Socialinis pulsas

Autoriaus nuotraukaDaina Vitkauskienė, tiflopedagogė, LASS socialinės reabilitacijos specialistė, [email protected]

Socialinės reabilitacijos svarba


 

Apie efektyvią neregių ir silpnaregių reabilitaciją kalbama nuo pačios mūsų organizacijos – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) – įkūrimo pradžios. Keičiantis laikui, atsiradus tarptautinei patirčiai, keitėsi ir reabilitacijos procesas. Šiandien dažniausiai kalbame apie neregių ar menką regėjimo likutį turinčių žmonių socialinę reabilitaciją. Vis dėlto reikia žinoti, kad silpnaregiai šiuo metu sudaro didžiausią sutrikusios regos žmonių grupę ir apie jų problemas vis dažniau kalbama reabilitacijos kontekste. Deja, kol kas nėra įstatyminės bazės ar mechanizmo, kad žmogus su regėjimo sutrikimais medikų, neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, kitų valstybinių institucijų būtų informuojamas apie socialinės reabilitacijos galimybes ir nukreipiamas tinkama linkme. Laikome pareiga akcentuoti pagrindinę informaciją apie neregių ir silpnaregių reabilitaciją. 

Pagrindinis socialinės reabilitacijos sutrikusios regos žmonėms tikslas – padaryti žmogų kiek galima labiau savarankišką, pasitikintį savo jėgomis, gebantį gyventi visavertį gyvenimą tiek asmeninėje, tiek socialinėje aplinkoje, naudotis teikiamomis socialinėmis paslaugomis, kompensacinėmis priemonėmis ir naujausiomis technologijomis, susirasti darbą. 

Socialinės reabilitacijos paslaugų paketą sudaro visapusiškas psichologinis, funkcinis, medicininis, socialinis, pedagoginis, emocinis vertinimas, nustatyti individualūs poreikiai. Prieš pradedant reabilitaciją su regos neįgaliuoju sudaromas individualus socialinės reabilitacijos planas ir užsiėmimų grafikas. Pagrindiniai mokomieji dalykai: psichologijos užsiėmimai – grupiniai ir individualūs, psichologinės konsultacijos, mobilumo ir orientacijos mokymas – grupinis (mažomis grupelėmis) ir individualus, buitinių ir savitarnos įgūdžių ugdymas (pagrindinių įgūdžių įvaldymas, namų ruoša, maisto gaminimas ir t. t.), komunikacinių įgūdžių lavinimas (kompiuterinio raštingumo mokymas ir mokymasis naudotis išmaniaisiais telefonais specialiomis, neregiams pritaikytomis, programomis, taip pat kitomis naujausiomis techninės pagalbos ir optinėmis priemonėmis, brailio raštu). Labai svarbi reabilitacijoje yra socializacija, papildoma veikla, įvairūs užsiėmimai, pvz., keramikos, pynimo iš vytelių, rankdarbių gamyba; susitikimai, gerosios patirties perdavimas, įvairios išvykos. Gautoms žinioms įtvirtinti – papildomi mokymai ir žinių pritaikymas gyvenamojoje vietovėje. Silpnaregių reabilitacija turėtų būti orientuota į regėjimo likučio išsaugojimą ir jo išnaudojimą, į kontrastus supančioje aplinkoje, apšvietimą, šiuolaikinių technologijų panaudojimą. 

Neregių socialinėje reabilitacijoje tikslinė asmenų grupė yra asmenys, kuriems sveikatos priežiūros specialistai nustatė aklumą (geriau matančios akies regėjimo aštrumas su korekcija iki 0,05 arba geriau matančios akies akipločio koncentrinis susiaurėjimas iki 10 laipsnių nuo fiksacijos taško). Kai oftalmologai diagnozuoja funkcinį regėjimo sutrikimą, reabilitacijos specialistams tenka nustatyti praktinį žmogaus regėjimą, nes neretai žmonės, turėdami labai panašias medicinines diagnozes, tokį patį regėjimo likutį, savo socialinėje aplinkoje elgiasi visiškai skirtingai. Tai priklauso nuo apakimo laiko, žmogiškosios patirties, amžiaus, kitų susirgimų, išsilavinimo, motyvacijos kažką daryti. Reabilitacijos metu mokoma maksimaliai išnaudoti likusį regos likutį. 

Socialinės reabilitacijos paslaugas pirmiausia turėtų gauti neseniai apakę suaugę žmonės, tačiau staiga įvykus nelaimei žmogus patiria didžiulį šoką ir pirmus metus paprastai net nenori girdėti apie jokią reabilitaciją. Tik vėliau, o kartais net po kelerių metų nematantysis pradeda suvokti, kad reikia kažko imtis. Todėl pirmą kartą laikas socialinei reabilitacijai gauti neturėtų būti nustatomas labai tiksliai. Idealu, jei reabilitacija žmogus pasinaudotų tada, kai tik sutrinka jo rega arba kai jis pats apsisprendžia pasinaudoti tokia galimybe. Pakartotinė reabilitacija būtina žmogui praėjus keleriems metams po pirmos reabilitacijos, atsiradus naujiems poreikiams, pablogėjus sveikatai, pakeitus gyvenamąją vietą, įsidarbinus – pagal poreikį. Amžiaus ribų, kai žmogus gali pasinaudoti reabilitacija, taip pat nėra. Turime pavyzdžių, kai vyresniame amžiuje apakę žmonės noriai ir sklandžiai mokosi gyventi tamsoje. 

Socialinės reabilitacijos paslaugas žmogus dažniausiai norėtų gauti savo gyvenamojoje vietovėje, kur jam saugiau. Tačiau ne visada šalia yra kvalifikuotų specialistų – tiflopedagogų ar socialinių darbuotojų, galinčių padėti vietoje, retai susirenka žmonių grupė, todėl tikslinga kvalifikuotas paslaugas gauti kitoje vietoje, specializuotame centre, o įgytas žinias įtvirtinti savo namuose. 

Deja, neretai susiformuoja trumparegiškas tiek institucijų, tiek aplinkinių požiūris į būtiną socialinę reabilitaciją regos neįgaliesiems. Valstybinės institucijos, medikai konstatuoja regos ligą, sutrikimą, nustato neįgalumą, paskiria finansines išmokas, kompensacines priemones ir nesupranta, ko dar reikia neregiui. Šeimos nariai dažniausiai neregį apgaubia gailesčiu, meile ir neleidžia nieko pačiam daryti. Būna ir priešingai, neregys atsiduria socialinėje atskirtyje. Patys neregiai galėtų papasakoti begales istorijų apie reakcijas ir elgesį su jais. Todėl į reabilitacijos procesą reikėtų įtraukti ir šeimos narius, artimuosius, šviesti visuomenę. Kokia nauda iš reabilitacijos, jei grįžus namo artimieji jam neleis peiliu ant duonos sviesto užsitepti? Paprastai neregiai yra mokomi kantriai paaiškinti regintiesiems, ką jie gali ir kaip jie norėtų, kad su jais būtų elgiamasi. Be abejo, patys regos sutrikimų turintys žmonės taip pat turi požiūrį į reabilitaciją. Dažnai pradžioje jie visais įmanomais būdais vengia važiuoti kitur ir mokytis gyventi kitaip. Pasibaigus reabilitacijos laikui dažniausiai vyksta atvirkštinis procesas: neregys susiranda draugų, atranda galimybę tobulėti ir nori įtvirtinti praeitą kursą, veržiasi į naujus projektus, dalyvauja bendruomenių veiklose, susiranda darbą. 

 

Socialinės reabilitacijos kryptys ir galimybės 

 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Yra pagrindo manyti, kad daug žmonių, turinčių regos negalią ir laiku neatrandančių LASS, apskritai nesužino reabilitacijos galimybių. Ši organizacija yra sukaupusi didelę ekspertinę ir praktinę patirtį, kaip gyventi visiškos neregystės ar silpnaregystės sąlygomis, kaip regėjimo netekusiam žmogui padėti grįžti į aktyvų visavertį gyvenimą. Beveik kiekvienas Lietuvos rajonas turi veikiantį LASS filialą (iš viso – 49), o kai kuriuose miestuose – regos ugdymo centrus, kur neregiai gali gauti visokeriopą pagalbą. Be kitų organizacijos įsipareigojimų, LASS jau daug metų vykdo Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektą. Tad sutrikus regėjimui ar apakus visada galima kreiptis į savo rajone esantį LASS filialą, kur ten dirbantys projekto vykdytojai, dažniausiai patys turintys regos negalią, visada yra pasiruošę suteikti reikiamą informaciją ir pagalbą: patys gali mokyti saugiai vaikščioti, naudotis telefonu ar kompiuteriu, įtvirtinti buitinius įgūdžius, padėti susirasti darbą. Pasitikėjimo savimi ir užimtumo problemą neregiai puikiai sprendžia dalyvaudami meninės raiškos būreliuose, pomėgių klubuose, kuriuose ne tik dainuoja, šoka, groja, kuria rankdarbius, bet užsiima meno pažinimo veikla, daug keliauja, dalyvauja savigalbos grupėse. 

Regos reabilitacijos paslaugos ugdymo ir švietimo įstaigose. Lietuvoje regos reabilitacijos suaugusiesiems paslaugos teikiamos Klaipėdos regos ugdymo centre. Socialinio ugdymo skyrius rūpinasi neseniai apakusiųjų klaipėdiečių reabilitacija, darbas vyksta komandiniu principu, t. y. su apakusiu žmogumi iškart dirba keli specialistai: brailio rašto, mobilumo-orientacijos, buitinių įgūdžių, kompiuterinio raštingumo mokytojas, psichologas, socialinis darbuotojas ir kitų veiklų specialistai. 

Medicininė-socialinė reabilitacija poilsio ir reabilitacijos centre „Pušynas“ Palangoje. Medicininę-socialinę reabilitaciją neregiams ir silpnaregiams Palangoje nuo 2019 metų, bendradarbiaujant su LASS, vykdo poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“. Tai vienintelė medicinos įstaiga Lietuvoje, kur teikiama tiek medicininė, tiek socialinė reabilitacija žmonėms, turintiems regėjimo negalią. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 17 d. įsakymas Nr. V-50 „Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo organizavimo“ (paskelbta „Valstybės žiniose“ 2008-01-29) reglamentuoja, kad žmogus, sutrikus regėjimui ir pasibaigus gydymui stacionare, turi teisę pasinaudoti reabilitacinio gydymo paslaugomis, o neregiai, turintys vidutinę ar didelę regos negalią, ne dažniau kaip kartą per metus turi teisę pasinaudoti palaikomosios reabilitacijos gydymu. Neregys ar silpnaregis, norintis gauti šią reabilitaciją, turi kreiptis į savo šeimos gydytoją. Neregys, pasinaudojęs 20-ies dienų Valstybinių ligonių kasų finansuojamu kelialapiu, ne tik sustiprina savo sveikatą, bet ir įgyja jam taip reikalingus naujų įgūdžių pagrindus, pirmąsias savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi pamokas, įtvirtina jau anksčiau įgytas žinias. 

Kompleksinės socialinės reabilitacijos paslaugos neregiams. Socialinė reabilitacija buvo įtraukta į Neįgaliųjų socialinės integracijos programos 2016-2018 metų veiksmų planą. Konsultuojantis su LASS sukurtas neregių ir silpnaregių socialinės reabilitacijos programos modelis. Buvo siekta, kad Lietuvoje nuolat veiktų vienas centras, sukaupęs žmogiškuosius resursus ir patirtį. Deja, pagal dabartinę teisinę bazę, kasmet vis kitos įstaigos gali dalyvauti konkurse teikti reabilitacijos paslaugas neregiams ir silpnaregiams. Mėnesio mokymų programą jau kelerius metus laimėję konkursą vykdė VšĮ „Vilties žiedas“, VšĮ Valakupių reabilitacijos centras. 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Lietuvoje yra visos galimybės žmogui su regėjimo negalia gauti visavertę socialinę reabilitaciją, kad tuo rūpinasi ne viena organizacija ar įstaiga, kad visose anksčiau išvardytose institucijose dirba kompetentingi, turintys kelių dešimtmečių darbo patirtį specialistai. Tačiau praktikoje yra kitaip – tik nedidelė dalis žmonių pasinaudoja vienomis ar kitomis galimybėmis didžiuosiuose miestuose: mokosi regos ugdymo centruose, gydosi reabilitacijos centre, nuolat gauna socialinės reabilitacijos paslaugas nevyriausybinėje organizacijoje – LASS filialuose. Tarpusavyje įstaigos ne visuomet dalijasi informacija, „neperduoda“ žmogų ištikusios regos problemos jo gyvenamojoje vietovėje veikiančiai regos neįgaliųjų organizacijai. Deja, dalis žmonių vis dar lieka visiškoje nežinioje, gyvena kupini baimių, nežinojimo ir nevilties. LASS organizacijos darbuotojai nuolat sužino apie tokius žmones, kuriems jau ne vienus metus niekas nesuteikė jokios pagalbos. Žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje atnaujinama informacija tokiems žmonėms dažniausiai yra neprieinama ar nesuprantama. Todėl bendradarbiavimas dėl neregių ir silpnaregių socialinės reabilitacijos yra visokeriopai svarbus žingsnis, reikšmingai pagerinantis pačių regos neįgaliųjų gyvenimo kokybę. 

 

Autoriaus nuotrauka. Daina Vitkauskienė. Vidutinio amžiaus moteris matoma nuo pečių iki viršugalvio, šiek tiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Ji galvą šiek tiek palenkusi žemyn, ten nukreipdama žvilgsnį. Dainos plaukai šviesūs, trumpi, kaktą dengia kirpčiukai. Moteris užsidėjusi akinius juodais rėmeliais, atrodo rimta ir susikaupusi. Ji vilki tamsų megztinį su nedidele apykakle. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]