Mūsų žmonės

Autoriaus nuotraukaHenrikas Stukas, [email protected]

Muzikos numylėtas


 

Parašas po straipsniuNuo neatmenamų laikų mus pasiekia neregio-kanklininko, muziko, giedotojo įvaizdis. Romantikai rašytojai, idealizuodami praeitį, taip pat sėkmingai naudojo neregio muzikanto paveikslą. O tautos švietėjas ir blaivinimo sąjūdžio iniciatorius vyskupas Motiejus Valančius akluosius netgi siūlė įdarbinti profesionaliais šermenų giesmininkais. Vyskupo skatinami neregiai-giedotojai, sužinoję apie laidotuves, turėdavo rinktis bažnyčioje ar jos šventoriuje ir graudžiomis giesmėmis velionį palydėti į kitą pasaulį. 

Deja, neregių muzikalumas – tik graži legenda. Lietuvoje tik nedaugelis neregių ir silpnaregių žengia profesionalių muzikų keliu. O dar rečiau šie muzikai pripažįstami valstybiniu ir tarptautiniu lygmeniu, už muzikinę veiklą apdovanojami garbės ženklais, medaliais ar ordinais. 

Żiemet vienas garsiausių mūsų sąjungos dainininkų, operos solistas, pedagogas ir valstybinio choro „Vilnius“ vadovas Vladas Bagdonas sulaukė garbingo savo veiklos įvertinimo. Maestro dainuoja nuo 1973 metų ir po dvejų metų švęs garbingą jubiliejų – penkiasdešimtmetį scenoje. Jis pradėjo nuo mėgėjo ir iškilo iki profesionalaus artisto, dainininko, dėstytojo, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto. Už muzikinę veiklą Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda maestro V. Bagdoną apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 

 

Išsaugojęs chorą 

 

V. Bagdonas neslepia, kad gautas garbingas apdovanojimas daugiausia sietinas su valstybiniu choru „Vilnius“, švenčiančiu savo veiklos 50-metį. „Įvairiausių garbės raštų, premijų gavau ne vieną, bet tokio aukšto įvertinimo tikrai neturėjau. Šis apdovanojimas – viso mano muzikinio gyvenimo įvertinimas. Esu apdovanotas už chorinio meno sklaidą ir puoselėjimą“, – džiaugėsi V. Bagdonas. 

Su choru glaudesnės sąsajos atsirado studijuojant konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA), trečiame kurse. 1981 metais silpnaregis buvo pakviestas dainuoti į Lietuvos aklųjų draugijos chorą „Vilnius“. Po trejų metų, 1984-aisiais, V. Bagdonas subūrė mėgėjišką chorą „Skroblas“, kuris sėkmingai gyvavo visą dešimtmetį. Keičiantis laikams permainų metą išgyveno ir choras „Vilnius“. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę reikėjo kardinalių pertvarkymų. Tuometis choro direktorius Juozapas Kairys ugdė sau pamainą. Darbų tęsėju jis pasirinko V. Bagdoną. Jie ne kartą neformalioje aplinkoje iki užkimimo ginčijosi dėl choro ateities ir jo išsaugojimo. Abu tvirtai sutarė – reikia gelbėti merdintį kolektyvą. Tuo metu choristams buvo mokami minimalūs atlyginimai, bet koncertinėms išvykoms pinigų nebuvo. Vladas pradėjo važinėti po Vilnių ir rinkti chorui lėšas. Verslininkai padėjo šimtu kitu litų. Per dvi savaites surinko daugiau nei 2 tūkst. litų. Pinigai padėjo koncertams organizuoti ir išvykoms į kitus šalies miestus. Žingsnelis po žingsnelio choras „Vilnius“ pradėjo atsigauti. 1995 m. V. Bagdonas pakeitė J. Kairį, tapo choro direktoriumi. Maestro pasakoja: „Su Juozapu išlaikėme draugiškus ryšius. Jis man patardavo, pamokydavo, apsaugodavo nuo skubotų sprendimų ir nereikalingų klaidų. Juozapo sveikata silpo. Vieno pokalbio metu jis man ir sako: „Netekome pučiamųjų, kamerinio orkestrų, bet turime išsaugoti chorą.“ Aš pažadėjau. Todėl nuo pat pirmųjų vadovavimo metų telkiau visas jėgas, kad choras gautų valstybinį vardą. Buvome finansuojami per LASS, kuri lėšas gaudavo iš Neįgaliųjų socialinės integracijos programų. Choro biudžetą galėdavome planuoti tik metams, jų pabaigoje nežinojome, kiek vėl gausime. Vėliau, šį finansavimą perėmus savivaldybėms, tapo aišku, kad lėšų, būtinų choro veiklai, sunkiai begausime. Išeitis buvo tik viena – tapti iš valstybės biudžeto finansuojama koncertine įstaiga.“ 

Paruošiamasis darbas tapti valstybiniu choru prasidėjo dar 1995 metais. Po beveik penkiolika metų trukusio įtempto darbo, tuometis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis pažadėjo, kad 2009-aisiais choras taps valstybinis. Deja, ministras pavėlavo sutvarkyti formalumus. Pagalbos ranką ištiesė tuometis socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas, sutikęs, kad toks choras būtų įsteigtas prie jo ministerijos. Vis dėlto 2010 metų pradžioje kolektyvas tapo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos institucija – koncertine įstaiga valstybiniu choru „Vilnius“. Kolektyvui atsivėrė naujos galimybės: jis dalyvauja įvairiuose projektuose ir programose, koncertuoja su žinomais šalyje solistais, dirigentais, orkestrais. 

Chorui tapus valstybiniam, neregių ir silpnaregių skaičius jame mažėjo. Tai nulėmė objektyvios priežastys. Seni choristai išėjo į pensiją. Kiti atsisveikino su choru neatitikę reikalavimų. „Jeigu valstybė moka pinigus, vadinasi, reikalavimai chorui ir choristams turi būti patys aukščiausi. Profesionalus choras turi atlikti profesionalų repertuarą. Aš puoselėjau ir puoselėju lietuvių chorinės muzikos tradicijas. Mūsų kolektyvas tuo ir garsėja. Per metus parengiame keliolika koncertinių programų“, – atvirauja V. Bagdonas. 

Żiuo metu chore dainuoja tik keli neregiai ir silpnaregiai. Suprasdamas, kad choras kiekvienais metais kels dainininkų meistriškumo kartelę, dar 1995 metais V. Bagdonas tiek Kauno, tiek Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokykloms siūlė specialią muzikinio lavinimo programą. Deja, ji liko stalčiuose. Keli neregiai yra dalyvavę perklausose, tačiau jų muzikinis raštingumas ir dainavimas neatitiko minimalių reikalavimų. Profesionaliame chore konkurencija nuožmi. Kiekvienas choristas kovoja už savo vietą. Dabar „Vilniaus“ chore dainuoja žmonės, baigę chorinį ar solinį dainavimą. Laikantis chorui keliamų reikalavimų, būsimas choristas turi nuo mažų dienų lavėti muzikos srityje. Nuo penkerių metų privalo pradėti mokytis solfedžio ir skambinti fortepijonu. 

Valstybiniam chorui „Vilnius“ V. Bagdonas planuoja vadovauti dar ketverius metus. Sulaukęs septyniasdešimtmečio choro vairą ketina perleisti naujam vadovui. Jau dabar Vladas dairosi pamainos ir turi numatęs kelis kandidatus. 

 

Kelias į pripažinimą 

 

V. Bagdonas gimė 1955 m. lapkričio 4 dieną Telšių rajone, Gintaučiuose. Dar mokykloje, penktoje klasėje, pradėjo silpniau matyti. Todėl nuo šeštos klasės mokslus tęsė Kauno aklųjų mokykloje, kurią baigė 1973 metais. Vaikinas mokykloje garsėjo kaip puikus matematikas, o tuo metu muzika buvo tik pomėgis, laisvalaikio praleidimo forma. Su ja savo ateities Vladas nesiejo. „Mane į sceną atvedė nesugebėjimas taisyklingai, be klaidų rašyti. Rašinius rašiau su klaidomis. Ruošiausi studijuoti Žemės ūkio akademijoje ekonomiką. Stojamųjų egzaminų metu patyriau tikrą fiasko. Visus dalykus išlaikiau penketais (tuomet tai buvo aukščiausias įvertinimas, – red. past.), išskyrus vieną – lietuvių kalbos ir literatūros (gavau trejetą, pritrūkau balų). Grįžęs namo prisiminiau muziką (mokykloje mėgėjiškai muzikuodavau, šokdavau, dainavau estradinėje grupėje). Įsidarbinau Narvaišių kultūros namų direktoriumi“, – pasakoja V. Bagdonas. 

Dirbdamas čia silpnaregis suprato, kad būtinos išsamesnės muzikos žinios, tad 1974–1978 metais studijavo Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, kurią baigė su pagyrimu. Kitas žingsnis – studijos Lietuvos muzikos akademijoje, profesoriaus Povilo Gylio klasėje ir įgyta choro dirigento specialybė. Dainuodamas chore „Vilnius“ bosų grupės choristu Vladas pajuto, kad eilinio choristo perspektyva jo netenkina. Paragintas choro direktoriaus J. Kairio ir buvusios dėstytojos Onutės Kavaliauskienės, pasuko solinio dainavimo keliu. Dar prieš tai Vladas dainavo estradiniame ansamblyje. Vėliau ilgus metus buvo kaimo kapelos „Linksmuolė“ solistas. 1990 metais įgijo operos dainininko specialybę profesoriaus Eduardo Kaniavos klasėje. Iš karto tapo dviejų tarptautinių konkursų, vykusių Latvijoje ir Čekijoje, laureatu. Po tokio pripažinimo V. Bagdonas pradėjo galvoti apie karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 1992 metais tapo šio teatro solistu ir išdirbo jame daugiau nei ketvirtį amžiaus. Su LNOBT scena atsisveikino 2019 metais. Scenoje V. Bagdonas sukūrė apie penkiasdešimt vaidmenų. Pradėjo ir baigė „Sevilijos kirpėju“, kuriame atliko Don Bartolo vaidmenį. Visų nesuskaičiuosi: Andželotis („Toska“), Faraonas („Aida“), Didysis inkvizitorius (G. Verdžio „Don Karlas“), Krespelis („Hofmano istorijos“), Tėtė Karlas („Buratinas“), Mazetas („Don Žuanas“), Tomas („Kaukių balius“)... „Gyvenimas mane apdovanojo didžiule dovana – stipriu tembru. Jei ne jis, tikrai nedainuočiau didžiojoje scenoje. Po pedagoginės aspirantūros 1991 m. debiutavau operoje. Iš pradžių vaidmenys buvo epizodiniai. Postūmį suteikė dirigentas Jonas Aleksa. Jo dėka tapau etatiniu dainininku. Norėjau solidesnių partijų. Scenoje pasitaikė visko. Teatre negailestinga konkurencija. Gavau „zubrilos“ pravardę. Kuriant naują vaidmenį jau į pirmą repeticiją ateidavau atmintinai išmokęs savo partiją. Kiti dainavo iš partitūrų. Kolegos nesuprato, kad aš nematau partitūros. Teatre negali niekam pasiguosti, kad nematai ar ko nors nesugebi. Ta tavo silpnybe beregint būtų pasinaudota. Čia vadovaujamasi principu: negali – nedirbk! Pagaliau, būti geriausiu skatino ir darbo apmokėjimo sistema. Už dainavimą premjeriniuose spektakliuose mokama dvigubai. Laimei, vadovaudamas chorui išmokau diplomatijos ir teatre neįgijau priešų“, – pasakoja maestro. 

Dirbant teatre buvo ir linksmų, ir graudžių akimirkų. Linksmiausia jų nutiko spektaklyje „Don Žuanas“. Vladas dainavo kartu su Sigute Stonyte. Vienoje scenoje solistams reikėjo keliais prišliaužti prie pat orkestro duobės. Vladui klaupiantis prairo kelnės! Maestro galvoje tebuvo tik viena mintis – kaip greičiau palikti sceną. O užkulisiuose tuo metu griaudėjo netramdomas artistų juokas. Nenorėdamas parodyti savo „gėdos“ Vladas atbulas keliais išslinko į užkulisius. Laimei, iki kito pasirodymo scenoje rekvizito darbuotojai spėjo parūpinti naujas kelnes. 

Dar viena maestro veiklos sritis – pedagoginis darbas. Dvylika metų LMTA Choro dirigavimo katedroje V. Bagdonas dirbo vokalo pedagogu. Jam buvo svarbu, kad studentai suvoktų, kas yra vokalas, kokia jo prigimtis. Silpnaregis solistas studentams patardavo ir atskleisdavo silpnąsias ir stipriąsias turimo balso savybes. Taikliausiai V. Bagdoną kaip solistą ir pedagogą apibūdino muzikologas Viktoras Gerulaitis: „Artistas scenoje dainuoja ir vaidina „bagdoniškąja“ maniera, kurios svarbiausi skiriamieji bruožai – santūrumas, šiluma, humoro jausmas, dainavimo kultūra ir geras muzikinis skonis. Jis visada įtaigus ir soliniuose koncertuose.“ 

 

Aistrų aistra – žvejyba 

 

Didžiausias ir skaudžiausias pandemijos suvaržymas V. Bagdonui – negalėjimas žvejoti. Šia aistra Vladas užkrėtė ir sūnų. Kada tik nutaiko progą, jiedu nedvejodami išsiruošia žvejoti, netgi nusipirko motorinę valtį. Žvejoja visoje Lietuvoje: Kauno mariose, Kuršių mariose, Baltijos jūroje, upėse ir ežeruose bet kuriuo metų laiku. Kažkada žvejyboje Vladui svarbiausia buvo laimikis, kaip kad Zelvos ežere pagauti du karpiai, vienas – aštuonių, o kitas – devynių kilogramų. Vienos žvejybos Kuršių mariose metu pagauta net dvidešimt kilogramų karšių. Baltijos jūroje per keturias valandas Vladui yra pavykę sužvejoti 90 kilogramų menkių. Tąkart žuvies buvo tiek daug, kad iki šiol Vlado duktė menkės nevalgo... 

Tačiau dabar žvejyba V. Bagdonui – ne tik laimikis. Išvažiavus žvejoti slegiantys rūpesčiai, nepadaryti darbai nutolsta, pasimiršta. Lieka tik mėgavimasis supančia gamta. Išplaukus į jūrą, kai nesimato krantų, aplanko nepakartojamas, žodžiais nenusakomas jausmas. Tada atsiskleidžia tikroji gamtos galia ir didybė. 

 

Nuotrauka: Už chorinio meno sklaidą ir puoselėjimą V. Bagdonas įvertintas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi / asmeninio archyvo nuotr. 

Maestro Vlado Bagdono portretas. Garbaus amžiaus, stambaus sudėjimo vyras matomas nuo liemens iki viršugalvio, žvelgiantis tiesiai į skaitytoją. Vyras pasitempęs ir tvirtas, jo plaukai trumpi, akys nukreiptos tiesiai į kamerą, vyras švelniai šypsosi. Jis vilki baltus marškinius, juodą švarką ar fraką, segi juodą peteliškę. Kairėje krūtinės pusėje švarką puošia prisegtas ypatingas apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]