Kasdienybės iššūkiai

Dovilė Zuozaitė-Veteikienė, [email protected]

Pavasariniai lauko darbai

Bundanti gamta vis dažniau vilioja į gryną orą. Vieniems išsigelbėjimu tampa pasivaikščiojimas parkuose, miškuose, kitiems tai reiškia malonių rūpesčių ir lauko darbų pradžią privačiuose žemės sklypuose. Būtent pastarąjį būdą vis labiau pamėgsta žmonės, kurie nori gyventi gamtos ritmu, turėti sveikatinantį laiko praleidimą, galimybę užsiauginti daržo gėrybių. Žemės tvarkymo darbai nesvetimi ir sutrikusios regos žmonėms, tad be galo smalsu „pasižvalgyti“ po šių žmonių augalų oazes ir sužinoti, kaip jie ruošiasi pavasariniams darbams, kokius būdus pasitelkia sprendžiant situacijas dėl regėjimo. Patirtimi dalijasi žmonės, kurių istorijos ne tik įdomios, bet kai kam gal taps įkvepiančiais pavyzdžiais. 

Danguolė (59 m.) ir Edmundas (59 m.) 

Danguolė. Šį užsiėmimą atradome prieš 10 metų. Šalia sostinės įsigijome sodą, kuris turėjo būti tik kaip ramaus poilsio vieta su daug priežiūros nereikalaujančiu žemės sklypeliu. Tačiau net nepajutome, kaip įsitraukėme, ir šiandien turime medelių, vaiskrūmių, nemažą įvairovę daržo augalų. Esame auginę arbūzus, aktinidijas. O vienais metais net sulaukėme ypatingos daržo staigmenos – susikryžmino poras su česnaku. Galvutė ne itin skani, tačiau stiebeliai nepaprastai gardūs, naudojame salotoms. Šia daržo dovana džiaugiamės jau penktus metus. 

Žemės ruošos darbus pradedame planuoti jau sausį. Su vyru aptariame, ką kur sodinsime, kokias sėklas pirksime, ką naujo išmėginsime, o ką darysime kitaip. Kadangi dėl akių ligos negaliu turėti didelio fizinio krūvio, labiau esu atsakinga už namelio tvarką, maisto paruošimą. Mano eilė lauko darbams ateina, kai reikia nuimti derlių, jį paruošti. 

Edmundas. Abu su žmona turime nedidelį regėjimo likutį, kuris, laimei, leidžia patiems suktis savo „valdose“. Tačiau prisitaikymai neišvengiami. Vienas iš jų – tai mano paties sumąstytas pirmųjų daigų auginimo būdas. Vasarį visi sėja pomidorus, paprikas į atskirus indelius, o kai paauga, gegužę perkelia į daržus. Kelių sprindžių augalus mums sudėtinga vežti į sodą viešuoju transportu, o kitų galimybių neturime. Tad mes pradžioje sėjame į didesnius indelius po 6 sėklas, joms išdygus, iki kovo pabaigos paauginame ir tuomet vežame sodinti į šiltnamį. Jame esu įrengęs šildomą dirvožemio sistemą su pastovia palaikoma temperatūra. Ten susodinu, kartą per savaitę nuvykstu palaistyti. O gegužės mėnesį augaliukus persodinu jau į įprastą vietą. Toks būdas mums patogesnis dėl transportavimo, anksčiau sulaukiame derliaus, nereikia kiekvieno daigo sodinti į atskirus indelius, žaisti su žemėmis, palangės lieka neužkrautos. Todėl sode gana anksti pradedame sezoną. Ten pirmiausia genime, paruošiame žemę. O toliau jau sodiname viską pagal sėjos kalendorių. Sunkiausia būna su morkų sėklomis, todėl prieš sėjant jas galima sumaišyti su smėliu ir berti. Kitas būdas – pirkti sėklas, pritvirtintas prie juostelės, kurią tereikia įleisti į griovelį ir užberti. Juostelė greitai ištirpsta, o išaugus morkoms nereikia retinti. Tačiau tokių sėklų pasirinkimas gana mažas, tad perku įprastas pakuotes, nes taip galiu rinktis norimą veislę. Morkas sodinu taip – tarp pirštų paimu po kelias sėklas ir jaučiu, kada jos iškrenta. Tai ilgas žaidimas, bet dar „smagiau“, kai reikia ravėti. Tuomet pasiimu stiprius akinius, atsiklaupiu ir pasilenkęs žiūriu, kur lygūs lapai, – tai žolės, kur karpyti – morkų. Kartą kaimynas atlėkė per daržą pas mane išsigandęs – galvojo, kad sunegalavau. 

Man kur kas lengvesnis būna pomidorų sodinimas, nes kaip beįkiši į žemę, net jei aukštyn „galva“, jis vis tiek prigys. Kartą išaugo labai aukštas pomidoras, persodinau, o stiebą palenkiau ir viršūnę įkasiau į žemes. Ne tik išleido šaknis, bet iš viršūnės išaugo keturi stiebeliai, kurie buvo derlingi. Niekada nežinai, kokių pokštų tau iškrės gamta. Todėl ši veikla mums yra puikus laisvalaikio praleidimo, sveikatinimo būdas, pailsime nuo kasdienių rūpesčių. O pats maloniausias užsiėmimas sode – tai valgymas daržo gėrybių, kurios ne tik gardžios, bet ir užaugintos ekologiškai, su meile. 

Alfonsas (73 m.) 

Prieš 25 m. įsigijome sodą, kuriame jau augo daug įvairiausių vaismedžių. Jie buvo susodinti tankiai, kas 3 metrus, nors rekomenduojamas atstumas yra 6 metrai. Tad radome gana apleistą vaizdą, šakos buvo susipynusios, slyvos atsirado obely ir atvirkščiai. Turėjau pats vaduoti šakas, genėjau, pjoviau su pjūklu. Kai kuriuos medžius iškirtau, kad likusieji gautų saulės šviesos, galėtų bręsti vaisiai. Tie darbai man nesvetimi, nes užaugau kaime, abu genėdavome su tėveliu. Bet tuomet aš dar mačiau, o regėjimo netekau minos skeveldrai patekus į akis. 

Tad kiekvienas pavasaris mane pirmiausia pasitinka su genėjimo darbais, kuriems pats tinkamiausias laikas yra, kol dar bėga beržų sula. Medžiai tvarkomi tam, kad nelūžtų, geriau vestų vaisius. Geniu su pjūkliuku, stovėdamas ant kopėčių arba lipu į patį medį tol, kol jis pradeda siūbuoti. Apačioje visuomet stovi žmona ir pataria, kuri šaka į kurią pusę auga, kas su kuo susipynę. Taip retinant formuoju vainiką, pradedu visuomet nuo viršūnės, o po to pereinu prie šonų. 

Nugenėtas vietas po to irgi reikia prižiūrėti, nes jose užauga ūgliukai. Jei paliksite savieigai, vėl pasidarys „šepetys“, šakos augs aukštyn. Kad taip nenutiktų, vasarą užtenka perbraukti su ranka tas vietas ir ūgliukai nubyra, nereikia laukti, kol sumedės. Apžiūriu ir žievę, tiksliau apčiupinėju, atšokusią nuimu gražiai, nes joje būna kenkėjų, po to gali išsivystyti vėžys. Pašalinu ir braškančias šakas, paimu bet kurią ir jei pasiūbavus nelūžta, vadinasi gera. Arba perbraukiu ranka per vyšnių medelius ir sausos šakelės pačios išlūžta. 

Po genėjimo lieka daug įvairaus diametro šakų. Sunaudoju visas. Stambias supjaustau ir džiovinu porą metų. Vaismedžių mediena skleidžia gerą aromatą kūrenant židinyje. Labai tinka kepti šašlykams. O smulkias šakas sudedu į kompostą, kuriame gyvena Kalifornijos sliekai, jie jas sutriauškina, perdirba ir tuomet turime puikią trąšą. 

Sudėtingiausia prižiūrėti aukštas 5–6 metrų obelis. Tokių jau viršūnių nebegeniu, nes ir obuolių taip aukštai neįmanoma pasiekti. Kur kas lengviau su koloninėmis obelimis, kurių aukštis paprastai būna nuo 1,5 iki 2 m. Tad turime ir jų. Obuoliai auga beveik ant kamieno, šakų būna labai nedaug ir jos trumpos, todėl priežiūra paprasta, formuoji medelį pats patogiai pasiekdamas be jokių kopėčių. 

Birutė (72 m.) ir Viktoras (70 m.) 

Viktoras. Turime sodą, kuriame gyvename nuolat nuo balandžio iki gruodžio mėnesio. Viską stengiamės auginti iš sėklyčių, tad jau vasarį prasideda sėjos darbai namuose ant palangės, o balandį persikelia į sodą. Su žmona matome silpnai, tad vienas kitam padedami sukamės. Birutė daugiausia prisideda prie sodinimo, o aš geniu, sukasu žemę, pjaunu žolę. Kai reikia pagalbos, turime puikius kaimynus, netoliese gyvena sūnus. Tačiau nutinka visokių istorijų. Kartą kieme iš kažkur voliojosi pagalys, aš jau lenkiausi paimti, o jis kad pradės šnypšti ir nuvingiavo. Galvojam, kad tai buvo tik žaltys, bet žmonės netoliese matė ir gyvačių, vienam net buvo įkandusi. 

Birutė. Auginame daržoves, vaisius, vaistažoles, gėles. Pirmenybė būna daugiamečiams augalams, nereikia kasmet sėti, išauga toje pačioje vietoje, daigeliai lengviau atpažįstami. Pavasarį pirmiausia man tenka formuoti vagas. Jas darau su orientyrais – paimu virvutę su pagaliukais, pasižymiu kraštus. Stengiuosi vagas atriboti akmenukais. Jais esu apdėjusi vaistažolių plotelius. Daug visko nesodiname, tik tiek, kiek tuo metu suvalgome. Dėl regėjimo yra sunkiausia su morkomis. Suformuoju kauburėlį išilgai, jame iškasu griovelį ir suberiu sėklytes. Joms sudygus, lengviau iš kraštų ravėti. Taip darau ir su burokėliais. Kartą turėjau nuotykį su svogūnais, dalį iš jų neapsižiūrėjus pasodinau viršūnėmis į apačią ir neišdygo. Dabar apčiupinėju kiekvieną atidžiai. 

Pavasarį būna pats sodinimo įkarštis. Tad būna ir taip, kad išeini valandai ryte, o girdi, kad jau vyras kviečia pietums ir šaukia garsiai: „Kur esi?“. Mūsų sklypo plotis 16 m, o ilgis 42 m, kai reikia surasti vienas kitą, sudėtinga, ypač kai kuris dirbam pasilenkęs už kokio krūmo. Tuomet kviečiam balsu, kol surandam. O kad „nepasiklystume“ savo plotuose, juos apsitvėrėme tvora. Jų aplinkiniai tuo metu dar neturėjo, tad labai stebėjosi, kodėl visa tai darome. Bet mums patiems buvo ramiau, kad netyčia nepasidarbuotume kaimynų sode. 

Nepatikėsite, bet sodo idėja mums su Viktoru buvo tabu. Tik prieš 10 metų pradėjau mąstyti, ką reikės veikti išėjus į pensiją, ir supratau, kad labai norėčiau sodo. O vyras buvo kategoriškai prieš dėl mūsų regėjimo. Bet aš slapčia nupirkau. Kai apie tai jis sužinojo, pradžioje sakė, kad liks mieste ir niekur nesikels, o dabar, kai trumpam vasarą grįžta į Kauną, susitvarko reikalus per kelias valandas ir kuo greičiau atgal. Sodas teikia malonumą. Jaučiamės, kad gyvename, nes sode kiekvieną dieną mūsų laukia vis kita naujiena – tas nugriuvo, tas pražydo, tas užaugo. Ir nesvarbu, kad kartais vagos kreivos, kad pasirodę pirmieji augaliuko lapeliai mums dar sunkiai įžiūrimi ir atpažįstami ir dėl to kartais būna išrauti kaip piktžolė. Viskas ateina per patirtį, o kai nutinka linksmų istorijų, smagu jas prisiminti. 

Nuotrauka: Darbas sode ar darže neregiams ir silpnaregiams reikalauja išmonės, bet atneša daug malonumo / D. Liubamirskaitės nuotr. 

Nuotraukoje – besišypsanti vidutinio ar kiek vyresnio amžiaus pora. Moteris ir vyras pozuoja lauke, atsisukę į skaitytoją, prie žydinčių medžių, gali būti – slyvų ar vyšnių. Moteris stovi priekyje, dešine ranka laikydama palenktą žydinčią medžio šakelę arti veido. Jos plaukai šviesūs, trumpi, akys primerktos. Moteris vilki ryškią palaidinę trumpomis rankovėmis, segi nedidelius apvalius auskarus. Pusiau prisidengęs už jos nugaros stovi aukštas, nuoširdžiai besišypsantis vyras, ant moters kairiojo peties uždėjęs kairiąją ranką. Jis prisimerkęs, trumpų žilstelėjusių plaukų. Vyras vilki šviesius dryžuotus marškinėlius trumpomis rankovėmis, segi juodą laikrodį. Vyras ir moteris spinduliuoja laime ir pavasariniu džiugesiu.