Redakcijos skiltis

Pavasarėjant natūraliai ieškome viltingų ženklų – iš gamtos pabudimo, šilumos, dienos ilgėjimo, o pažvelgus į pastaruosius metus kartu su pavasariu labiausiai laukiame pandemijos atsitraukimo. Kad galėtume dirbti ne tokiomis sudėtingomis sąlygomis, galėtume planuoti, bet svarbiausia – gyvai bendrauti, susitikti vieni su kitais, susigrąžinti nutrūkusius laisvalaikio užsiėmimus, keliones, koncertus, festivalius. Atlaikysime. Tik dažniau nepamirškime, kad dieną gali praskaidrinti net mažos smulkmenos. 

Viena tokių gerų naujienų pavasarėjant užklupo „Mūsų žodį“. Simboliška, kad pasitinkant gegužės pradžioje minimą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, žurnalas buvo pastebėtas ir įvertintas. Iš dalies mūsų veiklą finansuojantis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas pagerbė „Mūsų žodį“, jo pokyčius, atsinaujinimą, kryptį įvardydamas sėkmės istorija. Šis fondas dešimtmečiais remia daugybę nacionalinės ir regioninės spaudos leidinių, tad mums – redakcijos žmonėms, visiems, kantriu darbu, palaikymu, finansiniu rūpesčiu prisidedantiems prie žurnalo gyvavimo – atsidurti trumpame sėkmės istorijų sąraše yra didelė garbė. Sveikiname ir sveikinamės! 

Kad ir ką sakytume, turbūt nerastume leidinio, kuris perskaitomas nuo pradžios iki paskutinės eilutės. Kaži, ar „Mūsų žodis“ būtų išimtis. Tačiau norisi pasidžiaugti, kad šis žurnalas per daugiau kaip 6 dešimtmečius patyręs visokių leidimo sąlygų, redakcijos sudėties, tiražo apimčių, neišvengiamai atliepęs laiko ir visuomenės kaitą, savo esme išliko regos neįgaliųjų, jų artimųjų ir prijaučiančiųjų bendruomenę telkiantis leidinys. Ir jis gyvas, informuojantis, kuriantis, galbūt, neišvengiamai ir klystantis, bet vis dar ieškantis įvairių būdų, kaip prakalbinti Jūsų istorijas. Kaip suteikti žodžio tribūną patiems mūsų bendruomenės nariams, kad dalydamiesi savo gyvenimo patirtimi, poreikiais, pasiekimais prisidėtume prie atskirties, neteisybės mažinimo, neįgaliųjų įvaizdžio formavimo, didesnio visuomenės supratingumo didinimo. Nuo to išlošia visi. Todėl man šis žurnalo įvertinimas yra ir reikšmingas darbų paliudijimas, ir papildoma proga padėkoti. Pirmiausia – žurnalo steigėjams ir sumanytojams, ankstesniems ir dabartiniams jo kūrėjams, straipsnių autoriams, darbuotojams, istorijų herojams ir skaitytojams. Dėkui! 

Ginta Čingaitė-Kiznienė 

Gintos Čingaitės-Kiznienės nuotrauka. Moteris žiūri tiesiai į skaitytoją, kiek pasisukusi kairiuoju profiliu. Moteris atrodo rami, plačiai šypsosi. Jos tamsūs plaukai tiesūs, iki pečių, kelios sruogos krenta ant veido, greičiausiai nuo pučiančio vėjo. Ginta vilki tamsų prasegtą švarką, po kuriuo apsirengusi šviesesnę palaidinę, o aplink kaklą apsisukusi šviesų šalikėlį. Abiem rankomis prispaudusi prie liemens moteris laiko storą šviesią knygą.