Specialisto komentaras

Giedrius Stoškus, teisininkas, [email protected]

Įstatymo pakeitimu įteisinta asmeninė pagalba

2021 m. kovo 25 d. Seimas priėmė LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 2, 16, 18 ir 20-1 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 25-1 straipsniu įstatymą. Įstatymas įsigalios šių metų liepos 1 d. Šio įstatymo pagrindinis tikslas – įteisinti ir reglamentuoti asmeninio asistento pagalbą neįgaliesiems, kuri įgalintų juos mokytis, dirbti ir savarankiškai gyventi bendruomenėje. 

Tikimasi, kad minėta pagalba sustiprins neįgaliųjų įtrauktį į visuomenę visose gyvenimo srityse ir leis grįžti į darbo rinką neįgaliųjų artimiesiems, kurie dėl būtinybės padėti neįgaliajam dažnai negalėdavo dirbti. Asmeninio asistento pagalba neįgaliesiems nėra visiškai naujas dalykas. Iki įstatymo įsigaliojimo ji teikiama kaip bandomasis projektas, kuris finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Šios paslaugos finansavimą perėmus Lietuvos biudžetui, 2021 m. II pusmetį iš biudžeto prireiks apie 2 milijonų eurų, o nuo 2022 m. prognozuojama, kad kasmet prireiks maždaug po 10 milijonų eurų. 

Samprata 

Naujasis įstatymas pateikia asmeninės pagalbos ir asmeninio asistento sąvokas. 

Asmeninė pagalba – asmeninio asistento individualiai teikiama pagalba neįgaliajam atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurių dėl negalios jis negali atlikti savarankiškai ir kurie būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. 

Asmeninis asistentas – fizinis asmuo, teikiantis asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais. 

Pagal įstatymą asmeninės pagalbos poreikis – tai viena iš neįgaliojo specialiųjų poreikių rūšių. Be jo yra dar tokios specialiųjų poreikių rūšys kaip nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos, ugdymo, techninės pagalbos priemonių, aplinkos ir būsto pritaikymo. 

Asmeninis asistentas gali suteikti pagalbą namuose ar viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, toks asistentas gali padėti pasirūpinti asmens higiena, maistu, padėti nuvykti į reikiamą vietą, pagelbėti bendrauti, tvarkyti finansinius išteklius, orientuotis aplinkoje, organizuoti laisvalaikį ir poilsį, palydėti ir padėti nuvykti į darbo pokalbį, surasti tinkamą transporto priemonę, padėti judėti ten, kur nėra pritaikyta aplinka. Svarbiausias asmeninio asistento uždavinys – ne atlikti veiksmus už neįgalųjį, o atlikti kartu su juo. 

Reikalavimai asmeniniam asistentui 

Asmeniniu asistentu negalės būti neįgaliojo artimasis giminaitis. Kokie giminaičiai yra artimieji, nustato LR civilinio kodekso 3.135 str. Pagal jį artimaisiais giminaičiais pripažįstami tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai bei broliai ir seserys. 

Įstatymas norintiems būti asmeniniais asistentais nustato ir profesinio pasirengimo reikalavimą. Jie turi būti išklausę įžanginius individualios priežiūros personalo mokymus arba įgiję socialiniam darbuotojui būtiną išsilavinimą ar socialinio darbuotojo padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento kvalifikaciją. 

Poreikio nustatymas 

Asmeninė pagalba bus teikiama tik tiems neįgaliesiems, kuriems jų gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos socialiniai darbuotojai bus nustatę asmeninės pagalbos poreikį. Už asmeninės pagalbos teikimo organizavimą ir jos kokybės užtikrinimą atsakys savivaldybių institucijos. 

Asmeninės pagalbos poreikis, individualiai kiekvienam neįgaliajam kompleksiškai įvertinus neįgaliojo sveikatos būklę ar organizmo funkcinius sutrikimus, galimybes atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurie yra būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse, neįgaliojo prašymu vienų metų terminui. Išsamiau asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir asmeninės pagalbos teikimo tvarką reglamentuos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos teritoriniai skyriai nustatydami negalią rekomenduos neįgaliam asmeniui dėl kokių specialiosios pagalbos priemonių jis gali kreiptis, pavyzdžiui, dėl būsto pritaikymo, techninės pagalbos priemonių, socialinių paslaugų, asmeninės pagalbos ir panašiai. 

Mokėjimai už asmeninę pagalbą 

Neįgaliesiems, kurių mėnesio pajamos mažesnės kaip 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai (šiuo metu – 256 eurai) asmeninė pagalba bus teikiama nemokamai. Kitiems neįgaliesiems už ją teks mokėti, tačiau neįgaliojo išlaidos asmeninei pagalbai negalės viršyti 20 proc. jo pajamų, be to, mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis negalės viršyti 20 proc. asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio. Konkrečią mokėjimo už asmeninę pagalbą sumą nustatys savivaldybės vykdomoji institucija, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 

Panaikinamas nedidelių specialiųjų poreikių lygis 

Dabar galiojanti LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo redakcija numato, kad senatvės pensijos amžių sukakusiems neįgaliesiems nustatomas vienas iš šių trijų specialiųjų poreikių lygių: 1) didelių specialiųjų poreikių lygis; 2) vidutinių specialiųjų poreikių lygis; 3) nedidelių specialiųjų poreikių lygis. 

Įsigaliojus aptariamajam įstatymui, nedidelių specialiųjų poreikių lygio nebeliks. Visi neįgalieji, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, taps neįgaliaisiais, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir galės naudotis visomis šiai neįgaliųjų kategorijai nustatytomis lengvatomis. Pavyzdžiui, jiems atsiras teisė įsigyti viešojo transporto bilietus su 50 proc. nuolaida, taip pat nemokėti rinkliavos už asmens tapatybės kortelės ar paso (asmens pasirinkimu tik už vieno iš šių dokumentų) išdavimą ar keitimą. 

Specialiųjų poreikių lygis bus nustatomas pagal šiuos kriterijus: 

1. Didelių specialiųjų poreikių lygis nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos buvo nustatytas 0–30 proc. darbingumo lygis. 

2. Vidutinių specialiųjų poreikių lygis nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos buvo nustatytas 35–55 proc. darbingumo lygis. 

Reglamentavimas, kuriems neįgaliesiems nustatomas didelių, o kuriems vidutinių specialiųjų poreikių lygis, kartais yra gana abejotino teisingumo. Tarkim, kad yra du neregiai. Pirmasis prarado regėjimą 60 m., t. y., dar būdamas darbingo amžiaus, o antrasis – 65 m., t. y., jau sukakus senatvės pensijos amžiui. Pirmajam neregiui bus nustatytas 10 proc. darbingumo lygis, kuris vėliau, šiam neregiui sukakus senatvės pensijos amžių bus prilygintas didelių specialiųjų poreikių lygiui. O antrajam neregiui darbingumo lygis nebus nustatomas, nes jis nustatomas tik senatvės pensijos amžiaus nesukakusiems neįgaliesiems. Jam bus nustatomas tik pirmojo lygio nuolatinės priežiūros (pagalbos) specialusis poreikis ir dėl to vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Taigi, kai pirmajam pavyzdyje nurodytam neregiui sukaks senatvės pensijos amžius, pirmojo ir antrojo neregio specialiųjų poreikių lygiai skirsis. Pirmojo bus didelių, o antrojo tik vidutinių specialiųjų poreikių lygis. 

Kitas pavyzdys: kai kuriems sveikesniems neįgaliesiems nenustatomas joks, t. y., nei nuolatinės slaugos, nei nuolatinės priežiūros (pagalbos) specialusis poreikis, o tik darbingumo lygis, tarkim 50 proc. Tokiam neįgaliajam sukakus senatvės pensijos amžių bus nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. O jei žmogus visiškai analogiškus sveikatos sutrikimus įgis jau būdamas senatvės pensijos amžiaus, jam joks specialiųjų poreikių lygis nebus nustatomas ir jis apskritai nebus laikomas neįgaliuoju, nes su tokiu sveikatos sutrikimu nepriklauso nustatyti nei nuolatinės slaugos, nei nuolatinės priežiūros (pagalbos) specialiojo poreikio. 

Tačiau aprašytoji problema nėra nauja. Panaši problema būdinga ir šiuo metu galiojančiai įstatymo redakcijai.