tada iškilminga eisena prieina prie manęs ir skambant gitarai pasveikina daina, įteikia pačių padarytas Joninių dovanas.“ 

Kelmės rajono filialui net 32 metus vadovauja Janina Samošienė. Prieš tapdama filialo pirmininke silpnaregė išmėgino daug įvairios veiklos. Pirmiausia, dar nesulaukusi pilnametystės, dirbo kepykloje. Merginai buvo padaryta išimtis įsidarbinti, nes šeimoje augo devyni vaikai, o tėvelis buvo neregys. Sulaukusi pilnametystės Janina vadovavo kepėjų brigadai. Vėliau dirbo Lietkoopsąjungos Šiaulių autobazėje. Iš ten kelias pasuko į dabartinę Greičiūno gimnaziją, kuri tuo metu buvo eilinė Kelmės mokykla. Joje įsidarbino ūkio dalies vedėja. Susilaukus antro vaikelio Janinai labai suprastėjo regėjimas. Dėl šios priežasties moteris negalėjo sugrįžti į įprastą darbą. Kelerius metus dirbo namudininke ir aktyviai dalyvavo Kelmės miesto ir rajono aklųjų gyvenime. 1989 m. pirmininkui Edvardui Žakariui išvažiavus dirbti į Šiaulius, silpnaregė buvo išrinkta filialo pirmininke. 

Kelmiečiai garsėja savo folkloro ansambliu „Ramočia“, kuris veiklą pradėjo praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje. Janina su vyru Jonu jau kelis dešimtmečius yra neatsiejama ansamblio dalis. Sutuoktinis Jonas nepakeičiamas dainų užvedėjas. Joninių šeima nesureikšmina, jas retai švenčia. Dažniausiai artimieji atvažiavę sveikinti suranda užrakintas duris. Ilgaisiais savaitgaliais „Ramočios“ kolektyvas koncertuoja arba yra kviečiamas dalyvauti etnografiniuose koncertuose. Dainuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Unikali patirtis – pagoniškos Rasos šventės apeigos. Janina pasakoja: „Mūsų kolektyvo vadovas Valdas yra tikras pagonis. Todėl su juo važiuojame į alkos kalniukus pasitikti trumpiausios metuose nakties. Mes ne tik dainuojame, šokame, bet ir dalyvaujame pagoniškose apeigose. Tiesa, mums, krikščionims, šios apeigos nėra iki galo priimtinos. Su laiku susidėliojome taškus. Valdas žino ribas ir jų stengiasi neperžengti. O pagoniškos apeigos yra įdomios ir unikalios. Viskas pradedama nuo maldos. Ji krikščionės akimis – keistoka. Yra meldžiamasi į ąžuolą, ugnį. Vienas svarbiausių akcentų – degantis aukuras, į kurį visi apeigų dalyviai privalo įmesti po žiupsnelį specialių žolių. Visos apeigos vyksta ratu. Tai specifiniai šokiai, dainos. Rasų ritualas yra labai gyvas ir gražus.“ 

Janinų Joninės – šimtamečių tradicijų atspindys šiuolaikinėje Žemaitijoje. Kiekviena jų jau yra suradusi savo paparčio žiedą ir tvirtai laiko jį delnuose. 

Joninių proga nuoširdžiai sveikiname visus mūsų bendruomenės Jonus ir Janinas. 

Nuotrauka: Iš amžių glūdumos išlikę Joninių šventės papročiai persmelkti magijos ir stebuklų / G. Čingaitės-Kiznienės nuotr. 

Akimirka iš Joninių šventės. Saulėtą vasaros dieną ant plataus medinio liepto ežero pakrantėje susirinkusios stovi apie dešimt įvairaus amžiaus moterų ir merginų. Jos išsirikiavusios viena eile ir skaitytojui matomos beveik visu ūgiu, pasisukusios dešiniuoju profiliu. Kai kurios moterys vilki lietuvių liaudies tautinius kostiumus ir ant galvos užsidėjusios pintus laukinių gėlių vainikus, kitos apsirengusios įprasta vasariška apranga, avi įkišamus batelius ar basutes. Priešais jas stovi moteris, vilkinti lietuvių liaudies tautinį kostiumą, galvą taip pat papuošusi laukinių gėlių vainiku. Skaitytojui ji matoma nuo klubų iki viršugalvio, pasisukusi kairiuoju profiliu. Ji rankoje laiko nedidelę puodynę, puoštą gyvų gėlių lapais ir žiedais, dešine ranka kažką iš jos ruošiasi traukti, iš rankos mosto matyti, greičiausiai – šlakstyti vandeniu. Visos moterys nuotraukoje šypsosi, atrodo laimingos ir spinduliuoja bendryste. Tolumoje matosi tyvuliuojančio ežero krantai ir jį supantys žaliuojantys medžiai.